Mes turime 202 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1147
mod_vvisit_counterŠią savaitę:11334
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:87364
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Netikėtai atūžęs bičių spiečius greitai įsikūrė naujuose namuose

2017 m. liepos 15 d., šeštadienis Nr.49 (1678)

Bitės – vieni iš daugiausiai žmonių auginamų vabzdžių. Mokslininkų teigimu, bitėms dešimtys milijonų metų. Kai kurie suakmenėjusių bičių radiniai archeologų laikomi 20-25 mln. metų senumo.

Medų nešančių bičių tėvyne laikoma Pietų Azija, gal net dabartinė Afganistano teritorija. Neatmetama versija, kad pirmieji apie medų pasauliui paskelbė šumerai, visų pirma juo gydę žaizdas, o ne vartoję kaip maistą.

Bitėmis nuo seniausių laikų domisi gamtininkai ir mokslininkai, net psichologai analizuoja jų šeimyninius santykius. Tyrinėjama neįprasta jų lizdų architektūra ir korių sandara. „Darbštus kaip bitelė“, - sako lietuviai, visada su ypatinga meile kalbantys apie bites. Net lituanistai moko: „Mylėti galima tik žmones ir bites“.

Bitės gyvena keletą dešimčių tūkstančių narių turinčiomis šeimomis. Šeimą sudaro trejopi individai: tranai (patinai), darbininkės ir motinėlė. Esant palankioms sąlygoms, kuomet šeima nebetelpa į drevę ar avilį ir ypač jei tuo metu dar nustoja žydėti medingi augalai, bitės spiečiasi. Prieš spiesdamasi šeima pasiuva motininių akelių ir užaugina keletą jaunų motinų. Su pirmuoju spiečiumi (didele įvairaus amžiaus bičių grupe) išlekia senoji motina. Jį neretai seka kiti, po jauną motiną turintys spiečiai. Su kiekvienu spiečiumi išskrenda apie pusė avilio bičių. Senosios didelės šeimos vietoje paprastai bičių lieka gana nedaug.

Spiečius ieško naujos gyvenimo vietos. Bitininkai juos gaudo ir apgyvendina naujuose aviliuose. Spiečius laikosi aplink savo motiną ir jos nepalieka. Jei motina nukrenta ant žemės ir žūva (neretai pasitaiko pirmajam spiečiui, kurio motina gali būti labai sena), spiečius grįžta į tą avilį, iš kurio išskrido.

Bitininkai, vengdami spietimosi, perskiria šeimas dirbtinai. Jei abiem perskirtoms pusėms duodama po motiną, jos virsta atskiromis šeimomis.

Vieną šiltą praeitos savaitės dieną, matyt, kažkurio bitininko avilyje gyvenančioms bitutėms jau tapo ankšta, tad jos ir išsispietė. Neaišku nei kiek spiečius skrido, nei iš kur atskrido, tačiau pailsėti nutūpė viename vienkiemyje ant jaunos obelaitės šakų. Šeimininkai išgirdę ūžesį ir pamatę pro langą ore skraidančius kažkokius vabzdžius išėjo pasižiūrėti. Didžiulis bičių spiečius kabojo ant liaunų medžio šakelių, jas nusverdamas beveik iki pat žemės. Aplinkui tą dūzgiančią ir judančią rudą „kekę“ zujo pavienės bitutės. Kaip vėliau paaiškino bitininkai, tai buvę žvalgai, kurie ieškojo šeimynai naujų namų, kol būrys ilsėjosi. Kadangi vienkiemio šeimininkai bičių nelaiko, avilių neturi, tai apie spiečių skubiai pranešė už kelių šimtų metrų gyvenantiems kaimynams bitininkams, pirmiausia pamanę, kad čia jų bitelės pasilakstyti panūdo. Tačiau spiečius buvo iš kažkur kitur atlėkęs. Ir koks buvo netikėtumas, kai po keliolikos minučių dar bitininkams nė nespėjus atvykti, bičių spiečius pakilo ir tiesiu taikymu nuskrido pas juos. Pasisukinėjęs prie sodyboje augančio didžiulio klevo, smigo į patį naujausią tuščią avilį ir čia sėkmingai įsikūrė.

Štai tokia netikėta vidurvasario dovana „iš dangaus“.

Mūsų inf.

 
Reklaminis skydelis