Mes turime 399 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2761
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18962
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94992
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Kukliai paminėta Švenčionėlių šv. Edvardo parapijos 110 metų sukaktis

2017 m. rugpjūčio 23 d., trečiadienis Nr.59 (1688)

Sekmadienį be didelės pompastikos buvo paminėtos Švenčionėlių šv. Edvardo parapijos 110 metinės.

110 metų žmogui – beveik nepasiekiama riba, parapijai – tai jaunystės laikas, kai šalimais – po kelis šimtmečius skaičiuojančios parapijos. Ir visgi per tuos 110 metų Švenčionėlių šv. Edvardo parapija tapo viena gausiausių tikinčiųjų skaičiumi rajone. Tiesa, dabar ir jos neaplenkė tuštėjimo laikas.

Šv. Mišias, skirtas gražiam ir prasmingam jubiliejui, aukojo Švenčionių dekanas Medardas Čeponis, Pabradės parapijos klebonas Deimantas Braziulis ir Švenčionėlių parapijos klebonas Raimundas Macidulskas. Nors talpi naujoji Švenčionėlių Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia, bet sekmadienį per parapijos jubiliejui skirtas šv. Mišias ji buvo pilnutėlė. Tikintiesiems ateiti nesutrukdė ir suprastėjęs oras, lietus.

Sakydamas pamokslą kunigas Deimantas Braziulis kalbėjo:

- Bažnyčia panaši į kalną, į kurį mes kopiame. Kartais reikia pastangų, kad ateitume į bažnyčią. Bet mes, eidami į tą simbolinį kalną, nešamės savo kasdienybę, savo problemas. Šitam kalne vyksta mūsų susitikimas su Viešpačiu, tai vieta, kur mes išgyvename Dievo buvimą. Bažnyčia, apjungdama visas tautas, kviečia bažnyčioje garbinti Dievą. Tam mes ateiname į bažnyčią.

Sekmadienį atėjusių į Švenčionėlių bažnyčią susitikti su Dievu buvo tikrai daug, daugiau nei įprastą sekmadienį, ir ta žmonių gausa yra įrodymas, kad Švenčionėlių šv. Edvardo parapija gyva, kad jos ateitis rūpi čia gyvenantiems ir iš čia kilusiems žmonėms. Nes kaip ten bebūtų, be tikinčiųjų parapija – tik teritorija, kaip ir bažnyčia – tik pastatas.

Norėčiau gerbiamiesiems skaitytojams pateikti atnašų, skirtų Švenčionėlių šv. Edvardo parapijai, aukojimo metu perskaitytus Nijolės Nadielkienės žodžius. Manau, kad gražiau tikrai nepasakysi, kaip pasakė gerb. Nijolė.

Varpo skambėjimas – tai tarytum Dievo balsas žmonėms. Tai – žemės ir dangaus ryšio simbolis. Šis varpas, prieš 110 metų skambėjęs pirmojoje Švenčionėlių bažnytėlėje ir kviesdavęs visus parapijiečius, svečius maldai, susikaupimui bei perteikęs svarbią žinią, šiandien vėl sukvietė mus visus džiaugsmo ir dėkojimo šventei už buvimą drauge.

Nuotrauka, primenanti pirmąją Švenčionėlių bažnyčią. Daugybė kunigų ir pasauliečių prisidėjo prie parapijos ir bažnyčios augimo. Sunkiausia buvo pradėti bendruomenės gyvenimą ir bažnyčios, tiek pastato, tiek Gyvosios bažnyčios - tikinčiųjų bendruomenės - statybas. Ši šventė teprimena, kad Dievas visada yra čia, kad Jis sergi savo tautą ir bendruomenę kaip savo vaikus mylintis Tėvas.

Pyragas - šventės simbolis. Šventė yra ne tik praeities įvykio, bet ir dabartinės tikrovės šventimas. Mes trokštame atsiminti ne tik tai, kas praėjo, tuos 110-ies metų bendruomeninio gyvenimo įvykius, atskirų šeimų, žmonių patirtis, bet ir gyventi šiandien, džiaugtis, dėkoti ir nešti naują žinią – buvimas kartu stiprina širdis, atnaujina viziją ir teikia naują gyvybę.

Ąžuolas– tai žmogaus tvirtumo, stiprybės ir amžinumo simbolis. Sakoma, kad gilių kava jauną žmogų daro gražiu ir ištvermingu, o seną – jaunina, suteikdama naujų jėgų, tarsi gyvenimiškos energijos donoras. Šis raudonlapis ąžuolas, įleisiantis šaknis mūsų šventoriaus žemėje, pavasarį pasipuošiantis gelsvu atspalviu, vasarą sužaliuojantis, o rudenį raudoniu pasipuošęs, teprimins mums begalinį Kūrėjo grožį, įkvėps pagarbą JAM ir troškimą vykdyti ne savo, o JO valią.

Javai – iš jų kepama kasdienė duona. Ji garbinta, laikyta šventa, nes tam, kad turėtų duonos ant savo stalo, visa šeima turėdavo įdėti daug darbo.

Vynuogės – džiaugsmo simbolis. Kasdienis darbas, atliktas su meile, pastebint artimą ir priimant kitą kitokį, ištrykšta gyvenimo džiaugsmo ir dėkojimo giesme, besiliejančia iš vieningumo jausmo, jį kurianti ir gilinanti.

Medus. Kaip darbščios bitutės suneša medų į korio akutes, taip mūsų miestelio pirmieji gyventojai – naujakuriai – statė namus, kūrė šeimas, pastatė bažnyčią. Mūsų tėvai ir seneliai rinkosi ne pasyvų sėdėjimą bažnyčioje, o veiklią krikščionybę ir dalyvavo katalikiškos bendruomenės gyvenime. Tebręsta mūsų parapijoje šeimyniškumo jausmas, žadinantis meilę, o meilė – pasitikėjimą ir norą keistis ir keisti.

Aukojame Tau, Dieve, Duoną ir Vyną, kad Tu taptum Duona mums. Ši Komunija, šis šventimas yra maitinimosi, stiprinimosi metas, kai vienas kitam tampame duona, kad tarp mūsų būtų Komunija, nesi ji yra tarp mūsų ir Jėzaus. Kiekvienų Mišių šventimas, Jėzaus auka, tebus mūsų bendruomeninio gyvenimo centras.“

Dar norėčiau priminti, kad senąją Švenčionėlių šv. Edvardo bažnyčią 1914 m. nufotografavo kraštotyrininkas ir fotografas Ignas Šilkinis. Dabar šios fotografijos stiklinis negatyvas saugomas Nalšios muziejuje.

Nors šventė buvo graži ir prasminga, bet sveikinančių buvo nedaug. Rajono valdžia pasveikinti sugebėjo atsiųsti tik mero patarėją Eriką Demidovą. Na, gerai, tarkime, meras meldžiasi Vatikane, jam atostogos, o ką, kitų rajono vadovų nėra? Juk turime dar vicemerę, administracijos direktorių, jo pavaduotoją... Nepasveikino parapijos ir Švenčionėlių seniūnija. Gėda, kitaip ir nepasakysi, bet visą tą valdininkų nerangumą atpirko nuoširdus Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos pasveikinimas, nuoširdūs direktorės Daivos Veronikos Gaidamavičienės žodžiai.

Po parapijos klebono Raimundo Macidulsko padėkos žodžių trumpą koncertą surengė Švenčionėlių meno mokyklos auklėtiniai ir Švenčionėlių kultūros centro kolektyvai, o baigėsi šventė, skirta Švenčionėlių šv. Edvardo parapijos 110 metų jubiliejui, simbolinio ąžuoliuko pasodinimu netoli buvusios senosios bažnyčios.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis