Atsižvelgiant į nepalankias gamtines sąlygas bei meteorologines prognozes vilkų ir lūšių apskaita buvo perkelta į vasario 7 ir vasario 10 dienas. VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos teritorijoje apskaita prasidėjo 8 val. Čia dalyvavo urėdijos darbuotojai, medžiotojai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, gamtininkai entuziastai.

Pasak Švenčionėlių miškų urėdijos miško želdinimo inžinieriaus Vytauto Bunevičiaus, geresnių sąlygų, kaip šių metų vasario 7-ąją, skaičiuoti vilkus ir lūšis pagal jų pėdsakus ir norėdamas nesugalvosi: išvakarėse mūsų kraštuose gerokai pasnigo, tad senus pėdsakus uždengė, o ant šviežio puraus sniego visi švieži matysis tarsi atverstoje knygoje.

Antradienį, vasario 7 d., visoje Lietuvoje buvo pradėti skaičiuoti, kiek mūsų miškuose – ir valstybiniuose, ir privačiuose – gyvena vilkų ir lūšių. Apskaitą atlieka valstybinių miškų urėdijų ir gamtinių rezervatų direkcijų darbuotojai, gali prisijungti ir kiti norintys: medžiotojai, nevyriausybinių organizacijų atstovai, plėšriųjų žvėrių gausos ir apsaugos klausimams neabejingi gyventojai.

Vilkų paplitimas turi būti vertinamas kasmet pagal šių gyvūnų apskaitos rezultatus. Paprastai apskaita atliekama registruojant jų pėdsakus sniege, todėl reikia tinkamų oro sąlygų. Pernai apskaita nebuvo vykdyta, nes nebuvo sniego. Skaičiuojama du kartus – antrą kartą po kelių dienų. Šiemet antrasis kartas – vasario 10-oji, penktadienis.

Aplinkos ministerijos 2015 m. duomenimis, Lietuvoje yra 292 vilkai ir 97 lūšys. Praėjusiais metais dėl sniego stygiaus skaičiuojama nebuvo, o 2013 metais buvo suskaičiuoti 208 vilkai. Pirminiais aplinkosaugininkų duomenimis, daugiausia (81 vilkas) buvo aptiktas Vilniaus apskrityje, 33 suskaičiuoti Telšių apskrityje, mažiausiai – 4 vilkai – pastebėti Klaipėdos apskrityje.

Lietuvoje vilkas priskiriamas prie saugomų rūšių, tačiau mūsų šaliai yra netaikomas Berno konvencijoje įtvirtintas draudimas medžioti vilkus. Šie gyvūnai medžiojami nustatant kasmetinius jų sumedžiojimo limitus. Nuo 1979 m. lūšys Lietuvoje nemedžiojamos, o 2000 m. rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. 2007 m. išleistoje Lietuvos raudonojoje knygoje konstatuojama, kad Lietuvos populiaciją sudaro apie 30–40 lūšių.

Švenčionėlių miškų urėdijos teritorija didelė ir miškinga, tad vilkų ir lūšių pėdsakų bus aptikta nemažai. Juolab, kad ir patys miškininkai bei medžiotojai neblogai žino kiekvienos girininkijos girių gyventojus. Vilkai – miško sanitarai, jie pirmiausia papjauna senus, ligotus, nusilpusius žvėris, taip palaikydami gyvūnijos sveikatą. Tai protingas, atsargus ir mokantis išlikti gyvūnas. Miškininkų įsitikinimu miško ekosistemoje reikalingi visi gyvūnai, jeigu yra daugiau maisto, gyvena ir daugiau plėšrūnų, ir atvirkščiai. Tačiau vilkai neretai gviešiasi ir lengvesnio grobio: vasaros pabaigoje ir rudeniop vilkų gaujos dažnai įsisuka į žmonių avių bandas, neretai padarydami ir nemažų nuostolių ar išpjaudamos visą žmogaus turėtą bandą. Žiemą neretai vilkų grobiu tampa lauke būdose gyvenantys šunys. Švenčionėlių urėdijos miškininkai pasakojo, kad neseniai vilkai pasičiupo šunį iš vienos Labanoro girioje esančios sodybos. Pasekę vilkų pėdsakais miškininkai padarė išvadą, kad pilkiai užsiėmė provokacija – gerą gabalą bindzino palei miškingoje teritorijoje esančių namų tvoras, į kiemus nesuko, tarsi norėdami išvilioti kokį drąsų, bet kvailą kiemsargį, kuris taptų jiems lengvu užkandžiu...

Antradienio (vasario 7-osios) rytą kartu su Švenčionėlių miškų urėdijos miško želdinimo inžinieriumi Vytautu Bunevičiumi apvažiavome tris girininkijas: Antaliedės, Labanoro ir Januliškio. Pagal pėdsakus atitinkamai čia buvo aptikta 2, 5 ir 2 vilkai. Tačiau čia tik patys preliminariausi rezultatai, skaičiavimas dar buvo tęsiamas ir vasario 10-ąją, duomenys apibendrinami, derinami su žemėlapiais, ankstesniais apskaitos duomenimis, medžiotojų ir miškininkų pastebėjimais, juk medžiojantys vilkai per naktį gali nubėgti dešimtis kilometrų, tad stebint pėdsakus ir apibendrinant duomenis, reikalingas tam tikras patyrimas ir reikalo išmanymas.

Na, o kaip jau sakė miškininkai, kad vasario 7-ąją buvo labai geros sąlygos atlikti vilkų ir lūšių apskaitą, nes prieš tai gerokai pasnigo, įsitikinau ir aš – šviežiame sniege nesunkiai radome ryškiai įspaustas šviežias vilkų pėdas net keliose vietose.

Irena POŽĖLIENĖ