Lietuvos ornitologų draugija (LOD), kaip ir daugelis kitų šalių paukščių apsaugos organizacijų, kiekvienais metais skelbia „Metų paukščio“ akciją. Jos tikslas – atkreipti dėmesį į sparčiai nykstančias sparnuočių rūšis, kurioms šiuo metu reikalingas išskirtinis žmonių dėmesys bei rūpestis. Akcija padeda ir sužinoti tikrąją rūšies populiacijos būklę šalyje. Jos metu visuomenė supažindinama su šių paukščių biologija ir ekologijos ypatumais, apsaugos problemomis. Naudojamos ir specialios apsaugos priemonės: organizuojamas maitinimas, lizdaviečių įrengimas, buveinių tvarkymas. Specialistai veda rūšies apskaitą, o naujausios inventorizacijos metu surinkti duomenys parodo tikrąją paskutinių metų rūšies būklę.

Nors metų paukščiu dažniausiai renkama reta ir nykstanti rūšis, kuriai reikalingos specialios apsaugos priemonės ir apie kurios paplitimą ir gausą tuo metu trūksta naujausių duomenų, bet šiemet metų paukščiu paskelbta kurapka.

Kurapka yra būdingas atviro kraštovaizdžio paukštis, tik žiemos mėnesiais užklystantis į miestus, gyvenvietes ar miške esančias atviras erdves. Lietuvoje kurapka siejama su tradiciniu kaimu, kur smulkūs įvairių kultūrų laukeliai kaitaliojasi su atviromis pievomis, ganyklomis su įsiterpusiais želdinių plotais, krūmynais. Toks kraštovaizdis - labai palankus kurapkoms auginti palikuonis, maitintis ir slėptis nuo plėšrūnų, o kartais ir paties žmogaus.

Intensyvėjant žemės ūkiui ir nykstant tradiciniam kaimui, kadaise plačiai paplitusios kurapkos, ornitologų duomenimis, tapo sparčiausiai nykstanti agrarinio kraštovaizdžio sparnuočių rūšis Europoje. Tiesa, šiuo metu kurapkoms dar negresia išnykimas. Tačiau Europos Sąjungos mastu jos populiacija, atliktų apskaitų duomenimis, per trisdešimt metų sumažėjo 82 proc., o tai jau traktuojama kaip rūšies katastrofinis mažėjimas. Lietuvoje ar kitose šiaurinio rūšies arealo paplitimo šalyse, daug kurapkų žūva ir dėl atšiaurių žiemų. Aišku, papildomai jų gretas praretina palaidi šunys ar katinai (kurie įveikia žiemą nusilpusius paukščius). Nors Lietuvoje žemės ūkis dar ne toks intensyvus kaip Vakarų Europoje, bet šiuos sparnuočius neigiamai veikia kiti faktoriai.

Be to, kurapka yra labai sėsli rūšis. Todėl jos vietinės populiacijos būklė šalyje priklauso tik nuo mūsų, ir jai nepadės kaimyninių ar Vakarų Europos šalių įgyvendinamos apsaugos priemonės. Tad padėdami šiam paukščiui žiemos metu, mes saugome tikrai savo krašto, o ne iš toliau atskridusius paukščius. Taigi, kaip saugosim, tokie rezultatai ir bus.

Todėl 2012 metų paukščio akcija neapsiribos vien įprasta kurapkų inventorizacija ir paplitimo tyrimais, nes jau ir taip akivaizdžiai pastebimas jų būklės blogėjimas. LOD ėmėsi iniciatyvos visoje Lietuvoje organizuoti žiemojančių kurapkų lesinimo akciją, įrengiant specialias slėptuves ir pagal galimybes, į jas pilant pašaro: grūdų ar jų išvalų, žolių sėklų, kurių galima surinkti klojimuose. Į šią akciją kviečiami įsitraukti ne tik LOD nariai, bet ir kaimo žmonės, medžiotojai, miškininkai. Prie jos gali prisidėti kiekvienas, laukuose įrengęs „pavėsines“ ir pasirūpinantis, kad jose nuolat būtų lesalo. Ūkininkai, turintys nors kažkiek nepanaudotų grūdų, kurie gali būti ir pernykščiai ar prastos kokybės, galėtų paremti šią akciją pašarais kurapkoms. Mat kai kada atsiranda norinčių įrengti maitinimo aikšteles ir jas prižiūrėti (ypač mokyklos, medžiotojai ar saugomų teritorijų direkcijos), tačiau ne visada turintys galimybę įsigyti lesalo.

Švenčionėlių miškų urėdijos darbuotojai sakė, kad kiekvienais metais visoje savo prižiūrimoje urėdijoje, tam tinkamose vietose įrengia kurapkoms „pavėsines“ ir pasirūpina, kad jose nestigtų lesalo. Miškininkams talkina ir medžiotojai, ir jaunųjų miško bičiulių būrelių nariai. Tad ir šiemet mūsų rajone metų paukštis – kurapka – tikrai neliks be deramo dėmesio.

Parengė Irena POŽĖLIENĖ