Mes turime 387 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3098
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19299
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95329
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Krašto istorija. Arti esantys, bet mažai pažįstami sentikiai

2017 m. liepos 19 d., trečiadienis Nr.50 (1679)

Tikinčiųjų kovos

Pirmieji sentikiai LDK apsigyveno apie 1679 m. dabartinėje Lietuvos teritorijoje, tuometinėje Vilniaus vaivadijoje. Svarbiausio sentikių raštijos Lietuvoje paminklo – Degučių metraščio (Zarasų raj.) – duomenimis, vienas pirmųjų emigrantų iš Rusijos buvo Trofimas Ivanovas. XVII a. viduryje įvykęs Rusijos stačiatikių bažnyčios skilimas į dvi grupes: sentikius (senaapeigininkius) ir stačiatikius (naujaapeigininkius) buvo skaudus įvykis Rusijoje. Tuometiniai kultūriniai konfliktai buvo suvokiami kaip teologiniai. Rusijoje nebuvo teologijos, kaip specialios disciplinos, tad religijos turinys (dogmos), forma (apeigos, tekstai) buvo suvokiami kaip Dieviškosios tiesos atspindžiai ar jo liudijimas. Siekdama palaužti senųjų apeigų atlikėjus – sentikius – Rusijos valdžia ėmėsi žiaurių represijų. Valdant carienei Sofijai jie buvo persekiojami, tremiami ir baudžiami mirtimi, naikinami senieji rankraščiai ir ikonos. Sentikių emigraciją skatino įsitikinimas, kad atėjo pasaulio pabaiga ir negalima gyventi ten, kur viešpatauja Antikristas (naujaapeigininkai). XVIII a. pradžioje sentikių emigracija į Lietuvą tapo masine. Daugiausiai jų apsigyveno Vilniaus ir Trakų vaivadijose. Amžininkai atkilėlius vadino fedosejininkais. Tai sentikybės bepopių atšaka, pavadinta jos įkūrėjo – dvasios vadovo Fedosejaus Vasiljevo (1660-1711) vardu. Kartu su sentikiais į LDK atvyko ir daug Rusijos valstiečių, tikėdamiesi čia rasti geresnį gyvenimą. Daugelis jų susiviliojo Lietuvos bajorų palankumu, nes šie noriai priimdavo naujakurius savo žemėse. Sentikių įsikūrimą LDK lėmė dvi priežastys: sentikių religinis persekiojimas ir XVIII a. padidėjusi valstiečių priespauda Rusijoje.

Lenkijos ir Lietuvos valstybė tiesiogiai ribojosi su Rusija, todėl ir tapo pagrindiniu bėglių prieglobsčiu. Spėjama, kad bėglių iš Rusijos į LDK skaičius tuomet siekė iki keleto šimtų tūkstančių gyventojų ir jau pradėjo stabdyti šalies vystymąsi. Imta stiprinti sienų apsaugą. Sentikių emigraciją Rusijos valdžia, pradėjusi jausti gyventojų stygį, stabdė ir kanceliarinėmis priemonėmis: valdant Petrui I-ajam buvo atsisakyta žiaurių persekiojimų, bet padidinta mokesčių našta. 1716 m. buvo išleistas įsakas, kuriuo buvo galima rinktis, kaip išpažinti tikėjimą, bet sentikiai turėjo mokėti dvigubai didesnius mokesčius, jie buvo vadinami nuožmiais priešais, negalėjo užimti jokių pareigų valstybės tarnyboje. Kaip Petras I-asis „karpė“ didžiules jų barzdas matėme daugybėje filmų. Carienė Jekaterina II-oji įvedė „meduolio ir botago“ politiką: sentikius mėgino pajungti Stačiatikių bažnyčios valdžiai leisdama išsaugoti kai kurias apeigas. Taip atsirado vienatikiai. Nesutikusiems pasikeisti ir toliau buvo draudžiama statyti cerkves, o veikiančiose neleista turėti varpų.

Sentikiai lietuviams nebuvo pažįstami. Tai buvo nauja religinė grupė, atkreipusi Katalikų bažnyčios dėmesį. 1690 m. sudaryta religinė komisija paskelbė, kad sentikiai „nepriklauso valstybei ir bažnyčiai pavojingiems sektantams“. Jie naudojosi tikybos laisve, kuri buvo įtraukta į III-ąjį Lietuvos Statutą. Šis dokumentas leido sentikiams, gavus dvarininko sutikimą, kurtis jų žemėse. Sentikiai, kaip ir katalikai, pripažino krikščionybės dogmas, todėl į juos valdžia ir bažnyčia žiūrėjo palankiai. Atvykėliai padėjo užpildyti ištuštėjusias po maro gyvenvietes, o dėl to, kad jie gyveno uždarą gyvenimo būdą, jų tikėjimas neplito tarp kitų Lietuvos konfesijų ir nebuvo jiems pavojingas.

Sentikius, kaip ir stačiatikius, krikščionis sieja bendra visiems krikščionims I tūkstantmečio bažnyčios istorija ir X-XII a. vid. Rusijos stačiatikių bažnyčios praeitis. Sentikiai, kaip ir stačiatikiai, pripažįsta tą patį Šv. Raštą ir daugelį bažnyčios tėvų laiko šventaisiais. Juos sieja ikonų, ypač Dievo motinos, garbinimas. Sentikiai ir stačiatikiai nesutaria dėl tradicijų perėmėjos vaidmens: kiekviena jų tvirtina esanti vienintelė kanoninės Rusijos stačiatikių bažnyčios, gyvavusios iki XVII a., paveldėtoja. Sentikiams būdingi tam tikri tikybos mokymo ypatumai. Jie savitai vertino bažnyčią, valstybę ir visuomenę: tikėjo, kad Rusijos stačiatikių bažnyčios dvasininkijos teikiami sakramentai pasaulyje įsigalėjus Antikristui, neteko Dievo malonės (bepopiai Antikristu laikė patriarchą Nikoną, vėliau Petrą I-ąjį, suprato jį kaip senojo tikėjimo išsižadėjimą). Priversti palikti savo bažnyčią ir tėvynę, jie sugebėjo išlaikyti buvusias dogmas ir apeigas, bet netekę dvasininkijos kūrė naujas Bažnyčios valdymo institucijas. Religijotyrininkai teigia, kad Sentikių pomorų bažnyčia yra Stačiatikių bažnyčia, išlaikiusi senąsias apeigas, tačiau neturinti tripakopės hierarchijos.

 

Senaapeigininkų ritualų savitumas

Religiniam gyvenimui vadovauja dvasios tėvas, nes bepopiai, pagal savo mokymą, negali turėti dvasininko. Tai pasaulietis, kurį tarnystei palaimina kitas dvasios tėvas. Bendruomenės pasitikėjimas jam suteikia pareigas ir garbingą vaidmenį parapijoje. Lietuvos sentikiai išsaugojo Krikšto, Atgailos ir Santuokos sakramentus, kuriuos teikia dvasios. Dvasios tėvas veda pamaldas, vadovauja parapijai, atlieka apeigas ir teikia sakramentus, aiškina bažnytinį mokymą, rūpinasi religiniais ir moraliniais tikinčiųjų reikalais. Jei parapija didelė, gali būti vyresnysis ir jaunesnysis dvasios tėvai. Vesti pamaldas padeda choro vadovas ir giedotojai, psalmininkas ir maldos namų prižiūrėtojas. Pagrindinė mokykla – choro lankymas ir dalyvavimas pamaldose. Yra reglamentuota praktika, kai tam tikras (išskyrus palaiminimo) sentikių dvasios tėvo pareigas gali atlikti moteris (ji atsirado sovietų okupacijos metais, kai trūko pasišventusių vyrų). Sentikių pamaldos vyksta cerkvėse, tęsiasi 4-5 valandas ir turi savitas apeigas. Didžioji apeigų dalis vyksta tikinčiųjų akivaizdoje – dvasios tėvas ir giedotojai jas atlieka ant choro aukštelių, prieš ikonostazą, įrengtą prie rytinės sienos. Sentikių cerkvėse nėra altoriaus, jie naudoja iki XVII a. patriarcho Nikono išleistas bažnytines knygas. Jos puošnios, parašytos senąja slavų kalba. Sentikiai savotiškai suprato žodį „raštingumas“ – tai ne tik sugebėjimas skaityti senąja slavų kalba, bet ir pamaldų tvarkos išmanymas. Tikintieji dažniausiai jos mokosi namuose ar sekmadieninėse bažnytinėse mokyklose. Įėję į cerkvę sentikiai nusiima kepurę. Sentikiai žegnojais dviem, o ne trimis, kaip stačiatikiai, pirštais. Meldžiasi pagal senuosius papročius: kalbėdami maldas atlieka trijų rūšių nusilenkimus – iki krūtinės, iki juosmens, iki žemės. Atlikdami žemuosius nusilenkimus naudoja kilimėlį (područnik), kairėje rankoje laiko poterių pynę (lestovka).

Sentikių papročiai pasižymi griežtumu, kurį lėmė gyvensenos konservatyvumas ir ankstyvųjų bepopių radikalumas. Per metus jie laikosi 4 daugiadienių (Gavėnios - 40 d., Petrinių, Žolinių, Kalėdų) ir 3 vienadienius pasninkus. Be to pasninkauja kiekvienos savaitės trečiadienį ir penktadienį. Taip per metus susidaro 200 dienų pasninko. Norintys tinkamai pasitikti religinę šventę, turėjo jai pasirengti. Griežti religinio etiketo reikalavimai pasninko dienomis draudė pasaulietines dainas. Sentikiai turi 12 pagrindinių švenčių: 8 Viešpaties (Kalėdos, Grabnyčios, Trys karaliai, Kristaus atsimainymas, viešpaties atvykimas į Jeruzalę, Dangun ėmimas, Sekminės ir Viešpaties kryžiaus pastatymo diena) ir 4 Dievo motinos (Dievo motinos gimimas, Šventovės aplankymas, Marijos apsireiškimo diena, Švenčiausiosios Dievo motinos dangun ėmimo). Svarbiausia laikoma – Velykos. Jos švenčiamos 7 dienas. Švenčių metu šventinamas maistas, verbos, margučiai. Per Velykas dažomi margučiai simbolizuoja įvykį, kai Marijos Magdalietės Tiberijui parodytas kiaušinis pakeitė spalvą. Sentikių bažnytinės šventės švenčiamos pagal Julijaus (senojo stiliaus) kalendorių. Sentikių bažnyčioje metai skaičiuojami nuo pasaulio sukūrimo, t.y. vadinamosios Bizantijos eros. Jos pradžią nuo Kristaus gimimo skiria 5508 metai, todėl 2014 m. atitinka 7521 m. Pripažįsta tik aštuoniagalį kryžių. Bažnytinės procesijos metu sentikiai apie cerkvę eina pasauliui, stačiatikiai – prieš saulės judėjimo kryptį.

Sentikiai savo giesmes gieda vadinamuoju ženkliniu giedojimu, kai giesmės atliekamos vienu balsu, o melodija dubliuojama oktava. Cerkvėse tik giedama, muzikos instrumentai nenaudojami. Bažnytinis menas remiasi bizantiškaja tradicija. Cerkvių puošyboje vyrauja tapyba. Ikona paprastai vaizduoja Kristų, Mergelę Mariją arba kurį nors šventąjį. Tai ne tik atvaizdas, bet ir savotiškas langas, jungiantis žemę ir dangų. Tikintieji ikoną suvokė kaip Dievo išganymo pažadą. Tikima, kad ikona gali atskleisti Dievo malonę taip pat kaip ir sakramentai.  Jei ikonoje vaizduojamas Kristus, tikinčiųjų maldos būna nukreiptos ne į ją, bet į Dievą, esantį už jos, o tuo pačiu ir joje. Ikonos imamos į keliones, mažutės nešiojamos ant kaklo, dovanojamos jaunavedžiams, draugams. Ikonostazą sudaro keliais aukštais sustatytos ikonos. Taip daroma ir namuose.

 

Lietuvos sentikių likimas šalies istorijoje

Apie 1772 m. Lietuvoje gyveno apie 180 tūkst. sentikių. Svarbiausias atvykėlių užsiėmimas buvo žemdirbystė, daug jų vertėsi pastotėmis, stalyste, sodininkyste, dirbo pagalbinius darbus, jų tarpe buvo pirklių ir miestelėnų. XVIII a. pabaigoje dabartinėje Lietuvos teritorijoje veikė 17 sentikių parapijų, kai kurios iš jų tapo religiniais – kultūriniais centrais. Žymus fedosejininkų religinis centras buvo 1728 – 1755 m. Ignalinos rajone Gudiškių kaime veikęs Gudiškių vienuolynas. Kitas svarbus bepopių religinis centras XVIII a. antroje pusėje veikė Zarasų rajono Degučių kaime. Sudėtinga Lietuvos istorija įtakojo ir sentikių gyvenimą. Po III-ojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo (1795 m.) Lietuvoje gyvenę sentikiai vėl papuolė į Rusijos imperiją. Tuo metu Rusiją valdęs caras Aleksandras I-asis buvo apsišvietęs ir pakantus. Kad pagerės sentikių gyvenimas viltį teikė tai, kad Aleksandras I-asis, keliaudamas iš Paryžiaus į Peterburgą, 1814 m. apsilankė dabartiniame Molėtų rajone veikusiuose Karališkių sentikių maldos namuose, pasimeldė ir gavo nustebusio dvasios tėvo palaiminimą. Iki šių dienų tai yra vienintelis Rusijos valdovas, aplankęs Lietuvos sentikius. 1825 m. pradėjus valdyti Nikolajui I-ajam sentikių persekiojimas ir diskriminacija vėl sustiprėjo. 1825 – 1855 m. Lietuvos teritorijoje Rusijos valdžia uždarė 13 iš tuomet 33 veikusių sentikių maldos namų. 1840 m. uždaryti sentikių maldos namai Degučiuose virto stačiatikių cerkve. 1863 – 1864 m. sukilimo metu Rusijos valdžia stengėsi sentikius išnaudoti rusinant lietuvius, bet nepaisant jų pastangų, sentikiai netapo rusifikacijos politikos įrankiais. Naujasis caras Nikolajus II-asis priėmė sentikiams palankius įsakus: 1905 m. balandžio 17 d. paskelbė įsaką dėl religinio pakantumo, o tų pat metų spalio 17 d. – paskelbė manifestą dėl pilietinių teisių suteikimo. Šie dokumentai pirmą kartą Rusijoje įteisino sentikybę, kaip atskirą religiją.

Pokyčiai vyko ir pačioje religijoje. Iki XVIII a. Lietuvos teritorijoje gyvenę bepopiai nepripažino bažnytinės santuokos, nes, pasak jų, Antikristas sunaikinęs tikruosius dvasininkus. Tačiau XIX a dalis bepopių jau pasisakė už bažnytinės santuokos būtinybę, 1823 m. įvesti Krikšto, Santuokos ir Mirties metrikai. Bepopiai, kurie pripažino bažnytinę santuoką, pradėti vadinti naujaisiais pomorais. XX a. pradžioje Lietuvos sentikiai pomorai sukūrė vieningą bažnytinę organizaciją, kurios religiniu centru tapo Vilniaus sentikių parapija, o jos pradininkas – Aristarchas Pimonovas. 1906 m. Vilniuje dabartinės Lietuvos, Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Baltarusijos dvasios tėvų ir parapijų suvažiavimas. Prieš I-ą pasaulinį karą Vilniaus ir Kauno gubernijose veikė 68 sentikių parapijos, gyveno apie 81-100 tūkst. sentikių. Lenkijai okupavus Vilnių ir apylinkes, sentikių bažnytinė vyriausybė veikė Kaune. 1923 m. Lietuvos Respublikos vyriausybė oficialiai pripažino Sentikių pomorų bažnyčią, suteikė jai autonomiją, nuo 1925 m. jai teikė tam tikrą finansinę paramą, už metrikų knygų tvarkymą dvasininkams mokėjo atlyginimą iš biudžeto. 1940 m. prasidėję trėmimai į Sibirą, palietė ir sentikius – jie buvo tremiami kartu su kitais Lietuvos gyventojais. 1941-1944 m. trukusi vokiečių okupacija jų negailėjo: buvo vykdomos grupinės egzekucijos, išvežami darbams į Vokietiją. Tarybiniai laikai sentikiams taip pat, kaip ir kitų konfesijų tikintiesiems, buvo nepalankūs, vykdytos deportacijos, areštai. Kolektyvizacija, industrializacija, urbanizacija mažino kaimo ir didino miesto tikinčiųjų parapijas. Ieškodama kompromisų su komunistų valdoma valstybe, XX a. šeštame dešimtmetyje Sentikių bažnyčios vadovybė įsitraukė į judėjimą už taiką. Sovietų okupacijos metais Vilniuje veikęs sentikių pomorų religinis centras buvo toks vienintelis visoje Tarybų sąjungoje.

Dabar daugiau nei 30-yje pasaulio šalių veikia apie 10 įvairių Sentikių bažnyčių ir organizacijų. Pasaulyje gyvena apie 3 mln. sentikių iš kurių 1,2 mln. yra pomorai (bepopiai). Gausiausios bendruomenės yra Lietuvoje, Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje ir Rumunijoje. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, sentikiai pomorai atgavo turėtą autonomiją, buvo atkuriami sentikių maldos namai. Bažnyčia pakeitė pavadinimą. Dabar Lietuvoje ji vadinama Lietuvos senųjų stačiatikių pomorų bažnyčia. 2001 m. Lietuvoje gyveno 27 tūkst. sentikių (0,8 proc. visų gyventojų, iš jų apie 8 proc. ne rusų tautybės). Bažnyčios vadovai teigia, kad dabar šalyje gyvena apie 45 tūkst. žmonių, išpažįstančių šį tikėjimą. Rytų Lietuvos pusėje – daugiausiai jų yra Visagine (apie 3 tūkst.), apie 1 tūkst. – Zarasuose. Sentikių salos „išsimėčiusios“ ir Ignalinos bei Anykščių – visuose Lietuvos paribio rajonuose. Seniausia veikianti Šv. Dievo motinos dangun ėmimo cerkvė yra Anykščių raj. Paežerių kaime (nuo 1715 m.), gausi bendruomenė buriasi Ignalinos r. Lukošiškės kaime, Dūkšto miestelyje, Zarasuose, Utenos r. Stalnioniškio , Švenčionių r. Jurgeliškės kaimuose. Ne visuose rajonuose cerkvės tinkamai prižiūrimos, nes, kaip ir visos Lietuvos gyventojus, ir sentikius išneša emigracijos banga. Rytiniame pakraštyje jų kol kas daugiausia, parapijų skaičiumi šalies pakraštį lenkia tik Vilnius ir Klaipėda. Apsigyvenę glaudžiomis bendruomenėmis, jie ir toliau yra susiję su Rytų krikščionybės tradicija, o savo papročiais ir tradicijomis turtina Lietuvos kultūrinę įvairovę, tapo jos paveldo dalimi. Materialioji jo dalis – cerkvės, menas, knygos -  yra saugomas valstybės, o Lietuvos gyventojus jie stebina sugebėjimu išlaikyti savitas tradicijas naujai pasirinktos gyventi tėvynės kultūrinėje apsuptyje gerbiant greta esančiųjų tradicijas. Net švęsdami Lietuvos šventes jie išlaiko savitumą. Gerbdami kitus, gerbia save.

Paruošė Dalia Savickaitė

 

 
Reklaminis skydelis