Balandžio 11 d. 17 val. Švenčionėlių miesto bibliotekoje vyko projekto „Jie su Vilnija suaugę“ literatūrinė-muzikinė kompozicija „Mano žodžiai – keleiviai mano: Ona Miciūtė“. Ją atliko aktorė Dalia Jankauskaitė, birbynininkas Kastytis Mikiška ir literatas Juozas Žitkauskas.

Juozas Žitkauskas dažnai lankosi mūsų rajono bibliotekose su švietėjiškais literatūriniais projektais, pasak jo paties, norėdamas supažindinti su nežinomais lietuvių poetais ir rašytojais arba priminti apie tuos, kurie buvo nugramzdinti į užmarštį dėl įvairių aplinkybių.

J.Žitkausko organizuojami literatūriniai susitikimai sutraukia nemažus būrius jaunimo, literatūra besidominčių vyresniųjų, nes čia visada sužinai kažką naujo arbakitu rakursu pažvelgi į žinomus kūrėjus ir jų kūrybą.

Poetė Ona Miciūtė. Kai susitikimą Švenčionėlių bibliotekoje pradėjęs Juozas paklausė, kas žino šią poetę, pakeltų rankų gal ir nebuvo... Tai J.Žitkausko nenustebino, nes poetė pačiu produktyviausiu ir kūrybingiausiu savo gyvenimo laikotarpiu buvo... nesisteminė. Ji neparašė jokių ditirambų sovietų valdžiai, poetizavo gamtą, Vilnių ir Vilniaus kraštą. Jos eilėraščiai pasižymėjo švelniu impresionismu ir šiek tiek naiviu moterišku lyriškumu. Kritikų ji buvo lyginama su Salomėja Nėrimi, o ir pati žavėjosi šia poete.

Literatūros antologijoje rašoma: „Poetė Ona Miciūtė (1909-1973), suėmus vyrą, 1950 m. buvo pašalinta iš Rašytojų sąjungos, „pačiai prašant“ išėjusi iš darbo Lietuvių kalbos ir literatūros institute, nors tuo metu spausdinosi – rašė vaikams. Autobiografijoje 1951 m. parašė, kad vyras (baltarusių poetas Šuškevičius – red.) „buvo suimtas ir evakuotas į Baltarusiją. 1950 m. nutraukiau su juo visus ryšius“. Vyrui grįžus po 10 metų kalėjimo, jie vėl susituokė. O.Miciūtė pasižymėjo ir kaip memuaristė – išleido knygą apie vaikystę, praleistą I pasaulinio karo metais lietuvių vaikų prieglaudoje Vilniuje, Antakalnyje. Tik neturime pamiršti, jog autobiografinė proza ar etnografinio atspalvio atsiminimai, neturintys nieko bendra su „revoliucine praeitimi“, dargi nostalgiškai žvelgiantys atgal, oficialiu to meto požiūriu neatrodė vertybė“.

Jaudinančią ištrauką iš O.Miciūtės prisiminimų perskaitė aktorė Dalia Jankauskaitė, net šiurpuliukai bėgo nuo paprastų, bet adatomis smingančių žodžių apie patekimą į prieglaudą ir skausmingus patyrimus augant pusbadžiu ir be mamos. Atmosferą dar labiau sustiprino lyriškos birbynės melodijos, kurias atliko Kastytis Mikiška.

Nors augusi gausioje ir skurdžioje darbininkų šeimoje, vėliau – prieglaudoje, būsimoji poetė buvo smalsi, žingeidi, dvasinga, daug skaitė. Ji baigė Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją, 1932 m. įstojo į Stepono Batoro universitetą studijuoti polonistikos. Ir nuo pirmųjų studentavimo dienų aktyviai įsijungė į lietuvių kultūrinį gyvenimą. Ji įsitraukia į tais pačiais metais įsikūrusios Vilniaus Lietuvių meno ir literatūros draugijos veiklą. 1938 m. O.Miciūtė buvo Draugijos pirmininko pavaduotoja, o 1939-aisiais – valdybos narė. Draugijoje buvo aptariami ne tik literatūros reikalai, skaitoma savo kūryba, bet buvo nagrinėjami ir aktualūs visuomeniniai klausimai, remiantis vietine ir „užrubežine“ spauda, aptariamas moters vaidmuo visuomeniniame gyvenime, šeiminio ir darbinio gyvenimo suderinimas, dėmesys buvo skiriamas ir pasaulinės kultūros apraiškoms. Taigi ano meto lietuvės studentės svarstė problemas, kurios tebėra aktualios ir nūdienos moterims.

Kūryboje O.Miciūtė – neoromantikė ir savo pasaulėjauta, ir poetika. „Aš žaviuosi gilaus jausmo lyrine poezija. Didžiausią man estetinį pasigėrėjimą suteikia Salomėjos Nėries eilėraščiai, tikrai jausmingai skambanti lakštingalos daina“, – rašė O.Miciūtė autobiografijoje. J.Žitkauskas papasakojo, kad su Salomėja Nėrimi O.Miciūtė susipažino 1938 m. birželį, kai poetė su kitais lietuvių rašytojais atvyko ekskursijon į lenkų okupuotą Vilnių. Ona sužinojusi, kad svečiai lankysis Rudnickio kavinėje (vėliau buvusioje „Literatų svetainė“ Gedimino prospekto pradžioje – red.) įsidrąsino ir su gėlėmis nuėjo susitikti. Juozas pasakojo, kad abi poetės, matyt, pajutusios bendrystę, išėjusios pasivaikščioti po Vilnių. Ona nusivedė Salomėją prie Vilnelės, kur augo pasviręs gluosnis, šakomis švelniai liečiantis vandenį. S.Nėris sustojo ties juo ir abi poetės ilgai stovėjo tylėdamos ir žiūrėdamos į tą vaizdą. Tai buvusi Miciūtė gražiausia vieta. „Tai buvo mano savotiškas eksperimentas su ja ir su savimi, o greičiau begalinis noras sužinoti jos nuomonę apie mažąjį gamtos stebuklą. Jeigu poetė jį pastebės, jei sustos toje vietoje, kurioje aš sustodavau, vadinasi, aš sugebu skaityti žemės grožio knygą“, – rašė O.Miciūtė atsiminimuose. „Galite įsivaizduoti, koks buvo Onos džiaugsmas, kad Salomėja tai pastebėjo ir suprato jos sielą be žodžių“, - sakė J.Žitkauskas. Vėliau po trijų dešimtmečių O.Miciūtė šią akimirką jautriai aprašė eilėraštyje „Tiltas per Vilnelę“. Eilėraštį susirinkusiems Švenčionėlių bibliotekoje perskaitė J.Žitkauskas.

Pasak Juozo, O.Miciūtės kūryba – nepelnytai užmiršta. Ją susiranda poezijos gurmanai arba įdėmiau literatūrą studijuojantys. Todėl ši projekto „Jie su Vilnija suaugę“ kompozicija bene vienas pirmesnių bandymų viešai poetę grąžinti skaitytojams. Pirmieji poetės eilėraščiai (literatūrologo Vytauto Kubiliaus pavadintus „dainiškais“) buvo išspausdinti 1929 m. Pirmasis eilėraščių rinkinys „Žiburiai pelkėse“ pasirodė 1938 m. Vėliau – ilga pauzė. Priverstinė. Ir tik 1971-aisiais išleidžiama rinktinė „Slėnių paukščiai“. Tiesa, poetė per tą laiką išleido keletą eilėraščių knygų vaikams, pjesę „Laimės dėžutė“, nemažai vertimų (daugiausia vertė iš lenkų kalbos). 1972 m. pasirodė autentiškais išgyvenimais parašyta apysaka apie vaikystę „Pirmoji šakelė“. Joje užfiksuota ir vaikiškos sielos nuostaba pajutus poezijos magiją: „Mokytojas pasakojo, kad eilėraščius rašo žmonės, bet aš netikiu. Man atrodo, kad eilėraščius rašo angelai, pasivertę žmonėmis“.

Jau poetei mirus, 1979 m. buvo išleista jos kūrybos rinktinė „Rudens gėlės“. J.Žitkauskas perskaitė ir eilėraštį, kuriame aptinkami ir Švenčionių krašto motyvai.

Taigi šia literatūrine-muzikine kompozicija buvo praskleistas užmaršties šydas, nepelnytai vis dar dengiąs lyrišką ir romantišką Vilniaus krašto dainę Oną Miciūtę, kurios spindinčius kūrybos krislelius dabar pažino ir Švenčionėlių bibliotekos lankytojai. Įteikdama gėles ir dėkodama svečiams Švenčionėlių bibliotekos vedėja Stasė Busilienė išreiškė viltį, kad Juozas ir toliau lankysis mūsų krašto bibliotekose su švietėjiškais projektais.

Irena POŽĖLIENĖ