Mes turime 399 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3048
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19249
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:95279
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Didžioji Deivė – mano mokytoja Elena Skučienė

2017 m. gegužės 10 d., trečiadienis Nr.33 (1662)

Mažosios „musmirytės“

Aš ją mylėjau, dievinau, didžiavausi visą gyvenimą. 1940-44 metais mokiausi Panevėžio 3-ojoje pradinėje mokykloje. Prisimenu, kaip 1940 m. vėlyvą rudenį, po sunkaus difterito, atėjau į pirmą klasę. Mokykloje buvo tyla. Vyko pamokos. Kai mamytė, pabeldusi į duris ir jas pravėrusi, stumtelėjo mane į klasę, prie durų stovėjo mergaitė, raudona suknele su baltais žirneliais. Mano suknelė taip pat buvo raudona ir su baltais žirneliais. Mokytoja, pažvelgusi į mus, tarė, kreipdamasi į vaikus, klasės mokinius: „Žiūrėkit, vaikai, koks vėlyvas spalis už langų, o musmirytės dar vaikšto.“ Ilgai klasės vaikai mus abi vadino pirma ir antra musmire.

 

Mokykla – stebuklų stebuklas

Mokslo dienos bėgo – tai buvo didelės šventės dienos. Mylėjau mokytoją, mylėjau klasės draugus, mylėjau mokyklą. Ji buvo neseniai pastatyta. Mokykla buvo stebuklų stebuklas. Pastatyta pagal architekto G.Landsbergio projektą, švietė savo grožiu: didelė, erdvi, dviejų aukštų, dideliais spindinčiais langais, plačiais koridoriais, erdvomis klasėmis. Mokyklos vidus – tikras žavesys: laiptai, palangės iš granito, vandens gertuvės – nematytas stebuklas: paspaudus rankenėlę vanduo trykšta į viršų, tiesiai į burną.

 

Tautos karžygių pažinimas

Didžiausia palaima buvo pamokos, kurios kiekvieną dieną atverdavo naujus stebuklus. Sužinojome, kas buvo Gediminas, Kęstutis, Vytautas ir kt. Kai mokytoja pasakodavo apie tautos karžygius, mus nuvesdavo į jų vardais pavadintas gatves, kurios buvo netoli mokyklos. Dar įdomiau buvo sužinoti, kad Maironis – Visagalio dovana Lietuvai. Kiekvieną dieną po maldos, prieš pamokas mokytoja skaitydavo poeto eilėraščius. Su didžiausiu užsidegimu mokėmės „Lietuva brangi“, kurią padainavom 1941 m. Vasario 16-osios minėjime. Man teko padeklamuoti Vytės Nemunėlio (B.Brazdžionio) eilėraštį „Vėjas ir vaikai“.

 

Mokytojų kambario magija

Didžiausia paslaptis buvo mokytojų kambarys, pirmojo aukšto gale, prie laiptų į antrą aukštą. Man atrodė, kad ten, už durų, vyksta nenusakomi dalykai, kurie taip traukė akį. Kambarys buvo lyg tas paslaptingasis iš pasakos apie Mėlynbarzdį, kuris draudė herojei eiti, nors duodavo mažą raktelį. Prisimenu, kad 1995 m. gruodžio mėn. 9 d. vyko buvusiųjų mokytojų ir mokinių susitikimas. Sugužėjo po tiek daug metų buvę berniukai ir mergaitės. Man atrodė, kad mes visi lyg vieno didelio ir galingo medžio lapai, išblaškyti gyvenimo vėjų. Išskridom, išsiblaškėm po Lietuvėlę, po svetimas tolimas šalis. Vėl prisiminiau savo pirmąją mokytoją Eleną Skučienę. Jai dėkoju už mokymą mylėti Tėvynę, nepamiršti didingos praeities, skambios lietuvių kalbos.

Mokytojų kambarys, į kurį išdrįsau įeiti, buvo paprastas kaip visi mokytojų kambariai, kuriuose praleidau daug laiko, nes dirbau mokytoja, dėstytoja. Mintyse dėkojau savo motinėlei, kuri atvedė mane į tą šventovę, kad atsivertų mano akys mokslo šviesai.

 

Mokytoja tarsi mylinti motina

Mokytoja Elena Skučienė mokiniams buvo labai dėmesinga, sugebėjo įsijausti į kiekvieno vaiko būseną, užjausti, paguosti, parodyti motinos meilę. Kartą, pamokai įpusėjus, pabaigusi pasakoti legendą apie Vištyčio ežerą, mus pradžiugino, kad skaitys pasaką apie katiną, kuris gyveno pas princesę ir buvo jos tarnas. Buvo labai įdomu todėl, kad pasaką skaitydavo tik kartą per savaitę, per geografijos pamoką. Paskaičiusi pasakos dalį, skaitymą nutraukdavo labai įdomioje vietoje. Mes spėliodavome, ką sumanys katinas; savaitė prailgdavo, kol sulaukdavome geografijos pamokos.

Buvau trečios klasės mokinė. Atėjo pavasaris. Gegužės mėnesį – Elenos vardadienis. Kelios mergaitės nusigavome į Kaizerlingo miškelį, pririnkome bruknių lapų, nupynėme vainiką, juo papuošėme mokytojos kėdę ir įteikėme vos prasiskleidusių tulpių puokštę. Taip pasveikinome vardo dienos proga. Mokytoja apsidžiaugė, susijaudino, o mus, organizatores, pabučiavo.

Labai įdomios buvo istorijos pamokos, nes mokytoja labai nuostabiai dėstė senąsias paslaptis. Šiandien, žiūrėdama į Lietuvos žemėlapį, visada prisimenu mokytoją, kuri aiškino, kad Nemuno vingis ties Gardino apylinkėmis yra mūsų protėvių žemės.

 

Punsko šviesuolių šeima

Mokytoja Elena-Viktorija Skučienė gimė Punsko vargonininko Miltakio šeimoje 1899 m. spalio mėn. 11 d. Į Punską Juozas Miltakis atvyko pakviestas kunigo Norkaus, mirus senajam vargonininkui Bieliauskui. J.Miltakis buvo šviesuolis: grojo vargonais, smuiku, fortepijonu, dirbo su mokinių choru. Pas Miltakį lankėsi Stasys Šimkus, tapęs garsiu kompozitoriumi. S.Šimkus surežisavo spektaklį „Amerika pirtyje“. J.Miltakio šeimoje vyravo ramuma, darna, draugiška kūrybinga nuotaika. Iš 12 vaikų užaugo tik 6. Mokytoja mokyklą pradėjo lankyti 1907 m. Mokėsi lenkiškoje Smalėnų parapijinėje mokykloje. Lietuvių kalbos mokė rašytoja Šatrijos Ragana. Antrą klasę pradėjo lankyti Punske. Čia mokytis nepatiko, nes mokykla buvo netoli kapinių, klasėje kabojo carų portretai, viskas buvo dėstoma rusų kalba. Vadovėlių nebuvo. Mokytojas buvo niūrus, piktas, nekalbėjo lietuviškai, nors buvo baigęs Veiverių mokytojų seminariją. E.Skučienė mokytoją Baltrukonį prisimena kaip žmogų, kuris nemėgo nei mokinių, nei mokslo.

Prasidėjus I pasauliniam karui Miltakiai buvo išvežti. Apsistojo Miroslave. Į Lietuvą grįžo 1915 m. Kai vokiečiai leido atidaryti 4 skyrių mokyklą lietuvių kalba, Elena Miltakytė Skučienė tapo mokytoja. Ėmėsi darbo labai stropiai: ruošė vakarus, vaikus mokė dainų lietuvių kalba. Įsimintinas liko vakaras, skirtas 1918 m. vasario 16-osios minėjimui, kai buvo paskelbta nepriklausomybė. Mokytoja deklamavo Maironio eilėraščius.

 

Tremtys skaudžiai palietė visą šeimą

Po to Elena išvažiavo į Kalvariją, kur išlaikė Švietimo ministerijos egzaminus. Jai buvo pripažintas pradžios mokyklos mokytojos vardas. Vėliau dirbo įvairiose Lietuvos miestų mokyklose 26 metus, o 1945 m. buvo areštuota ir ištremta į Vorkutą, kur išgyveno 10 metų. 1949 m. išvežta į Sibirą, į Irkutsko sritį, Zimos medžio perdirbimo fabriką. Josios dukra – dabar žinoma poetė Ramutė Skučaitė. Tik 1956 m. poetė kartu su mama sugrįžo iš tremties. Apsigyveno Vilniuje. Reikia paminėti, kad visa Skučų šeima nukentėjo nuo svetimšalių okupacijos: mokytojos Skučienės vyro brolis buvo Lietuvos vidaus reikalų ministras 20-oje J.Černiaus ir 21-oje A.Merkio ministrų kabinete. Savo Lietuvos Vyriausybės rusams išduotas, Juozas Skučas 1941 m. liepos mėn. 30 d. sušaudytas Butyrkų kalėjime.

Poetė R.Skučaitė prisimena savo tėvelius, jų santuokinio gyvenimo istoriją, kuri atskleidžia jaunų mokytojų, Lietuvos patriotų, šviesuolių, pasibaisėtiną lemtį. Poetė rašo: „prasidėjo anoj, - prieškario Lietuvoje. Meilė jų – kaip drugelis. Jaunam karininkui, pamilusiam ir pasiryžusiam vesti, teko atsisakyti karinės tarnybos dėl per mažo būsimos žmonos mokslo cenzo. Jaunasis, išėjęs į atsargą, dirbo mokytoju. Atėjūnai 1940 m. išskyrė du nelaimėlius, nors prieš akis buvo šviesa, gyvenimo prasmė: augo vaikai – prarastų ir atgautų vilčių įsikūnijimas.“

Poetė skausmingai prisimena tėvelio areštą, tarsi išsakydama tą siaubą, kurį teko išgyventi motinai, mano mokytojai E.Skučienei. Poetė tik fiksuoja faktą, įvykdytą jų namuose 1940 m. liepos 12 d. Prisimena, kaip su mama važiavo į Vilnių ieškoti tėvelio, bet nerado. Rašo: „Paskui jau, vasarai besibaigiant, mes abi – į Vilnių. Mudvi važiuojam jo ieškoti ir nerasti. Jis keliavo į priešingą pusę; mes susitikome prasilenkdami.“

 

Niekas nepalaužė mokytojos

Lietuva buvo okupuota fašistinės Vokietijos. Tuo metu mirė nuo sunkios šiltinės mokytojos sūnus. Laidotuvių eisena ėjo Panevėžio miesto Kęstučio gatve. Mokytoja palūžusi, didelio skausmo sukaustyta ėjo paskui karstą, lydėdama savo kūdikį – dalelę laimės ir vilties.

Poetė knygoje „Varinis angelas“ prisimena tą kraupų momentą. Rašo, kaip iš tujų, apvyniotų lininiu siūlu, papuoštų didelėm tuščių aguonų galvom (pačios aguonos skirtos Kūčioms), pynė vainiką. Vainikas puošnus, bet liūdnas, sunkus, nes skirtas broliukui, išėjusiam į Ramygalos gatvės kapines. Poetė nematė brolio, nes mirusio nematė, nematė laidojimo, nes gulėjo šiltinės ligos patale, o pavasariui atėjus, pamatė po žiemos įkritusį kapą.

Mokytoja skaudžiai nukentėjo nuo atėjūnų ir vietinių sėbrų žiaurumo, agresyvumo. Bet jos nepalaužė nei artimųjų mirtys, nei Sibiro tremtis. Likimas pasirodė visu žiaurumu beteisiams Lietuvos žmonėms.

 

Dukra emocijas išliejo eilėmis

Poetė R.Skučaitė eilėraštyje „Pastovumas“ rašo: „Kaip išvežė, taip ir likau jau antras pusšimtis metų. Nenumiriau, neužmigau, laižydama maumedžių medų, kurį dalinaus su drugiais, muselių miglą praskyrus. Ir niekas nepasikeis nei man, nei drugiams numirus.“

Prisimindama tremties naktį, būdama viena piktame pasaulyje, rašo: „Mėnesiena tokia didžiulė, kad net šerkšnas ant vagono lango atsirado mėlynas. Kiekviena šerkšno adatėlė gelte gelia. Labiausiai nuo tų adatėlių skauda širdį.“

Daug Lietuvos žmonių išvežta gyvuliniuose vagonuose. Ne visi pasiekė Sibiro platybes. Daugelio amžino atilsio vieta tapo purvino, dvokiančio, šiukšlino, svetimo geležinkelio pakelė. Ant jų kapelių nėra nei kryželio, nei gėlelės.

Mano mokytoja Elena Skučienė grįžo pasiligojusi, bet nepalūžusi. Sibire susirado vienintelę paauglę dukrelę – jauną, gražią, talentingą poetę Ramutę Skučaitę.

Mokytoja visą laiką man buvo šviečianti žvaigždė. Ji negalėjo palūžti, nes ji – Lietuvos žemės dukra.

Angelė TELYČĖNIENĖ

 
Reklaminis skydelis