Mes turime 307 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2917
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13104
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89134
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Pupkevičių bitynas – pažangiausias Lietuvoje

2017 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis Nr.57 (1686)

Jau daugiau nei dešimtmetį bendrauju su bitininkų Marytės ir Aleksandro Pupkevičių šeima. Per tą laiką ne tik jų bitynas išsiplėtė, išaugo, pasikeitė neatpažįstamai ir medaus tvarkymas, bet ir trys sūnūs – Tadas, Tomas ir Karolis – lyg ąžuolai išaugo ir tapo bitininkų Pupkevičių komandos nariais. Dabar šioje komandoje kiekvienas turi savo darbo barą. Gal todėl, kad dirbama darniai, ir rezultatai, net ir nepalankiais medunešiui metais, geri. O tai, kad dirbama teisinga kryptimi, akivaizdžiai įrodo ir užimta pirmoji vieta Pažangiausio bityno konkurse.

41-ojoje Lietuvos bitininkų šventėje Panevėžyje Lietuvos žemės ūkio ministro Broniaus Markausko rašte, skirtame Aleksandrui, Marytei ir Tadui Pupkevičiams, rašoma: „Konkurso „Pažangiausias bitynas Lietuvoje 2017“ pirmos vietos laimėtojams už pažangių bitininkavimo metodų diegimą bityne ir efektyvų ES paramos panaudojimą bitininkystėje.“

Su laimėjimu Pupkevičius pasveikino ir kolegos, bičiuliai iš Ignalinos bitininkų draugijos. O tai, kad pažanga akivaizdi, matyti net neįgudusia akimi. Daugėja ne tik bičių šeimų, bet dygsta nauji pastatai, skirti ne prabangesniam gyvenimui, o darbui. Naujovės padeda lengviau tvarkytis su bičių atnešamais produktais. Argi galėtum rankomis išsukti tonas medaus. Net ir modernizavus procesą, darbo užtenka, o tuos laikus, kai medus buvo sukamas daugeliui bitininkų mėgėjų įprastu būdu, Pupkevičiai prisimena su šypsena. Prisimenu, kai beveik prieš dešimtmetį sugrįžusi iš kelionės po Švediją, kurioje Marytė Pupkevičienė dalyvavo kaip titulo „Bičių karalienė“ laimėtoja, ir pamačiusi, kaip ten bitininkaujama, ji Aleksandrui pasakė: „Arba keičiam požiūrį į bitininkavimą, arba negalvojam apie bitininkystę kaip šeimos verslą.“ Per dešimtmetį, dirbant kryptingai, dar vienas titulas atkeliavo į bitininkų Pupkevičių namus. Nuoširdžiai pasidžiaugiau bičiulių Marytės ir Aleksandro ir jų šeimos sėkme ir nuvažiavau į Adutiškį ne tik pasveikinti jų laimėjus pirmą vietą konkurse, bet ir pasišnekėti apie bitininkavimą, naujas investicijas.

- Šis apdovanojimas apima visą bitininkavimą. Tai ir pažangiausios technologijos, pažangūs bitininkavimo metodai, efektyvus europinės paramos panaudojimas. Viskas buvo vertinama, dedami balai, o juos sudėjus paaiškėjo, kad mes tapome konkurso laimėtojais, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Aleksandras.

- Ar tikėjotės tokio rezultato?

- Sunku pasakyti, per tą plėtrą paskutiniu metu apie dalyvavimą konkursuose mažai galvojome. Galima sakyti, kad mus dalyvauti paskatino Ignalinos bitininkų draugijos pirmininkas Vytautas Gimžauskas. Po dešimties metų, kai 2007 m. Marytė buvo gavusi „Bičių karalienės“ titulą, mes kažkaip vis nedalyvaudavome konkursuose. Smagu, kad po ilgoko tylėjimo vėl buvome ištraukti į viešumą, - sako Aleksandras.

- Pažanga per tuos metus tikrai didelė ir ne tik bitininkystėje. Išaugo ir vaikai, dabar jie mūsų komandos pilnateisiai nariai. Dabar dirbame penkiese. Darbai paskirstyti, sūnūs Tadas su Tomu daugiausia dirba prekiniame bityne, Karolis padeda tėčiui selekciniame darbe, o man tenka daugiausia prie medaus produkcijos galutinio paruošimo triūsti ir suspėti, kai reikia vyrams padėti, - pratęsdama Aleksandro mintis apie bitininkavimo pažangos siekimą sako Marytė.

- Tas dešimtmetis praėjo nepastebėtai greitai. Ar tada tikėjotės, kad bitininkystė iš mėgėjiškos pereis į profesionalią, kad tai taps šeimos verslu?

- Lyginant su dabartine mūsų patirtimi, įdirbiu, mes tada pagal bitininkavimo patirtį, lygį buvom vaikai. Nors bičių šeimų buvo nemažai, apie 150, bet ne tik bičių šeimų skaičius išaugo dvigubai ir, manau, dar augs, bent jau jaunimas apie tai kalba, bet svarbiausia išaugo ne tik mūsų, bet ir bičių darbo našumas, o tai lėmė rimtas selekcinis darbas. Taip mes jau daug padarėme, bet dar reikia palengvinti, mechanizuoti kai kuriuos procesus, tarkim, kad ir atakiavimo bei kitus. Supranti, kuo daugiau naujovių diegiame, tuo daugiau klausimų naujų iškyla. Paradoksas, bet taip yra. Kol nesidomi, lyg ir viskas gerai, o kai pradedi daryti, supranti, kad padarius viena, reikia dar ir kitą naujovę reikia diegti. Labai daug davė vienodų standartų įdiegimas. Tada lengviau dirbti. Bet to, ką turime, dar per mažai, - sako mano pašnekovai.

- Kas pagrindinis idėjų generatorius jūsų komandoje?

- Visi, ir mes, ir sūnūs. Mums, kaip tėvams, malonu matyti, kaip jie tampa savo darbo profesionalais. Tobulėjimui ribų kaip ir plėtrai nėra, bet blaiviai žiūrint nereikia ir persistengti, verstis per galvą. Turime protingai galvoti apie plėtrą. Laikas parodys, kiek plėsimės. Štai mano kolega Jonas Santoras turi apie pusantro tūkstančio bičių šeimų ir puikiai susitvarko. Tiesiog viskas puikiai sustyguota, vadinasi, mes dar turim kažkur pasitempti. Reikia tobulėti, - sako Aleksandras.

- O jei reikėtų viską pradėti nuo pradžių?

- Mūsų pradžia buvo pirmieji du kaimynų padovanoti aviliai su bičių šeimomis. Viską teko sukurti nuo nulio. Ar pradėtume žinodami, kiek teks įveikti sunkumų? Aš net nežinau, - sako Aleksandras, o Marytė nesutikdama su juo sako, kad pradėtų, kas beliktų. – Juk tai mūsų šeimos verslas. O ką čia, šiame Lietuvos pakraštyje, dar galima pasirinkti. Mes ir valstybei nemažai mokesčių sumokame. Jau ir Tadas moka, ir jei viskas bus gerai, ir Tomas greitai mokės. Mes esame nemaži rinkos dalyviai.

- Šiemet teko girdėti bitininkus besiskundžiant medaus stoka...

- Šiemet labai aiški riba tarp bitininkų profesionalų ir bitininkų mėgėjų. Riba lyg raudonu markeriu nubrėžta – profesionalai turi medaus, mėgėjai bitininkai – ne. Mums šitie metai vieni geriausių, ir tai priklauso nuo to, kaip tu sugebi išauginti bitę, pasiruošusią dirbti bet kokiom sąlygom. O tai rimtas selekcinis darbas. Rimtai bitininkaujant reikia daug žinių. Beje, internetiniais patarimais ne visada verta tikėti, ten daug melo. Jei pats esi atviras, tai ir su tavimi profesionalai bitininkai būna atviri. Jei sau pasakysi, kad jau viską žinai, laikyk – sustojai. Čia geriausia tinka posakis: „Aš žinau, kad nieko nežinau“, tada eisi pirmyn, o ir bičiulystės samprata dabar gerokai pasikeitusi. Beje, apie darbą su bitėmis sūnūs jau žino gal ir daugiau už mus, - sako mano pašnekovai. O kai paklausiu Aleksandro, kuris bendrauja su kitų šalių bitininkais, koks bitininkystės lygis, jis atsakė:

- Mes jau daug aukščiau už juos, nes mes ne tokie konservatyvūs, kaip, tarkim, vokiečiai, italai, čekai. Pas mus visos naujovės diegiamos greičiau. Konservatyvumas stabdo progresą. Apie mus irgi visko prikalbama, žmonės negali patikėti, kad bitės tiek medaus prineša. Aš visa tai „nurašau“ pavydui, o tai, kad mūsų medus švarus, rodo tonomis į užsienį išvežamas medus. Ten neprakiši nekokybiško. Tokius tyrimus padaro prieš imdami, kad net stebiesi. Mes atviri bet kokiam monitoringui.

- Gyvenate pasienyje su Baltarusija. Ar bitės atneša „kontrabandinio“ medaus?

- Bitei sienų nėra. Skrenda, kur patinka. Jei ten bus lengviau paimamas nektaras, ji skris ten.

- Ar gautas apdovanojimas, įvertinimas bus postūmis eiti toliau progreso keliu?

- Kiekvieną apdovanojimą gera gauti. Tai visos mūsų komandos darbo įvertinimas. Tik bendrai susitelkę, mes galime tiek padaryti, - sako Marytė ir Aleksandras.

- Išdygo dar vienas naujas pastatas. Kas jame bus?

- Tai Tado investicija į mūsų bendrą ūkį. Šio pastato atsiradimas – naujos galimybės plėtrai. Kadangi mes nebetelpam nei su tara, nei su gatava produkcija, mums reikia naujų erdvių. Ten jo padaryta taip, kad perspektyvoje viena dalis gali būti panaudota kaip gamybinė, o tai galimybė plėtrai. Nuo investicijų prasideda gyvenimas. Nuo to priklausys ir pajamos, ir gerovės kėlimas, - sako Aleksandras.

Baigiantis mūsų pokalbiui perdaviau Aleksandrui ir Marytei Pupkevičiams nuoširdžius padėkos žodžius nuo Vaivos ir Povilo Sikorskių, kurių auginamiems vaikams jau antri metai iš eilės Pupkevičiai padovanojo medaus. Ir čia, matyt, tinka posakis: „Kas moka dalintis, tam ir Dievas padeda“, gal todėl ir sėkmė neaplenkia Marytės, Aleksandro, Tado, Tomo ir Karolio Pupkevičių.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis