Mes turime 276 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2137
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12324
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88354
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Eglės, pasakos herojės, dvasinio pasaulio ypatumai pagal K.Jungo psichoanalizės mokslo archetipus

2017 m. rugpjūčio 12 d., šeštadienis Nr.57 (1686)

Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ – pati nuostabiausia, įdomiausia, paslaptingiausia mūsų tautosakoje, ne veltui vadinta stebuklinga. Joje užkoduotas dvasinio pasaulio turtingumas, gyvenimo pažinimas, tradicijos, filosofinis požiūris į amžiną ir paslaptingą gimimo-mirties-gimimo ratą. Tai leidžia ir padeda išaiškinti ir atskleisti archetipinį slibino-žalčio ir mergaitės motyvo kilmę tuose siužeto variantuose, kuriuose nėra antgamtinės būtybės aiškinimo.

 

Užrašyta daugiau kaip prieš pusantro šimto metų

Pasaka anksčiausiai buvo užrašyta 1838 m. Pirmosios literatūrinės variacijos autorius yra lenkų istorikas Juzefas Kroševskis, sukūręs dviejų dalių poemą „Žalčio žmona“ ir „Žalčio žmonos broliai“. Žalčio žmonai davė vardą Eglė, o tautosakinį žodį „žaltys“ pakeitė tikriniu „Žaltys“. J.Kraševskis įvedė kaimynės Ragutienės personažą, pas kurią bėga Eglės motina patarimo, kaip apgauti žalčius; jos pamokymus demaskuoja Gegutė. Tas vaizdas yra dviejų maginių galių susidūrimas, t.y. siekis sulaikyti Eglę nuo žingsnių neiti į jūrą iš tėvų namų ir neiti iš jūros į krantą iš žalčio namų. Tų vaizdų labai gilus semantinis ryšys, t.y. vestuvės ir laidotuvės; per abu momentus moteris pereina į kitą pasaulį.

J.Jasiukaičio 1883 m. užrašytame tautosakiniame variante „Žaltienė“ autorius duoda žalčiui Žilvino vardą, o Eglei įveikti vyro užduotis padeda sena burtininkė. Pasakoje yra dvi linijos, kurios parodo moters patekimą į antgamtinės būtybės valdas bei sugrįžimą iš ten.

 

Europos mitologijoje paplitęs mergelės ir žalčio motyvas

Mergelės ir žalčio motyvas yra labai paplitęs Europos mitologijoje, tačiau lietuviškasis „Eglės žalčių karalienės“ variantas išsiskiria originalumu. Pasaka yra labai koncentruota, įspūdinga, įtaigi, todėl visiems gerai žinoma. Tai tautos dvasinis turtas, kuriam būdinga didelė semantinė filosofija. Matyti moters ir žalčio – antgamtinės būtybės – ryšys, brolių siekis tą ryšį nutraukti. Kolektyvinis brolių pasikėsinimas į žaltį – savotiškas rudimentas, kurio jau nėra vėlesniuose pasakojimuose apie kovą su chtonine būtybe. Tai rodo, kad pasakos išlaiko archajiškuosius elementus. Pasakos gyvavo tuose žmonių socialiniuose sluoksniuose, kurie buvo arčiausiai gamtos, o tas paaiškina geriausiai išlaikytą animistinę pasaulėžiūrą bei chtoninę pasaulėjautą. Pasaka „Eglė – žalčių karalienė“ yra vienintelis tautosakos kūrinys tai giliai įkritęs į mūsų žmonių širdis ir protus. Daug kas kalba, kad tai žiaurus kūrinys, kur daug kraujo, žūčių, prievartos, tačiau taip nėra, jei suprasime prasmę, kuri remiasi senąja pasaulėjauta, jos paslaptimis, požiūriu į anapusinį pasaulį, kur vanduo, miškas, šulinys ir kt. yra daugiareikšmiai simboliai, išplaukiantys iš kolektyvinės pasąmonės. Juk urvas – tai žemės įsčios, o žmogaus išėjimas ir sugrįžimas – mirtis ir gimimas – yra labai svarbūs gyvenime. Pasakoje yra intriga, nes žmogaus suvoktame dvigubame pasaulyje yra du šaltiniai: gyvenimiška patirtis ir fizinė realybė, bet mąstymas pateikia psichinį antrininką – pasaulėvaizdį, kurį suvokti padeda kolektyvinė pasąmonė su neįkainojama patirtimi, žinojimu, mokėjimais, intuicija. Žmogus stengiasi suvokti tai, kas realybėje nežinoma, nes tas nepažintas, paslaptingas gyvenimas ir šiandien kelia pagarbą ir baimę. Didžiausia paslaptis yra gimimas ir mirtis. Verta prisiminti mitą apie Gilgamešą, perplaukusį mirties upę, gavusį amžinos jaunystės augalą, bet nesugebėjusį jo parnešti žmonėms, nes tą augalą suvalgė žaltys. Niekas negali įspėti ir įveikti mirties. Veltui nueina rašytojo Getės herojaus Fausto pastangos: jis net šėtonui parduoda sielą, bet negauna amžinybės.

Žmogus gerai supranta, kad anapusinio pasaulio paslaptis yra nepasiekiama: nežinomybėn keliauja visi, nors ten yra mirtis ir gyvybė bei erotikos vieta.

Erotikos zona – moteriškumo zona, kurią mituose valdo chtoniškos būtybės: įvairūs žvėrys, raganos, magiškų savybių turinčios laumės, deivės ir kt. Gi erotinė zona vyrams kelia baimę, nors stipriai traukia, veržiasi į ją, nes ten gali save išbandyti, pasiekti šlovės, turtų, valdžios, laimėti moterį. Moteris padeda įamžinti, įprasminti gyvenimą per vaikus, palikuonis, kurių siekia vyras.

 

Baltiškos kilmės pasaka ir jos giminaičiai

Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ traukia Lietuvos mąstytojų, menininkų, filosofų, literatūros tyrinėtojų dėmesį. Akademikas Leonardas Sauka yra surinkęs visus žinomus straipsnius apie pasaką ir skyrė savo fundamentalaus veikalo ketvirtą tomą. Yra J.Balio traktatas „Moterys ir gyvatės (žalčiai): baltiškos kilmės pasaka ir jos giminaičiai. Pasaulinis motyvo išplitimas“, kur nurodo Šiaurės Amerikos indėnų mitus. Tai pomų genties legendos „Mergaitė, ištekėjusi už angino barškuolio“, „Jūrų žaltys“, „Moteris ištekėjusi už vandenio“, kusų, karokų mitai, kur moteris su vaikais pavirsta medžiais. Aristotelis „Poetikoje“ ieško bendrų mitologijos siužetų, o italų dramaturgas K.Gocis išskyrė žmonėms įvairiuose kraštuose 36 bendrus siužetus. Ypatingas dėmesys skiriamas išėjimo ir grįžimo motyvui, nes svarbiausia paslaptis yra gyvybės ir mirties, anapusinio gyvenimo nežinomybė, kuri niekada nebus žinoma gyviesiems, o tai šiurpina. Kovos su slibinu motyvas yra maginio ir mitinio mąstymo atspindys. Sąmonės istorinė raida labai sudėtinga, perėjusi penkis etapus: archainį, maginį, mitinį, mentalinį, integralinį. Kavalis yra teigęs, kad tie etapai kilo vienas iš kito tada, kai sąmoningai pradėta vertinti pasaulį, remiantis logika. K.G.Jungas yra daug rašęs apie sąmonę, pasąmonę, kolektyvinę pasąmonę – kaip apie istorinių įvykių pagrindą. Žmonijos sąmonė, praėjusi sudėtingą vystymosi kelią, išsaugojo simbolius, leido suvokti archetipus, intuiciją, o tai palengvina supratimą apie antgamtinių būtybių esmę bei populiarumą mitologijoje, literatūroje, krikščionybės tiesose, nes kova su antgamtinėmis būtybėmis žinoma nuo šumerų civilizacijos, o tai ankstyvasis paleolitas.

 

Moteris! Kas ji?

„Eglės žalčių karalienės“ pasakojimas jaudina širdis ir protus.

Susidomėjau Eglės dvasinio pasaulio sudėtingumu. Mėginau panagrinėti pagal garsiojo psichoanalitiko Karlo Gustavo Jungo kolektyvinės pasąmonės archetipus.

Moteris! Kas ji? Kieno kūrinys? Kodėl jų, mažų kūdikėlių, gimsta mažiau nei berniukų? Kodėl tie kūdikėliai – mergaitės – gimsta tada, kai motina gyvena sunkiose sąlygose? Kodėl mergaitė mato skraidantį drugelį, o giedantis paukštelis ją priverčia suklusti? Kodėl ji „nuoširdžiai“ draugauja su veidrodžiu, žaidžia su lėlėm, o ne su šautuvėliu? Kokia ji, ta mergytė – Didžioji Deivė – ikipagoniškoje pasaulėjautoje bei pasakose? Pasakos – tas lobynas, kuris leidžia pažinti moterį, jos vidinį pasaulį, jo įvairovę, sudėtingumą, paslaptis. Pasakos vaidino didelį vaidmenį praeityje, kai nebuvo rašto. Tačiau jos neprarado savo reikšmės civilizuotame pasaulyje. Pasakų herojės moterys yra mąstančios, giliai jaučiančios, stipriai mylinčios. Jos ilgisi vieno – dvasios laisvės. Niekas neišrado galingų vaistų, kurie išgydytų moters sielą nuo laisvės troškimo. Apie tai ilgai nebuvo kalbėta, nes laisva moteris yra didelis trukdis pasaulio valdovams vyrams, kurie šiandien, vadovaudamiesi patriarchalinėm tradicijom, yra privatizavę moterį, jos dvasinę ir fizinę laisvę. Aiškinama, kad laisva, veikli, drąsi moteris yra nemoteriška. Vyrai tokių bijo! Tuo tarpu moteris ant savo pečių laiko tris namų kampus, gimdo vaikus, rūpinasi jais, auklėja, prižiūri namiškius, tvarko namų ūkį ir t.t.!

Moters laisvės siekis yra prigimtinis bruožas, nes su juo suaugusi ir kūnu, ir siela, tas troškimas moterį lydi visą gyvenimą, nes be dvasios laisvės moteris yra vergė, sugniuždyta, liūdna, nusivylusi, uždara. Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ – akivaizdos moters dvasinio pasaulio pavyzdys: visa tai atskleidžia simboliai, nes jie padeda pasąmonės galias nukreipti reikiama linkme.

 

Proto viešpatavimas civilizacijos epochoje

Simbolių paslaptis padeda išsiaiškinti K.G.Jungo mokslas apie kolektyvinę pasąmonę. Mokslininkas teigė, kad proto viešpatavimas privedė prie to, kad žmogus neteko ryšio su gamta, išnyko jėga, kuri kūrė tą ryšį. Žmogus gimsta su tam tikra nuoroda, kaip elgtis, veikti, vertinti, suvokti, nes tai paveldi iš protėvių per kolektyvinę pasąmonę ir archetipus. Simbolių neįmanoma paaiškinti protu, logika, nes jie yra už mokslo ribų, už materialinių dėsnių. Proto viešpatavimas civilizacijos epochoje atvedė prie to, kad senieji simboliai prarado magišką galią, o žmogus prarado galimybę suvokti gamtos reiškinius, o tai atgaivinti žmogaus nebegali, jam tai neįkandama, nes prarado prigimtinį ryšį tarp širdies ir proto. Tik širdis, jausmas, pasąmonė, pajauta gali padėti suvokti bent dalį senųjų simbolių. Reikia prisiminti filosofo E.Kanto veikalą „Grynojo proto kritika“, kuriame nurodo, koks pavojus tyko, vadovaujantis tik protu. Tai gerai parodo šių dienų pasaulio ginklavimasis. K.G.Jungas nurodė žmogaus sielos tris sudėtinius klodus: sąmonę, pasąmonę ir kolektyvinę pasąmonę. Sąmonė reguliuoja ir kontroliuoja visa, ką mes darome, būdami sveiko proto, darome be ypatingų pastangų, dėmesio. Pasąmonė yra tai, ko neapmąstome, bet jaučiame ir darome intuityviai. Kolektyvinė pasąmonė yra labai sudėtingas psichikos reiškinys; tai jungtis, kuri mus jungia su praeitimi, su išėjusiom kartom, su žmonija. Tos jungtys išnyra sapnuose, gyvenime archetipiniais simboliais, netikėtais sprendimais, žinojimu, intuicija ir t.t. Archetipas – tai žmonijos įgimtos pirmapradės formos, į kurias įliejamas kolektyvinės patirties bei atminties turinys, praradęs individo patirtį, todėl labai veiksmingas, sukeliantis stiprias dvasines reakcijas.

 

Pasaka pagal K.G.Jungo mokslą

Susidomėjusi archetipais, pasakom, intuicijos netikėtom nuorodom, sapnais, ėmiausi populiarios pasakos „Eglė žalčių karalienė“ herojės paveikslo, josios dvasinių išgyvenimų, giliai užkoduotų, bet išryškėjančių per elgesį. Daug leidau sau paįvairinti sprendimus, nes rėmiausi ir vadovavausi moterų gyvenimo pavyzdžiais. Pasakoje daug archetipo simbolių, kurie leidžia giliau įžvelgti herojės elgesį, jo motyvus, sprendimus. Pasaka labai įdomi, kai pasitelki K.G.Jungo mokslą, nes tada aiškėja Eglės gyvenimas, sunkumai, tragedija. Pasaka sukelia detektyvo įspūdį: veiksmas greitai vyksta, ryški intriga, herojų dvi priešingos grupės, daug kraujo, aukų, todėl pasaka atrodo kaip trileris. Siužetas pilnas įvykių, herojų didelis pulkas, ryškūs ir lemtingi gamtos reiškiniai. Pagrindinė herojė yra Eglė. Jos elgesys ne toks, koks turėtų būti mąstančios moters. Bet Eglė dar ne moteris, o mergaitė. Jos moteriška patirtis dar miega pasąmonėje, ir jos naivumas atveda į tragediją. Kiekviena moteris susiduria su gyvenimo prieštaravimais, sunkumais, o jai gali padėti motinos patarimai, pamokymai rasti gyvenimo tikslus ir būdus jiems pasiekti. Jauna moteris privalo pati rasti išeitį, pažinti savo sielą, įveikti joje glūdinčias pagundas, silpnybes, viliones; į savarankišką gyvenimą privalo ateiti stipria dvasia, sveiku kūnu.

 

Nori būti laisva – pažink save

Mergaitės nuo mažumės pasižymi jautria intuicija, aštriais pojūčiais, sugebėjimu aukotis, užjausti, padėti. Joms nesvetima empatija, nuoširdumas. Jos imlios, pastabios, veiklios, žingeidžios. Tą gerai iliustruoja gyvenimas, nes mergaičių visur dauguma. Moteris gyvenime – kūrėja, atsidavusi savam kūdikiui, artimiesiems, išrinktajam. Kol gyvena tėvų namuose, kol gyvenimo vadovėliu yra mamos, tėvelio pamokymai, patarimai, kol išminties semiasi iš pasakų, jaučia savo dvasios laisvę – ji laiminga. Mergaitės dvasios laisvę saugo mama – šventoji Deivė. Mama moko analizuoti savo poelgius: „Pagalvok, ar gerai elgiesi! Pamąstyk, kas laukia! Saugokis bėdos, nelaimės, apgaulės, skausmo, nusivylimų, nes visa tai neša vyrai!“ Mama moko, kad pasakos – didysis vadovėlis gyvenimo išminčiai sužinoti, saugotis grobikų, nes pasakose jaunikis – blogis, įlindęs į gėrio kailį, todėl padaro daug skausmo. Mergina, pilna naivios fantazijos, dažnai nepastebi, kas pranašauja pražūtį. Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ baisūnas – žaltys. Baisūnai persekioja merginas, jaunas moteris, o nuo jų išsigelbėti gali tik ta, kuri sugeba vadovautis intuicija, protu, įžvalgumu, atkaklumu, drąsa. Dažna mergina, pagauta jaunatviško smalsumo, gal džiaugsmo, polėkio, seksualinio smalsumo, kuris labai būdingas jaunai būtybei, susigundo pažadais. Jaunatviškas seksualinis smalsumas yra labai ankstyvas instinktas, prasidedantis nekaltai, netikėtai: nuo fiziologijos – t.y. erotinių sapnų, kurie ateina naktimis. Pasakos herojė – neatsakinga, naivi, nes savo valia nueina į egoisto, savanaudžio, nepažįstamo nelaisvę. Šie pasakos vaizdai moko, kad nesugebėjimas pažinti savęs, savo dvasinio pasaulio sukelia kančias, pažeminimą ir t.t.

 

Pasaulis pilnas plėšrūnų

Pasaulis taip sutvertas, kad pilnas plėšrūnų,. Kur vienas kitą ryja. Herojė išteka, nes pati atvėrė kelią į kitą pasaulį – svetimą, nežinomą. Ištekėdama už nemylimo pasielgė taip, kaip dažnai elgiasi moterys, pasiduodamos pagundai, nes jai atsispirti gan sunku. Pagundai šiandien pasiduoda visos, kurios teka už milijonierių, kad patektų į „aukso narvelį“, tikėdamos, kad gyvenimas bus lengvas, kai nebus materialinių sunkumų. Nors trokšti lengvesnio gyvenimo yra natūralus ir būdingas „ego“. Pas turtingą vyrą dažnai tenka gyventi santūriau, nereikšti savo norų, troškimų; nuo to prasideda moters sielos badas. K.G.Jungo psichologijoje teigiama, kad moters siela pradeda apmirti apie gyvenimo vidurį – keturiasdešimtuosius metus, kai šeimoje atsiranda tuštis, ima išryškėti susvetimėjimas, atitolimas. Šiandienos gyvenimo praktika rodo, kad moters sielai pavojus gresia nepriklausomai nuo amžiaus, kilmės, išsilavinimo, materialinės padėties. Šiandien daug pavyzdžių, kurie paaiškina, kodėl tiek prostitučių, abortų, savižudybių. Moterys yra naivios, patiklios, o nesuprasdamos kai kurių dalykų, prisišaukia bėdų: daug jaunučių 12-14 metų mergaičių, įtakotos draugių, išklysta iš kelio, leidžiasi į avantiūras, o kai praregi, būna per vėlu. Pasaulis ne vien džiaugsmo ir palaimos vieta; ne „Saulės miestas“, kurį kūrė idealistas Kampanela.

 

Žaltys

Pasakoje didelį vaidmenį vaidina žaltys, kuris daugelyje archaiškų kultūrų yra labai prieštaringai vertinamas. Tai požeminės karalystės ir mirusiųjų šalies simbolis dėl sugebėjimo atsinaujinti, išsinerti iš senos odos. Žaltys kaip paukštis išsirita iš kiaušinio, juda be kojų, žudo įkirsdamas. Rojuje žaltys sugundo Ievą, nes ji silpnesnė už vyrą, bet žingeidesnė. Ankstyvosios krikščionybės veikale „Physiologus“ kalbama apie sugebėjimą išsinerti, lyg primintų amžiną gyvenimą.

Ankstyvoji mitologijos sistema įžvelgia teigiamą aspektą, susietą su požeminiu pasauliu, tuo tarpu žydų legendose Rojaus medyje gundantis žaltys prilyginamas Liuciferiui.

Pasakoje „Eglė žalčių karalienė“ žaltys pasirodo vėlyvą vakarą, įlenda į mažylės Eglės marškinius, reikalauja, kad ši pasižadėtų tekėti. Eglė – jauniausia iš trijų seserų. Kiek jai metelių? Tikrai dar nėra aštuoniolikos. Vyresnioji ir vidurinioji dar neištekėjusios. Visos trys jaunutės. Žaltys nusižiūrėjo jauniausią! Žaltys parodo jėgą, savo interesų svarbą. Jis – vyras, reikalaujantis jaunutės mergaitės! Eglė – nesubrendusi kaip moteris. Ar ji gali tekėti už nepažįstamo, grubaus, savanaudžio? Eglė nesuvokia, kad duoti pažadą yra labai pavojinga, pražūtinga, o seserys ją ragina, nenutuokia, kad žlugdo seserį. Šie pasakos epizodai rodo, kad mergina, kuri vadovaujasi lengvabūdiškumu, labai stipriai nukenčia, Eglė nesusimąsto, kas jos laukia. Ji nesuvokia, ką daro, kad tiek išorėje, tiek viduje yra jėga, kuri priešinasi instinktams, yra pasmerkta. Žaltys supranta, kad Eglė jo auka, kuri pagauta momento paslaptingumo, žavesio, jaunystės naivumo, žengia pavojingą žingsnį.

 

Tėvui dukra – neįkainojama vertybė

Eglė nuvyksta į žalčio rūmus, nors tėvai ir broliai mėgina ją gelbėti, prigalvodami įvairių apgavysčių, trukdžių. Žalčiai į klastą atsako baisiu įtūžiu: grasina išsmaugti galvijus, išlaužti vartus, sugriauti trobą, sudraskyti tinklus. Tėvo noras gelbėti dukrą atskleidžia gilų psichologinį išgyvenimą, kuris išplaukia iš pasąmonės daugumai tėvų, išleidžiant dukrą už svetimo. Tas archetipas reiškiasi įvairiom formom: nuo pikto grasinimo iki smurto. Tėvui dukra – neįkainojama vertybė. Dažnas tėvas dukters vestuves išgyvena labai skaudžiai, perspėja žentą, kad su dukra elgtųsi padoriai. Šiuose santykiuose galima įžvelgti Elektros kompleksą. Psichoanalitikas K.G.Jungas aprašė šį reiškinį, kai atsiranda stiprus dvasinio pobūdžio potraukis savam tėvui.

 

Eglė – auka

Eglė raudodama palieka tėvų namus: „Kam žalčių jums tulžį kęsti dovanai, ta dalia dalužė skirta man vienai!“ Atsidėkojusi tėveliams už ramų gyvenimą tėviškėje, išvyksta žalčių karieta. „Broliai – vyrai niūrūs, kerštas jų veiduos.“ Jie žada atkeršyti. Gi kerštas – viena iš septynių didžiųjų nuodėmių, kurios skaudžiai baudžia visus.

Eglė išvyksta iš tėvų namų į juodą pasaulį, kur žaltys nuslopina jos intuiciją: tokiu atveju moteris nustoja girdėti vidinį perspėjantį balsą dėl pavojų, kuriuos pažinti turėjo išmokyti mama, ypač tėtis – vyras, gerai žinantis vyrų elgesį. Eglė tampa auka. Vyro rūmuose pragyvena devynerius metus, sulaukia keturių vaikų. Gyvena baisų gyvenimą. Vien nėštumai, gimdymai, bemiegės naktys, mažų vaikų rūpesčiai. Eglės dvasia nurimusi, numirusi. Ar Eglė myli savo vyrą? Žinoma, kad negalėjo pamilti to, kas ją paėmė klasta. Eglė pateko į svetimą pasaulį, į „auksinį narvelį“: „Žalčio rūmai, gintaro takai, žuvys ir žuvelės šmėkščioja būriais, nešinos žvakelėm, jūrų žiburiais.“ Žaltys, Eglę pagrobdamas, nugramzdino į tamsą, t.y. sutuoktinių gyvenimo archetipas, gan dažnai sutinkamas ir paaiškinantis, kad dažnos moters gyvenimas yra tamsa, kur nesibaigia rūpesčiai, vargai, alinantys buities darbai. Eglė auka. Atiduota, kaip daugelis jaunų moterų, turtingam, gerokai vyresniam. Gyvenime daug atvejų, kai tėvai patenkinti, jei dukrą ištekino už „bagoto“, gal net našlio su krūva vaikų. Eglė papuola pas piktą anytą, priekabų uošvį, nemylimą vyrą, nes nesugebėjo pakovoti už save, pritrūko ištvermės, atkaklumo, užsispyrimo pasipriešinti tam blogiui, kuris ją sužlugdė. Eglė pasirodė per silpna savo dvasia.

Dvasios silpnybė būdinga šiandienos merginoms, jaunoms moterims, nes, vedamos įgeidžių, papuola į alkoholio, narkotikų liūną. Kaip plaštakės į šviesą, jos veržiasi į ankstyvos meilės nuotykius.

 

Žmona tarsi savotiškas daiktas, priklausantis vyrui

Bėga metai. Auga vaikai. Eglė tik pasakose vaikams prisimena tėviškę. Vaikai prašo, kad papasakotų apie tą kraštą, apie kurį dainuoja, kad ten žydi melsvi linai, kad grėblio kotas iš klevo, dangumi plaukia debesėliai, bitutė kvepia medumi. Tai archetipai iš jaunų dienų, neduodantys ramybės moters sielai.

Kada lankai tėvų namus, eini gatve, kuria kažkada eidavai kas rytą ir vakarą, į tave žvelgia pažįstamų namų langai, ošia tie patys medžiai, o grindinyje tie patys akmenys, koks mielas ir brangus širdžiai tas prarastas kraštas...

Eglė tarsi prabunda iš gilaus miego. Prisiminus tėvelius, seseris, brolius, prašo vyrą, kad leistų į gimtinę aplankyti artimųjų. Tačiau susiduria su vyro nenoru, klasta. Vyras rezga planus, kaip neišleisti Eglės ir vaikų, kaip užkirsti kelią į tėviškę. Eglė vyro namuose prarado laisvę: ją privertė užmiršti gimtinę, motiną. Eglė nusivylusi, palūžusi. Toks moters gyvenimo paveikslas labai plačiai paplitęs, nes dažna moteris po vestuvių tampa savotišku daiktu, priklausančiu vyrui, tas archetipas gajus vyro psichikoje.

 

Smalsumas pažadina prigimtines moters dvasios galias

Eglėje prabunda prigimtinė jėga, dvasia. Ji suvokia, kad reikia pakovoti už save, kad negalima pasiduoti, susitaikyti su pikta jėga. Suranda išeitį: pasitelkia smalsumą, riziką, išmonę, kas ją išgelbsti nuo visiškos žūties.

Eglės parodytas smalsumas – bruožas moters elgesyje vertinamas blogai nuo klasikinės filosofijos laikų: tada moteriai buvo prikišama yda, kad ji visur kaišioja nosį, žiūri „pro rakto skylutę“. Jei vyras taip elgiasi – jo elgesys teigiamas, nes jis yra žingeidus, jis nori viską išsiaiškinti, sužinoti. Jei moteris yra žingeidi, ieško išeities, yra įžvalgi, sugeba analizuoti – blogai.

Moterys turi suvokti, kaip svarbu įveikti kliūtis, įvykdyti iškilusias užduotis, nepaklusti draudimams, liepimams, įsakymams. Moteris, atidariusi savo gyvenimo duris ir pamačiusi, kad yra prie žūties, turi suprasti, kad reikia gelbėtis.

Eglė gyveno tyli, rami, paklusni, nieko nereikalaudama – tai archetipas, lydintis moteris iš kartos į kartą, nes yra maitinamas taip gajų patriarchalinių santykių. Šie santykiai labai galingi, stiprūs, nes stropiai saugomi visų instancijų, darbo bei kasdieninių elgesio normų.

 

Trys darbai...

Eglė, kad išvyktų į tėviškę, turi padaryti tris darbus: sunešioti kurpaites. Tai baisi vyro klasta; jos esmė tokia: į moters dvasinį gyvenimą lendama, keliama tam grėsmė. Moteris tokiu momentu žūtbūt turi pamatyti jau ruošiamus spąstus. Juos įveikti privalo pasikliaudama savo instinktyviuoju jutimu. Kurpaičių sudėvėjimas simbolizuoja gyvenimo kelio baigtį. Yra pasakų, kaip karalaitė slapta naktį išsėlina iš tėvų namų ir nukanka į pokylį, kur prašoka kurpaites, vilkas ją parneša į namus slapta nuo tėvų. Ta, kuri be atvangos šoko, o prašokusi kurpaites, supranta savo padėties tragizmą. Tačiau gyvenimas tam duotas, kad visada yra galimybė ištaisyti klaidas, nes nesėkmė yra geresnė mokytoja už pergalę.

Kurpaičių simboliai gajūs krikščionybės tiesose, nes senieji kurpių įrankiai: dildė, yla, žnyplės ir kt., buvo paversti velnių kankinimo simboliais. Gi pagonybės laikotarpiu kurpiai melsdavo gyvūnų, iš kurių odos dirbdavo apavą, atleidimo.

Eglė skaudžiai išgyvena vyro trukdymą išvykti į tėviškę, mato jo klastą, todėl ryžtasi įveikti kliūtis. K.G.Jungas tokius psichologinius emocijų proveržius vadino komplekso konteliacija ir teigė, kad moters reakcija yra panaši į elgesį gyvūnų, ilgai kankintų, muštų.

Antra užduotis – suverpti siūlų kuodelį. Siūlų simbolis atėjęs iš antikinio pasaulio. Trys deivės verpėjos verpia žmogui gyvenimo siūlą: Kloto verpia, Lachesė saugo, o Atropė nutraukia. Pasakose verpstė siejama su lemtimi bei mirtimi. Verpstės archetipas sutinkamas pasakose „Miegančioji gražuolė“, „Apie piktąsias verpėjas“. Lietuvių buityje verpstė labai populiari, nes turi magišką reikšmę. Kiekviena moteris turėdavo verpstę prie ratelio.

Eglei reikia raganos pagalbos, kad įveiktų vyro klastą. Raganos simbolis lietuvių pagoniškame folklore bei pasaulio sampratoje reiškė žiniuonę, daug išmanančią, reginčią, galingą, sugebančią padėti bėdoje. Į ugnį įmestas siūlų kuodelis apdega, o iš jo išsirango gyvatė. Viduramžiais inkvizicija raganą traktavo kaip labai pavojingą ir degino ant laužo. Yra duomenų, kad Europoje buvo sudeginta keli milijonai moterų, įtartų raganavimu. Šiandien ragana yra moterų judėjimo simbolis, reiškiantis protestą prieš moterų žeminimą.

Trečias Eglei duotas darbas yra išsikepti duoną. Žilvinas vėl griebiasi klastos – paslepia visus indus. Simboline prasme duonos kepimas, nešimas į svečius pas tėvus – tai sugrįžimo, santykių su tėvais atnaujinimo aktas. Eglė, patarta žiniuonės, lengvai susidoroja su trečiu trukdžiu. Pasakoje panaudotos duonos apeigos: jaunoji, išeidama iš tėvų namų, aukodavo duoną namų židiniui.

 

Smurto prieš vaikus apkartintas sugrįžimas

Žilvinas, duodamas Eglei sunkias užduotis, gal nori tikėti, viliasi, jog Eglė grįš. Eglė, įveikusi klastingus darbus, vedina vaikais, skuba į tėviškę. „Saulės aš pasiilgau, kvepiančių laukų, man be galo ilgu brolių, seserų.“ Žilvinas susirūpinęs kalba Eglei apie pavojų, kurį nujaučia ir nerimauja: „Kuo vardu žaltys ten, jei kas paminės – nebematysi niekada manęs...“ Eglė nepamiršo tėvų namų. Ryšio jausmas su tėvais yra giliai moters sąmonėje, nes niekada neišnyksta, tik giliai nustumiamas į pasąmonę, kad ateinančioms kartoms atgimtų archetipais. Ryšys su motina labai tamprus, niekada nenurimstantis. Mirusios motinos prisiminimai baigiasi karčiom ašarom, skaudžiu ilgesiu. Sugrįžimas pasisvečiuoti nuspalvintas liūdesiu, nes iš pasąmonės atplaukia kartėlis, kad netrukus laukia vėl išsiskyrimas, džiaugsmui skirta labai nedaug laiko. Sugrįžimas apkartintas: vaikus tardo pikti dėdės, nes reikalauja, kad jie išduotų paslaptį, pasakytų tėvo vardą. Berniukai, sūneliai augesni, dvasia brandesni atlaiko piktų dėdžių smurtą. Prievartos naktis parodo, kad tas nepalūžta prieš tulžingumą, kurio tvirta širdis, užgrūdinta siela. Vaikai išaugo galiūnais pas motiną, nepalūžusią prieš prievartą, savivalę: „Greičiau medis sveikas anglimi pajuos, o ne žalčio vaikai tėvą jums išduos.“ Dukrelė Drebulėlė dar kūdikis. Ji ketvirta, pati mažiausia. Jai ne daugiau dviejų metelių. Ji myli savo tėvelius. Ar tokiam kūdikiui suprantama išdavystė? Dėdės pikti, rūstūs, žiaurūs. Jie prieš mažą mergytę smurtauja: „Drebulėlė klūpo, dreba ties medžiu. Dėdės ją išlupo vytiniu skaudžiu.“ Baisus nusikaltimas mušti mažutį vaiką, jam grasinti, gąsdinti vidury nakties, tamsiame miške. Dėdės traumuoja vaiko psichiką.

Po viešnagės Eglė, vedina vaikais, skuba prie jūros skuba grįžti į namus, nors broliai mėgino sutrukdyti, traumuodami vaikus, pakenkdami Eglei.

 

Paplitęs archetipas – vaikų sielų niokojimas

Mažų vaikų sielos kančias nagrinėjo H.K.Andersenas pasakoje „Bjaurusis ančiukas“, „Mergaitė su degtukais“. Vaikų sielų niokojimas labai paplitęs archetipas, sutinkamas visame pasaulyje. Ši problema labai skausminga Lietuvoje. Svarbi globalinė žmonijos problema yra berniukų, mergaičių, jaunų moterų seksualinis išnaudojimas. Daug mergaičių po „meilės“ naktų pastoja. Vaikai, kenčiantys tiek fizinę, tiek dvasinę prievartą, yra savotiški bjaurūs ančiukai, netekę motinų, atsiduria išnaudotojų rankose.

Č.Dikensas romanuose „Deividas Koperfildas“, „Oliveris Tvistas“, „Dombis ir sūnūs“ aprašo mažų, nuskriaustų, atstumtų vaikų skriaudas. Savo vaikus atstumia motinos, patyrusios gyvenimo smūgius, pažeminimą, siekdamos atkeršyti vyrui už skausmą, išdavystę. Visuomenė į atstumtuosius žiūri nepatikliai. Tačiau šiandien siekiama, kad atstumtieji surastų namus, kur juos mylėtų. Tik meilė mažam žmogučiui padeda užgydyti sielos žaizdas, užaugti gražiais gulbiukais – puikiais žmonėmis. Juk nesvarbu, kad gimei ančių tarpe, svarbu, kad iš gulbės kiaušinio.

 

Moteriai vyro žūtis – gyvenimo saulėlydis

Eglė atskuba prie kranto, šaukia vyrą vardu. Siaubas, „Baltaskarių bangų vainiku apsupta, atliūliuoja... baugu – juoda kraujo puta.“ Visus stovinčius prie jūros sukausto siaubas, sielvartas. Kiekvienai moteriai vyro žūtis – gyvenimo saulėlydis. Šis archetipas yra amžinas, nes išplaukia iš baisių sukrėtimų, reiškiasi neviltimi, dvasios traumom, gilia depresija. Eglei užsidaro durys į gyvenimą. Ji skausmingai išgyvena vyro netektį. Širdies žaizda kraujuoja. Kraujas – mirties simbolis. Gamta taip pasitvarkė, taip pakoregavo moters likimą, kad daugumai tenka našlės dalia. Eglė, apimta nevilties, taria pražūtingus žodžius: „Jums nelemta, sūnai, augt berneliais dailiais. Jus prakeikiu nūnai – virskit medžiais žaliais.“ Nedaug teko girdėti, kad motina prakeiktų savo vaikus – savo kūno dalelę, išnešiotą po širdimi, maitintą savo gyvastimi, saugojusi kiekvieną žingsnį nuo pavojų, laiminusi išvykstantį iš namų. Prakeiksmas – motinai mirtina nuodėmė, o prakeiktajam yra suluošinamas gyvenimas, pakenkiama sveikata. Žinomi archetipiniai atvejai, kai griebiamasi prakeiksmų viliokei, nuviliojusiai mylimąjį. Prakeiksmas labai pavojingas tam, kuris griebiasi šito.

 

Dvasiškai palūžusi, nusileidžia blogiui

Eglė prakeikia vaikus, nes ji palūžo dvasia: neteko namų, artimo žmogaus. Ji auka, sužlugdyta gyvenimo smūgių, nusileidžia blogiui: „Nusileido naktis ant laukų ir kaimų, kas gi mus pasitiks be namų, be namų.“ Pagal K.G.Jungą kraujo archetipas reiškia mirtį. Raudona spalva yra aukos, pykčio, kančių, bet tai spalva virpančios gyvybės, karšto eroso, geidulių. Tai spalva-vaistas nuo sielvarto, ligų, nes žadina norą, apetitą. „Raudonoji motina“ simbolikoje prižiūri visa, kas susiję su pakitimais: ji maloni, geraširdė gimdyvėms, nes tai, kas ateina į šį pasaulį ir išeina, turi pereiti raudoną upę. Juoda spalva yra ne tik mirties, bet dirvožemio, į kurį byra sėkla. Tai vilties spalva, susijusi su gelmėm, su atradimų paslaptimis.

Balta spalva yra to, kas nauja, nesutepta. Tai sielos, atskirtos nuo kūno ir dvasios spalva. Balta taipogi mirusiųjų spalva, nes prarastos gyvybės rausvumas greitai virsta balsvumu. Tai savotiškos užuominos, ateities spalva, nes viskas prasidės iš naujo. Mirtis yra dėsningas reiškinys, pamatinis pirmapradės gamtos ritmas, kurį labai gerai supranta moteris – gyvybės šaltinis, stipriai traukiantis vyrišką giminę. Mirties-gyvybės ciklo supratimas moteriai leidžia nebijoti mirties, tai neišnykstantis iš pasąmonės archetipas, ryškiai atspindėtas Eglės elgesyje.

 

Pikčiausios teisėjos – moterys

Eglės tragedija yra dažna moterų gyvenime, atvedanti prie fizinės ir psichinės žūties, prie tokios situacijos, kai nebėra vilčių, išeities, galimybių. Daug moterų smerkia save, nes visuomenė yra pagiežinga, negailestinga. Pikčiausios teisėjos, kaip nekeista, būna pačios moterys. Eglė prarado jėgas, jos siela sutrypta. Ji įbauginta, pasimetusi, palikta viena su savo skausmu, širdgėla, nelaime.

Tačiau Eglės ir jos vaikų virsmas medžiais – labai simboliškas veiksmas, neturintis pesimizmo bruožų. Medis krikščioniškoje ikonografijoje simbolizuoja Dievo palaimintą gyvenimą, jo ciklus: mirtį, prisikėlimą. Iš rojaus medžio buvo padarytas kryžius Nukryžiuotajam. Marija, pagal žydų senąjį testamentą, yra gyvybės medis, padovanojusi Kristų. Medžio lazda – gyvybės buveinė. S.Nėris rašė: „Sužaliuos lazda“. Lietuvių tautodailininkai-auksarankiai kūrė lemtinguosius „Sodus“. Žinomas yra senovės graikų herojės Medėjos vardas, kuris įdomiai primena lietuviškų žodžių „medėti“, „medėja“ skambesį. Ji taip pat nužudo savo vaikus.

Eglė, pavirsdama medžiu ir su savo vaikais tokiu būdu grįždama į gamtą, išreiškia ištikimybę chtoniškajai ideologijai.

 

Drebulė – nuostabus medelis

Drebulėlė – vienas iš labiausiai pažeidžiamų personažų. Tai lyg atstumtasis bjaurusis ančiukas. Archetipinis simbolis tokių vaikų amžinas literatūroje. Dauguma skaitytojų mažosios Drebulėlės prisipažinimą smerkia, josios elgesį vertina neigiamai, atseit, Drebulė – silpnadvasė. Tačiau bet kuri motina smerkia dėdžių žiaurumą. Drebulėlė paverčiama nuostabiu medeliu, nešančiu sveikatą sergančiam, nes tam tinka žievė, lapai, pumpurai, kuriuose yra salicilo junginių, tinkančių peršalimui, viduriavimui, podagrai, reumatui gydyti. Medelis pavadinimą gavo nuo lotynų k. žodžio „palpolon“, kas reiškia „drebėti“. Vardą sugalvojo mokslininkas Karlas Linėjus (1707-1778). Lapo kotelis plonas ir ilgokas. Tai nuostabus medelis: kai nulyja lietus, lapeliai spindi sidabru, o saulei pašvietus žėri auksu. Virpantys lapeliai skleidžia tylią muziką, kuri ramina, neša sielai palaimą. Medelis neišvaizdus, bet patrauklus. Trumpaamžis, nereiklus dirvožemiui, atsparus šalčiams, sausroms, drėgmei. Išgyvena iki 150 metų. Nėra gamtoje tokio pat, kuris taip džiaugtųsi vėjeliu, ryto rasa, kylančia saulele. Auga miško pakraščiuose, pakrūmėse.

 

Pakeleivis geras, kuris supranta moters dvasią

Pasaka „Eglė žalčių karalienė“ parodo, kad moteris yra sunkiai suprantamas tvarinys. Jos išorinė pusė gyvena realiame pasaulyje, o vidinė – nematoma, paslaptinga. Išorinė pusė dažniausiai su kauke, parodo moters dalykiškumą, praktiškumą, intravertiškumą, o vidinė pusė retai atsiskleidžia, o jei tai įvyksta, palieka nuostabą, įspūdingumą, netikėtumą. Vidinės pusės dažnai pažinti neįmanoma, o išorinė – žavinga, maloni, gi vidinė – tikras sfinksas. Šiuolaikiniai vyrai ieško moters tobulybės, nors patys dauguma – pilkos pelytės, sekso vergai, siekiantys įžengti į moterų „teritoriją“, kad apribotų moterų teises ir laisves, kad turėtų moterį tik sau. Vyrai ieškotojai yra pavojingi, nuo jų reikia tekinai bėgti, nes jie yra pasirėdę „senuoju patriarchališku žiponu“. Mama augančią dukrą turi mokyti, kad tik tas pakeleivis geras, kuris sugeba ir supranta moters dvasią, vidinį pasaulį, gerbia moterį, mato joje savo laimės sėkmę, mato gyvą, tobulėjančią asmenybę.

 

Žmonės – medžiai Kūrėjo sode

Pasaka „Eglę žalčių karalienė“ virto stebuklu S.Nėries kūryboje. Poetės nepaprastas, stebuklingas poetinis žodžio skambesys, gamtos žavesys ir nuostaba sušvelnina prakeiksmus, palengvina širdies nerimą. Poemos pabaiga kviečia skaitytoją vadovautis atlaidumu, empatija. Poema moko, kad mes, žmonės, - medžiai Kūrėjo sode, turime suprasti, jog žemėje gyvename gan trumpą laiką, todėl turime kurti grožio, darnos vaisius, sėti meilę, ramybę, gerumą.

 

Stiprybė šeimoje

Norėčiau, kad tas, kuris gal skaitys, ką parašiau, nekritikuotų, o parašytų geriau, įdomiau, nes apie pasaką rašyti yra įvairių temų. Mokytis ir suprasti archetipus, kolektyvinės pasąmonės apsireiškimus, yra be galo sunku, nes tai neišmatuojama gyvybės jėga, sukaupusi savyje milijoninę kolektyvinę patirtį tų, kurie gyveno prieš šimtus metų, mylėjo, kentėjo, dirbo, vargo, norėjo ir stengėsi sužinoti, o sužinoję – nepamiršti. Žinoti privalome visi, ko negalima daryti. Didžiausias kvailys yra ne tas, kuris nieko nežino, o tas, kuris nesistengia sužinoti. Kai mes ateiname į pasaulį, pirmiausia pamatome motulės veidą, dangaus žydrynę, skaisčią saulę, pajuntame motulės švelnias rankas, vėl girdime jos širdies plakimą. Širdis ima džiaugtis pavasariais, vasarėlėm, rudenėliais, žiemužėm. Mes, žemės vaikai, esame laiko bėgsmo belaisviai, nes žemelė skuba, bėga, o ją veja dangaus žvėrelių pulkas. Motulė dangaus skliaute įžiebia po žvaigždelę, gal pažymi mums kelelį, kad jie eitume ir girdėtume meilės maldą, jaustume sielos alkį ramybei. Girdime, kaip danguje dainuoja gyvenimas džiaugsmą. Sustoję po Kūrėjo dangum aukštuoju, klausomės gyvenimo simfonijos garsų.

Kodėl rašiau šį rašinėlį – nė pati gerai nežinau. Kai mėginau rasti atsakymą, supratau, kad man duotas gyvenimo laikas bėgte bėga į priekį, teks atsiskirti su šeima, kuri visada buvo labai dėmesinga mano apmąstymams, samprotavimams, išmonėms, todėl esu dėkinga artimiesiems už pagalbą.

 

Eglė – kiekvienos moters prototipas

Pasakos herojė Eglė – savotiškas kiekvienos moters prototipas, nes kiek moteris gyvenime, tiek Eglė lietuvių mitologijoje bei folklore, vaidina didelį vaidmenį: tai amžinai žaliuojantis, pilnas gyvybės, plačiai naudojamas šeimos bei kalendorinėse šventėse medis. Etiologinėse sakmėse nurodoma, kad eglė pagelbėjusi šventai šeimai, todėl laikome šventuoju medžiu: į ją netrenkia perkūnas, jos šakos auga kryžiumi, iš to medžio daromi kryžiai. Moterys iš Eglės gyvenimo turėtų pasimokyti, kaip nepalūžti, nugalėti neviltį, kovoti už vietą po saule.

Angelė TELYČĖNIENĖ

 
Reklaminis skydelis