Mes turime 60 svečius online

Apsilankymų šiandien:297
Apsilankymų vakar:664
Apsilankymų šį mėn.:10755
Apsilankymų iš viso:1513541

Tėtis man – vyro idealas

2017 m. birželio 3 d., šeštadienis Nr.40(1669)

Pavasaris žmonėms dovanoja dar vieną šventę – Tėvo dieną. Ta šventė labai reikalinga, nes šeimoje, auginančioje vaikus, vienodai svarbūs ir reikalingi tėvas ir motina.

Prisimenu savo tėvų šeimą. Augome trys seserys. Tėtį vadinome „tėvulis Juozulis“. Labai karštai jį mylėjome, bet truputį prisibijodavome, nes buvo griežtas, linkęs į pedantizmą. Tėvelio elgesyje buvo juntama bajoro prigimtis. Tačiau apie savo kilmę niekada nekalbėjo, ir mus, dukras, ragino tai pamiršti. Buvo tarybinis laikas. Mamytė susierzinusi ar papykusi pavadindavo tėvelį plikbajoriu. Vedė mamutę iš vargingos šeimos, kurioje buvo 11 vaikų. Mamutė buvo kilusi nuo Šiluvos, o tėvelis – iš Kauno gubernijos, Ukmergės apskrities; taip nurodo archyviniai išrašai. Tėvelis buvo labai darbštus, tvarkingas, nemėgo nė menkiausios netvarkos. Todėl mes, trys jo dukros, kai paaugome, mūsų pareiga tapo namų priežiūra ir tvarka. Atėjus laikui tėveliui grįžti iš darbo namo, mes kaip įgeltos šokdavome tvarkytis. Mamytė, ramiai sėdėdama ant sofos ir toliau skaitydama H.Mnišek „Raupsuotąją“, juokdavosi, ragindama mus skubėti.

Tėvelis labai varžėsi, kad viena akis buvo sužalota, ja nematė. O buvo tai seniai, kai vyko kovos už Lietuvos nepriklausomybę. Kovų atgarsiai ilgai ir skaudžiai žeidė žmones, ypač jaunus vyrus. Tėvelis, būdamas ambicingas, karštas jaunuolis, kovose buvo sužeistas, neteko akies. Kai buvau maža, verkdavau žiūrėdama į sužeistą akį, tėtis mokė: „Garbę ir sveikatą reikia saugoti nuo mažų dienų, nes tai kelias į doros ir tiesos gyvenimą.“ Buvo giliai tikintis krikščionybės tiesomis. Bažnyčia buvo traukos vieta, į kurią nueiti ruošdavosi iš vakaro. Mamutė buvo senosios prigimties baltų pasaulėjautos išpažinėja. Mokė džiaugtis lietumi, jo gaiva. Žaibas ir perkūnas priversdavo klauptis ir melstis, nes senoji močiutė ugnelę laikė dievybe: O šventoji, o galingoji, dieviškoji ugnie, karštoji kmita, šok atgal į plytą.

Augau nuostabios gamtos globoje: upė, miškas, upeliukai, pavasarinės balos, pilnos šalto vandens. Balos – koks tai stebuklas; jų upeliukai čiurlena, gurguliuoja. Po balas gali braidyti iki valios: sušlapti, sušalti, permirkti. Mes, dukros, klausėme tėvelių, augome dviejų skirtingų pasaulio supratimų veikiamos. O tai anksti privertė susimąstyti apie vertybes, gyvenimo prasmę, nuoširdumą, išdidumą ir kt. Tėvelio mokymas Dešimties Dievo įsakymų, didžiųjų nuodėmių aiškinimas tapo kelrode žvaigžde. Tėvelis mėgo skaityti religinius raštus, juos cituoti. Įstrigo mokymas, kurį reikėjo mokėti atmintinai: „Tas, kas nusižengia gyvybei, save pasmerkia kančiai.“ Nuolatos kontroliavo mūsų mokymąsi, neatleisdavo jokio aplaidumo, knygų, vadovėlių netausojimo. Buvo sudaręs privalomų skaityti knygų sąrašą, į kurį įtraukė Šapokos istoriją, knygą apie Darių ir Girėną, Palemono legendą, žurnalą „Žvaigždutė“, Anderseno, Haufo pasakas ir kt. Leisdavo paskaityti žurnalą „Karys“. Tėvelis mus nuvedė į biblioteką; joje privalėjome apsilankyti kas savaitę. Tai buvo sunkoka, nes visada bibliotekoje buvo vaikų spūstys. To meto vaikai mėgo skaityti! „Samojedų berniuko nuotykių“ teko laukti daugiau negu mėnesį.

Tėvelis dirbo pas žydų tautybės verslininką Šerą. Buvo gerbiamas už pareigingumą, sąžiningumą. Dirbo sandėlininku, prižiūrėjo pilnus grūdų, miltų sandėlius, vedė apskaitą. Ponas Šeras mūsų šeimai buvo dėmesingas, dosnus. Mamytė buvo ką tik pagimdžiusi jauniausią sesę, o ponia Šer tuo pačiu laiku susilaukė dukrytės. Mamytė maitino abi mažyles, nes p. Šer neturėjo pienelio, sunkiai sirgo.

Visa Šerų šeima atgulė Kaizerlingo miškelyje. Kai buvo sušaudyti Panevėžio žydai, kai žuvo mažoji Majera, mamytė gavo širdies smūgį, o tėvelis pasidarė liūdnas, tylus, nekalbus, pasislėpęs nuo visų paverkdavo.

Užėjus vokiečiams, vykstant karui, tėvelis įsidarbino Malūne Nr. 3, Ukmergės gatvėje. Malūną vokiečiai, bėgdami iš Lietuvos, susprogdino. Dabar toje vietoje stovi didžiulė „Maximos“ parduotuvė. Vokiečių okupacija pareikalavo iš tėvelio didelės ištvermės, valios, sveikatos, nes kartą per mėnesį tekdavo važiuoti į Vokietiją, Rytprūsius, lydėti didžiulį vagonų ešeloną, pakrautą grūdais, miltais ir kitom gėrybėm. Tėvelis sugrįždavo po gerų dviejų savaičių suvargęs, sunykęs, pajuodęs. Tėvelio išvyką skaudžiai išgyvenome. Mamytė naktimis sėdėdavo prie lango nuliūdusi, susikrimtusi, nes nežinojo, ar sugrįš tėvelis. Tik girdėdavo praskrendančių lėktuvų, nešančių bombų mirtį, sunkų, siaubingą ūžesį.

Paskutinį kartą tėvelis važiavo į Vokietiją vokiečiams traukiantis iš Lietuvos. Tai buvo 1944 m. birželio mėnesio galas. Paskutinė kelionė buvo labai pavojinga, galėjo baigtis tėvelio žūtimi. Tėvelis grįžo po gero mėnesio, kai Lietuvoje vėl šeimininkavo rusai. Grįžo sirgdamas. Ant dešinės rankos buvo negyjanti žaizda. Kalbėjo, kad tai rožė nuo nervų, išgąsčio. Žaizda ilgai ir sunkiai gijo. Tėvelis ėmė labai blogai miegoti, valgyti. Ilgai užsibūdavo Šv. Trejybės bažnytėlėje, kurią vokiečiai norėjo subombarduoti. Mums, dukroms, ėmė skaityti katekizmą, senus žurnalus. Skaitymas tėvelį nuramindavo, imdavo dainuoti dainas „Oi neverk, motušėle“, „Tris dienas, tris naktis“ ir kt. Pradėjo mus atmintinai ir raiškiai deklamuoti eilėraščius. Daug laiko praleisdavo Skaistakalnyje, senosiose kapinėse, vis žiūrėdamas į Nevėžį. Su juo į kapines eidavau kartu. Manau, kad tėvelis buvo ta gera dvasia, kad stipriai pamilau tamsųjį, mieląjį Nevėžį, sužinojau visus jo intakus, miestus, miestelius, įsikūrusius ant jojo krantų.

Visi žmonės labai pavargo nuo karo nešamų sunkumų, ligų, nepriteklių. Rusai tuoj įvedė maisto korteles. Vaikams iki penkerių metų davė korteles pienui, nes paliko tą pačią tvarką, kuri buvo prie vokiečių. Visi laukė karo pabaigos, o jos nesimatė, nors kalbėjo, kad rusai jau Vokietijoje. Bijojo rusų sugrįžimo. Ėjo kalbos, kad rusai labai žiaurūs: prievartauja moteris, merginas. Kai pasirodė rusai, visi didesni namai, įstaigos buvo paversti ligoninėmis. Ligonine pavertė ir gražiąją mergaičių gimnaziją Smėlynės gatvėje. Mieste pasirodė sužeistieji be kojų, rankų, sutvarstytom galvom. Kareiviai vaikščiodavo ant pečių užsimetę karinį paltą – šinelį, o iš po jo bolavo apatiniai. Tie vargetos vaikščiodavo po namus, prašydavo samagono, už kurį atsilygindavo muilu, paklodėm, amerikoniška „tušonka“ bei duonos džiūvėsėliais, kurie mums atrodė kaip skaniausi sausainiai. Atėjo žiema. Mieste trūko malkų. Prie duonos nusitęsdavo ilgiausios eilės, į kurias žmonės rinkdavosi nuo trečios-ketvirtos valandos ryto. Dažnai baigdavosi mėnuo, o dalis kortelių talonų likdavo beverčiai, nes trūko duonos, žibalo. Žmonės labai vargo. Tėvelio sveikatai pagerėjus, išvyko į kaimą pas ūkininką „bernauti“. Darbas buvo geras, nes gaudavo pieno, bulvių, lašinukų gabalėlį. Grįždavo šeštadieniais vėlai vakare su lauktuvėmis iš kaimo, o sekmadienį po pietų vėl žygiuodavo 15 kilometrų iki Upytės, iki darbo.

Pasibaigus karui, tėvelis grįžo namo. Įsidarbinti ilgai negalėjo, nes nebuvo darbo. Atėjo 1948 m. vasara. Baigiau progimnaziją. Ta proga su drauge Bronele Ž. Išvažiavome į Klaipėdą pas josios seseris, kad pamatytume jūrą, tą paslaptingą pasaulį, kur žuvo Kastyčio ir Jūratės meilė ir laimė. Važiavome traukiniu. Pabuvoti Klaipėdoje ruošėmės ketvertą dienų. Tačiau jau kitos dienos rytą Klaipėdoje atsirado tėvelis, nes nerimavo, kad gali man nutikti kas nors bloga.

Augome trys seserys. Tėvelis mus vadindavo „mano lėlytės“, o paaugusias, kai pradėjome su mamyte šnibždėtis, nes atsirado mergaitiškų paslapčių, šaukdavo: „Paukštukės skardžiabalsės, eikit gult!“ Tėvelis labai nerimaudavo, kai kaimynų bernaičiai praminė mus „kryžiaus balos karalaitėmis“. Mat mūsų namas stovėjo prie dviejų gatvių kryžkelės, kurioje po lietaus telkšodavo bala, nes gatvė buvo negrįsta. Vakarop vaikinukai eidavo į aikštelę paspardyti kamuolio, o kai prisiartindavo prie mūsų namo, uždainuodavo savo sukurtą dainelę: „Šviesi nakties mėnesiena, šuva kieme kaukia – T... prie vartelių Angeliuko laukia.“ Tėtis, išgirdęs dainušką, širsdavo, rogodavo, o mamytė ramindavo juokdamasi, kad atėjo laikas, mergaitės paaugo, o vaikinai ėmė jas merginti.

Nerimaudavo tėvelis, kai mes išeidavome pasišokti, o grįždavome lydimos bernaičių. Tėvelis tada užkalbėdavo: „Mano paukštukės lelijom pražydo. Atsiras koks, jas nuskins, jos nuvys, papuolusios į vargą ir bėdas, kaip Eglė papuolė į žalčio žabangas.“ Gal tėvelio ši aimana pastūmėjo mane į pasakos „Eglė žalčių karalienė“ simbolių ir archetipų nagrinėjimą. Tėvelis pokalbį užbaigdavo taip: „Pamušiu kuriam koją, tai nevaikščios palangėm. Žinau, kaip vyrai elgiasi su merginom, kai jos tampa žmonomis. Nes jie uoliai vykdo Švento Rašto tiesas: „Tu, moterie, skausmuose gimdysi vaikus ir būsi vyro tarnaitė.“

Bėgo metai. Mes, tėvelio dukros, baigėme mokslus – tėvelio svajonę. 1967 m. rudenėlio pradžioje Dievas pasišaukė mūsų brangiausiąjį Juozulį: jis užsimušė iškritęs iš remontuojamo namo antro aukšto.

Pasakyt, mamute, kodėl tyli žemė,

Kodėl tyli žemė dieną ir nakčia?

Saulei nesiskundžia, dangui neprabyla,

Kad krūtinę slegia jau sunki kančia.

Niekam nesiskundžia tik ramiai keliauja

Jai paskirtu amžinu keliu.

Ji baisi, kai geria šiltą, jauną kraują,

Nuostabi pražydo puokštėmis gėlių.

Kas žemelėn grįžo amžinai nutilo

Ir jau niekad niekad neprabils.

Uogele raudona sirps pakrūmėj šilo,

Smiltele geltona viesulu pakils.

Tikiu, kad mano tėvulis – mano Tėvo idealas – yra ne vienas. Daug tėvų šventai vykdo savo pareigas bei priedermes. Čia, mūsų miestelyje, Švenčionyse, susipažinau su žmogumi – tėvu, rūpestingai auginančiu šešetą pabiručių, kuriems pirmoje eilėje priklauso visų dienų ir naktų laisvas tėvo laikas nuo alinančio vadovo darbo. Jis turi didelę dvasios stiprybę, ištvermę, dirbti vadovu, atiduoti dalį širdies ir jėgų tiems, kurie ateina į šventovę – meno mokyklą. Sužavėjo mane ką tik įvykęs būsimų žvaigždžių koncertas. Tačiau publikos katučių mažieji atlikėjai susilaukė nedaug: salėje gal dešimtis mamyčių ir vos keletas tėvelių. Kyla klausimas: ką gi veikia tėveliai? Nejaugi jiems neįdomu, kaip meno keliu eina jų atžalos? Kokius pasiekimus laimėjo?

Į atmintį grįžo neseniai per televiziją transliuotas „Žalgirio“ vyr. trenerio Šarūno Jasikevičiaus pokalbis su žurnalistu, kuris gan priekabiai užklausė, kodėl varžybose nedalyvavo žaidėjas Lima. Šarūnas Jasikevičius atsakė: „Žaidėjas Lima buvo atleistas, kad važiuotų namo todėl, kad žmona gimdo! Ką reiškia varžybos? Tai smulkmena, palyginus su naujo žmogaus atėjimu! Kai turėsi vaikų, žurnaliste, suprasi, ką reiškia vaiko gimimas!“

Sugrįžti prie Moters ir jos draugo Vyro. Mano tėtis – Tėvo idealas man – sakydavo: „Moteris – Dievo kūrinys tarp dangaus ir žemės. Vyras – moters globėjas. Moteris šalia vyri turi jaustis saugi, kaip neįveikiamoj pily.“

Pasirodė įdomi informacija, kad Lietuvos vyrai gali sulaukti gyvenimą apversiančio sprendimo iš Europos Sąjungos. Pripratusiems matyti moteris prie lopšio gali tekti smarkiai nusivilti, nes siūloma ES direktyva, kuria siekiama abu tėvus priversti pakaitomis imtis mažylio priežiūros atostogų. Numatoma, kad keturis mėnesius kūdikiu rūpintųsi vienas iš tėvų, o kitus keturis priežiūrą privalomai perimtų kitas. Socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis mano, kad Lietuvoje tėvai dažniau turėtų imtis vaikų priežiūros ir leistų motinoms sugrįžti į darbo rinką.

Įdomu, kaip tokias naujoves priims dauguma vyrų, gyvenančių patriarchalinėmis nuostatom. Gal padaugės tėvelių – jų dukrų autoritetų.

Angelė TELYČĖNIENĖ

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis