Mes turime 393 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4335
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20536
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96566
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kasmet Europoje sugaunama ir suvalgoma 150 milijonų paukščių

2017 m. rugpjūčio 26 d., šeštadienis Nr.60(1689)

Matyt, neatrasiu Amerikos pasakydamas, kad kiekvienas susitikimas su gamtininku, fotografu, rašytoju, išleidusiu 56 knygas, Selemonu Paltanavičiumi – šventė jo klausytojams, žiūrovams. Nebuvo išimtis ir prieš kurį laiką Švenčionių viešosios bibliotekos skaitykloje vykęs susitikimas su šiuo talentingu ir įdomiu žmogumi, sugebančiu argumentuotai atsakyti į klausimus ir tiesiog puikiai papasakoti apie įvairius gyvenimo epizodus, nuotykius, kurių per keliones, buvimą gamtoje būna net ir labai netikėtų. O proga susitikti su Selemonu Paltanavičiumi pasitaikė įgyvendinant Lietuvos bibliotekininkų draugijos projektą „Misija Knygnešys“, kurio tikslas – pristatyti Lietuvos kaimo bendruomenes, jų raidą, kultūrinę aplinką. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Tad nors ir gerokai pavargęs po kelionės po Švenčionių rajoną, bet kaip visada puikiai nusiteikęs Selemonas Paltanavičius atskubėjo į susitikimą. Visos dienos kelionę po rajoną ir susitikimus su mūsų krašto žmonėmis gerb. Selemonas Paltanavičius įvertino trumpai drūtai – buvo smagu, o Švenčionių rajoną pasirinko todėl, kad šį kraštą gana neblogai pažįsta, ir jis jam artimas.

- Į šį susitikimą aš atėjau kaip rašytojas. Norėčiau pasidalinti savo mintimis apie rašymą. Yra toks taiklus pasakymas: „Jeigu gali nerašyti – nerašyk“. Tenka susidurti su autoriais, kurie turtėtų nerašyti, bet jie rašo... Vaikai kartais klausia, iš kur atsiranda rašytojai, aš jiems sakau: „Jie panašūs į grybus – niekas niekada nežino, kur ir kada jie išdygs“. Nėra mokymo įstaigos, kuri ruoštų rašytojus. Ir manęs susitikimuose vaikai klausia, ar rašytojas – mano profesija? Aš net pasimečiau, nes negaliu atsakyti, ar tai mano profesija. Aš nežinau, iš kur ateina mintys, idėjos. Jos kartais pasibeldžia ir imi ir parašai. Rašytojui, ypač prozininkui reikia turėti galimybę būti vienam, o tokią erdvę dabar sunku surasti. Aš dažnai savo mintis, tarkim, važiuodamas, įrašau į diktofoną. Tai labai patogu, - apie kūrybos paslaptis pasakoja rašytojas Selemonas Paltanavičius, kurio, kaip jis pats sako, misija – rašyti vaikams. Po to jis šiek tiek papasakojo apie dvejų metų keliones Nemunu. Tos kelionės įspūdžiai sugulė į naujausią Selemono Paltanavičiaus knygą „Nemunu per Lietuvą“. Knygų rašymas vaikams iš tiesų turi švietėjišką misiją, nes, kaip sakė gerb. Selemonas, dabar miesto vaikai dažnai neskiria eglės nuo pušies. Tai liūdina. Kaip ir situacija, kai vaikai sniego žmogų (sniego senį) nupiešė žydinčioj pievoj. Vaikai dabar gabūs, bet žinių, kurias randa kompiuteryje, nesugeba perkelti į gyvenimą. Štai čia ir yra rašytojų, rašančių vaikams, misija. Pasidalino gerb. Selemonas Paltanavičius ir dar apie vieną skaudulį – emigruojančius jaunus žmones, kurių vaikai jau vargu ar kalbės lietuviškai, skaitys lietuvių liaudies pasakas.

- Nežinau, kaip jums, man skaudu matyti tokią situaciją. Visada pasaulyje vyksta tas judėjimas, asimiliacija. Bet mūsų ne tiek jau daug, - sakė jis.

Pirmas klausytojų klausimas, kurį Selemonui Paltanavičiui uždavė Valerijus Jemeljanovas, buvo apie kūrybos pradžią.

- Augau gamtos apsuptyje. Jau vaikystėje domėjausi gamta. Man vaikystėje labiausiai trūko knygų apie gamtą. Nebuvo tokių knygų, ir vaikiškai sau sakydavau, kad kai užaugsiu, parašysiu aš tas knygas. Gal nuo 6 ar 7 klasės kiekvieną vakarą sėdėdavau po kokią valandą ir bandydavau rašyti. Studijuojant kiek netikėtai išėjo mano tie septintoko aštuntoko parašyti pasakojimai „Žalio miško istorijos“, nors ji ir plonytė, bet ji man brangiausia, nes patikėjau, kad galiu rašyti. Jei ne mano mokslinis vadovas profesorius Lekevičius vargu ar aš būčiau per tuos leidyklos barjerus perėjęs, - į klausimą apie savo kūrybos pradžią išgirstame atsakymą iš Selemono. Kitas klausimas buvo apie mažėjantį paukščių skaičių ir ekspediciją per Nemuną.

- Daugybės knygų apie gamtą autorius Bernardas Džimekas zoologijos sode buvo pakabinęs veidrodį ir virš jo užrašęs: „O čia jūs galite pamatyti patį baisiausią pasaulio padarą, kuris išnaikino tiek gyvūnų, tiek augalų...“ Žmonės ateina, stovi ir žiūri ir ieško atsakymo. Labai paprastas dalykas, kodėl mažėja paukščių – jie valgomi. Šiandien, net 21-ame amžiuje, yra tokia laukinė visuomenės dalis, ir aš čia kalbu ne apie juodąjį žemyną, tai Europa ir Arabų šalys. Vien tik Europoje kasmet sugaunama, nušaunama 150 milijonų paukščių. Tai vyksta šiandien! Vokietijoje jau yra įsikūrusi organizacija, kovojanti prieš paukščių žudymą. Tai pavojingas užsiėmimas. Tie 150 milijonų paukščių yra oficiali Europos komisijos statistika. Vien strazdų giesmininkų kasmet nužudoma ir suvalgoma 15 milijonų. Ir ne kur kitur, o Pietų Europoje... Aš aplinkosaugos sistemoje dirbu jau 38 metai ir teko daug važinėti į Briuselį ir kitur, bet kalbėti apie tokį vandališką paukščių žudymą yra tabu. Nors yra paukščių direktyva, kitokie dokumentai, bet niekas net neklauso tavęs, kai kalbi šia tema. Viskas suverčiama tradicijoms. Bet be Europos dar yra Arabų šalys, kur paukščiai taip pat gaudomi. Voratinklinės gaudyklės ten tęsiasi šimtus kilometrų, net plastmasiniai medžiai gaminami. Va ten jokios statistikos nebuvo, nėra ir nebus... Naikinama viskas... O kalbant apie plaukimą, galiu pasakyti, kad tai nėra lengva. Turi įprast prie lydinčios kameros. Šiemet keliavome po Lenkiją. Įspūdis geras. Žmonės ten geranoriški ir į Lietuvos žemes nesikėsina. Ten tikrai daug įdomios patirties įgavom, sutikom įdomių žmonių, - apie keliones Nemunu pasakoja Selemonas Paltanavičius.

Buvo ir daugiau įdomių klausimų ir kur kas įdomesnių ir išsamesnių atsakymų, o kai aš, pasibaigus susitikimui, Selemono Paltanavičiaus paklausiau, ar ši vasara kažkuo išskirtinė, jis šyptelėjęs atsakė:

- Šita vasara nėra kažkokia išskirtinė. Tai paprastų paprasčiausia lietuviška vasara. Mes tiesiog pamirštame, kad tokių vasarų buvo. Jeigu užsirašytume, tai pavartę užrašus rastume, kad visa tai buvo, gal net ir prasčiau buvo. Buvo metų, kai šienas supūdavo, javai plaukė ir supuvo. Kai paklausia, ką mes galime padaryti, pakeisti, atsakau, kad nieko negalima padaryti, tiesiog gamtoje yra ciklai, bet ir šiemet, tarkim, Lietuvoje javai užaugo labai gerai, kitur bulvės geros. Na, gal uogų, grybų mažiau, bet tai yra gamta ir jos nepakeisi. Gal dabar kartais žiniasklaidos priemonės daro skubotas išvadas. Aš tokiais atvejais sakau: „Nedarykit skubotų išvadų iš vienos šeštadienio išvykos.“ Lietuvoje vyrauja toks sindromas: „Mes viską žinome apie krepšinį, mes geriausi ekonomistai ir dabar dar geriausi orų specialistai“. Viduje žmogui nedraudžiama mąstyti ir būt geriausiu, bet jei nori pasirodyti, kad esi geriausias, turi daug žinoti...

Štai toks pasakojimas apie įdomų susitikimą su rašytoju, gamtininku, fotografu ir tiesiog įdomiu žmogumi Selemonu Paltanavičiumi.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis