Paslaptingas tas ungurio (Anguilla anguilla - lot.) gyvenimas. Neršia kažkur Sargaso jūroje, manoma, dideliame gylyje. Vežė į Lietuvą stiklinius unguriukus, bet reikėjo labai daug lervučių, kad turėtume gerą ungurių populiaciją. Dabartiniu metu veža iš Vokietijos paaugintus.

Kaip gyvena mūsų vandenyse ši delikatesinė žuvis, kokie pavojai jos tyko. Ungurių migracijos metu žvejai verslininkai gaudo venteriais užtverdami upelius. Ko jiems į tą Sargaso jūrą – juk mūsų užauginti?
Ungurių žvejybą saugo įstatymas. Bet kiekviename įstatyme galima rasti spragų, apeiti jį…
Papasakosiu apie ungurių gaudymą žirniais.
Aš daug laiko praleisdavau miškuose prie ežerų. Kai kur rasdavau kruopščiai prižiūrėtus žirnių plotelius. Pasėti išilginėmis juostomis su tam tikrais intervalais. Ploteliai buvo kruopščiai prižiūrėti, išravėti, kad priaugtų kuo daugiau ankščių. Visaip galvojau, kol nepastebėjau smėlio juostų ežero pusėn.
Ir štai kartą sutikau žvejų patriarchą Silvą. Ilgai įkalbinėjau, kol sutiko pakviesti į žvejybą.
Naktis buvo tamsi, mėnulio fazė – delčia. Sėdim ant kranto, jokio triukšmo, šlamesio. Ir štai po vidurnakčio girdim – pliaukštelėjo. Tada paėmėme laistytuvus su sausu smėliu ir gausiai užpylėme dvi juostas maždaug 1 metro atstumu viena nuo kitos. Tada – laukimas, kol pradeda švisti. Smėlio juostos ungurys negali prašliaužti, sutepa gleivės, ir raitosi. Kam reikalinga antra juosta? Būna didelių ir stiprių individų, kurie prašliaužia pirmą barjerą, o įstringa antrame. Prašvitus skaičiuoju laimikį – 42 unguriai ir pusšimtis įvairių vėžių (rainuotieji, žymėtieji), nei vieno mūsiškio, lietuviško.
Unguriui žirnis – kaip narkomanui kanapės. Jam irgi reikia baltymų, vitaminų, kaip ir žmogui maisto papildų, unguriui ir be reklamos aišku, kas gerai.
Aplinkosaugininkai stveriasi už galvų – ką daryti? Pakeisti Administracinių nusižengimų kodeksą, verslinės ir mėgėjiškos žvejybos taisykles, uždrausti 1 kilometro atstumu nuo unguringų upių ir ežerų sėti žirnius? Steigti Uungurių apsaugos departamentą, rajonuose – Ungurių apsaugos inspekcijas? O dar, draskant žemę pakrantėse prasidės žemės erozija. Patirtis skaudi – Gedimino kalnas Vilniuje.
Valdininkai svarstė uždrausti Lietuvoje auginti žirnius, o importuoti iš Lenkijos tik skaldytus, kad nedygtų, bet bijo žemdirbių visokių akcijų. Užteko to, kad lakstė su popierinėmis karvėmis ir dykai dalijo pieną. Visko galima tikėtis iš Lietuvos ūkininkų – užvers visą sostinę žirnių virkščiomis…
Vienas bičiulis iš Labanoro pasakojo, kad dabar didžiausią paklausą turi sklypai prie upių ir ežerų, kuriuose veisiasi unguriai.
Savaitgaliais taip ir kvepia alksnio dūmais iš didžiulėmis tvoromis aptvertų sodybų. Ir visur kubilai, o skirti jie ne maudytis, o gyviems unguriams laikyti.
Smėlio karjerų naudotojai tveria tvoras – vagiamas smėlis. Tikri žvejai perka smėlį iš Anykščių nuo Kavarsko. Atvežtinis ne taip greitai sudrėksta, nes turi kvarco. Pamąsčius – juk tai ekologinė žvejyba ir gana humaniška, nenaudojamas gyvas jaukas, jokie kabliai, tinklai ir kt. Pabandyti verta, tik venkite privačių valdų su grėsmingais užrašais „Privati valda“ ar „Piktas šuo“, nes galite ne tik be kelnių likti, bet ir visą gyvenimą sūraus nemėgti.
Aš neatskleidžiau visų žvejybos gudrybių, nes bijau tapti nelegalios žvejybos propaguotoju. Pabaigai, panašiai kaip sako Paulius Korsakas, nei žirnio jums, nei uodegos.
P.S. Naujausia ir tinkamiausia žirnių veislė – šparaginiai.

B. d.

Šį pokštą sugalvojau su šviesaus atminimo žurnalistu Broniumi Narkūnu, prisimindamas šį puikų vyrą, nestokojusį humoro jausmo.

Algirdas KRAUJELIS