Gruodžio 22 d. Šiaurės ašigalis yra labiausiai nukrypęs nuo saulės. Pas mus tuo metu būna trumpiausias šviesusis paros metas. Nuo gruodžio 25-osios saulė, tarsi trumpam stabtelėjusi pailsėti, vėl ima kopti aukštyn į dangaus skliautą. Tai – saulėgrąža. Kaip tik tuo metu švenčiame vieną didžiausių metų švenčių – Šv. Kalėdas.

Kalėdų išvakarės – Kūčios – šventė, kurios metu išsivaduojama iš tamsiojo meto. Ši šventė tapatinama ir su krikščioniškąja – kūdikėlio Jėzaus gimimo išvakarėmis.

Kūčių ritualiniam valgymui nuo seno skirta ypač didelė reikšmė. Nemažiau svarbus būdavo ir ritualinės ugnies deginimas, kaimynų lankymas su susitaikymo viltimi, linkint jiems gero ateinančiais metais. Kalėdų papročiuose vienodai reikšmingos ir šventės išvakarės, vadinamoji Kūčių naktis, ir dvi dienas trunkanti pati Kalėdų šventė, ir visi šventvakariai (jaunimo vakarėliai) iki pat Trijų karalių.

Lietuvių protėviai žodį „kūčia“ iš senovės graikų yra pasiskolinę XII amžiuje. Tą pačią prasmę, kaip mūsų „kūčia“, turi graikų kalbos žodis „kukkia“. Tai patiekalas iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių ar miežių, pasaldintų bičių medumi, ir, svarbiausia, skirtas į puotą pakviestoms protėvių vėlėms vaišinti. Tai aukos patiekalas, kuris paprastai suvalgomas pačių aukotojų. Kviečiai ir žirniai – svarbiausia kūčios sudedamoji dalis. Ilgainiui šio ritualinio patiekalo vardu imta vadinti ir toji diena, gruodžio 24-oji, kada kūčia valgoma.

Kūčios – pasirengimas Kalėdoms ir išvakarių vakarienei, šventajam vakarui, kada valgomas ritualinis valgis „kūčia“. Sunkių darbų tą dieną nedirbama. Moterys tvarkydavosi namuose, ruošdavo valgius šventėms. Vyrai parūpindavo malkų, pašaro gyvuliams, aptvarkydavo kiemą, iškūrendavo pirtį, tais šiaudais, per kuriuos būdavo nukošiami žirniai „kūčiai“, apraišiodavo obelis. Vakarop visi būtinai maudydavosi, persirengdavo švariais marškiniais. Suvalkijoje, kur XVIII a. Prūsijos valdžia pirtis, kaip ir Mažojoje Lietuvoje, buvo išnaikinusi, prišildydavo keletą katilų vandens ir prausdavosi kubile.

Tądien laikomasi sauso pasninko, tad tiek vaikai, tiek suaugusieji gauna tik šutintų žirnių arba pupų. Štai kodėl visi su didžiausiu nekantrumu laukia šventinės vakarienės. Ji valgoma ne anksčiau nei užteka Vakarinė žvaigždė. Svarbus darbas yra kočėlo galu puodynėje sutrinti aguonas aguonų pienui. Aguonų pienas – tai medumi ar cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos sutrintos aguonos. Į šį gėrimą merkiami smulkūs neraugintos kvietinės tešlos džiūvėsėliai, vadinami prėskučiais, šližikais, kūčiukais. Tai irgi tik Kūčių valgis. Aguonų trynimas – vyrų darbas.

Viską suruošus, stalas apdengiamas balta linine staltiese. Po ja padedama sauso šieno. Taip esą reikią daryti prisimenant, jog Kūdikėlis Jėzus buvęs paguldytas prakartėlyje ant šieno. Šeima, kurioje būdavo nelygus valgytojų skaičius, pasikviesdavo neturtingą bešeimį, kad būtų lyginis skaičius. Jei tais metais kas nors iš šeimos būdavo miręs, prie stalo namiškiai jam palikdavo tuščią vietą, padėdavo šaukštą. Kūčių vakarienėje, žmonių įsitikinimu, dalyvaudavo ne tik gyvieji, bet ir šeimos mirusieji. Į ją tradiciniais žodžiais „ateikit kūčių“ amžiumi vyriausias šeimos vyriškis – senelis ar tėvas – išėjęs į lauką, pakviesdavo protėvių vėles, šaltį, vėją ir bites. Bitėms dar šalia avilio padėdavo saldžiausio aguonpienio, pastuksendavo į avilį.

Kūčios – tai šeimos santarvės diena. Net jei per metus būtų buvę pyktasi ir kivirčytasi, prieš Kūčias visi būtinai susitaikydavo. Iki Kūčių stengdavosi ir kaimynams skolas atsiteisti, kad metų sandūros slenkstį būtų galima peržengti ramia sąžine.

Senovėje būdavę ant Kūčių stalo 9 patiekalai. Tai, ko gero, atitiko devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę. Vėlesniais laikais kaip ir per Užgavėnes, stengiamasi patiekti 12 patiekalų, turint galvoje 12 mėnesių, nes ši vakarienė – tai padėka Dievui (senovėje – dievams) už praėjusius metus, už suteiktą globą.

Dabar Kūčių vakarienė pradedama kalėdaičio – šeimos santarvės duonos simbolio – laužymu. Seniau būdavo laužomas ruginės duonos kepalėlis, vadinamoji Kūčių duona. Švenčionių apylinkėse buvo paprotys, kai tėvas, ėmęs į rankas kūčiukus, triskart apeidavo trobą iš lauko, vis sustodamas prie durų, pasibelsdamas ir į klausimą: „kas čia eina?“, kiekvienąkart atsakydamas: „Dievulis su šventa kūčele“. Paskutinį kartą šeimininkas sakydavęs: „Čia prašosi Dievulis su šventa kūčele į jūsų grytelę“. Tada šeimininkė atverdavo duris ir įsileisdavo jį vidun. Kitus taip būdavo nešiojama duona. Šis ritualas simbolizavo giminės protėvį, nešantį palaimą savo palikuonims.

Valgyti pradėdavo visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą, palinkėjus visiems gerų ateinančių metų ir dalijantis kalėdaitį. Valgant visada prisimenami besibaigiantys metai, jų nelaimės ir pasiekimai.

Sakoma, esą Kūčių vidurnaktį, Kūdikėlio Jėzaus gimimo momentu, gyvuliai tvarte prabyla, visuose šuliniuose vanduo akimirksniui gryniausiu vynu pavirsta.

Apeiginių patiekalų likučiai Kalėdų rytą būdavo padalijami gyvuliams.

Žinoma tradicija, pavalgius kūčias, traukti iš po staltiesės šieno stiebelį. Ilgesnį išsitraukusysis tarėsi ilgiau gyvensiąs, kita vertus, jei kuri mergina ištraukė ilgesnį stiebelį, tai jos daliai pasėti linai geresni išaugsią. Kai kur tą vakarą obelys būdavo aprišamos viena šiaudų grįžte, kriaušės – dviem, ir visi vaismedžiai gerokai papurtomi. Taip stengtasi pažadinti jų gyvybines galias.

Kai kurie Kūčių dienos ir vakaro būrimai rodo tikėjimą vogto daikto magiška galia. Pavyzdžiui, Dzūkijoje tikėta, jei Kūčių vakare pavogsi kaimyno tvarte iš arklių ėdžių pašaro, tai jo arkliai nusilps, o tavieji bus sveiki ir stiprūs. Tą naktį pavogus apynojų – smaigą, ant kurio apynių virkščios vyniojasi, apyniai gerai užderėsią.

Daugiausia šio vakaro būrimų – tai merginų ir vaikinų siekimas sužinoti savo ateitį. Tarp tų būrimų – ir paprasti prietarai, ir juodoji magija; pirmosios praktikos vėliau virto žaidimu, pokštais, o antrosios išnyko. Štai merginos traukia iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikė ilgesnis, ta greičiau ištekės. O jei visą saują išpešė, skaičiuoja – pora ar liekas. Sudeda vyriškus ir moteriškus batus į sietą, paskui nežiūrėdami griebia. Jei mergina sugriebė vyrišką – ištekės, jei moterišką – ne. Skaičiuoja iš dubens pasisemtų šližikų, žirnių ar riešutų saują: jei išeina po porą, sueis į porą, jei pasilieka vienas, kitais metais dar laimė pro šalį praeis.

Su didele rizika buvo susijusios reliatyviai „juodąja magija“ vadintos praktikos. Pavyzdžiui, mergina, pasirinkusi po truputį visų dvylikos kūčių valgių, turi juos kamaroje supilti į rankinių girnų prapiestį, pasistatyti veidrodį ir vidurnaktį maldama į jį žiūrėti. Veidrodyje pasirodąs būsimasis vyras. Gali jį pamatyti ir pirkioje užstalėje sėdintį, jeigu Kūčių vidurnaktį, pasiėmusi medines pintas akėčias, triskart apibėgs aplink pirkią ir pasižiūrės pro langą. Vietoje akėčių galima nusitverti ir šluotražį. Dar veiksmingiau, jei bėgs nuoga. Vaikinas kitais metais būtinai ves, jei Kūčių vidurnaktį, nuėjęs į klojimą, triskart suduos spragilo buože į duris ir pasakys: „Velne, velne, noriu vestis!“ Vaikinai, norėdami pamatyti išrinktąją, turėjo vidurnaktį klojime botagu išpliekti savo kelnes, kurios taip pat yra vedybinių būrimų atributas.

Pagaliau savąjį galima susapnuoti, jeigu kitiems namiškiams sumigus po kūčių, pasidarysi tokį mišinį – nuopirštis druskos, nuopirštis miltų, tiek pat pipirų, tiek pat cukraus ir vandens – ir suvalgysi. Tik atsigulti reikia ne į lovą, o prie pirkios slenksčio, ten, kur dvasios vaikščioja.

Dar buvo ir laimės liejamos, ištirpinus vaško ir švino, ir, kūčias pavalgius, šluojama pirkia, sąšlavos prijuostėje nešamos ant kryžkelės. Ten papylus, reikia klausytis, kuriam krašte išgirsi šunų lojimą. Kur garsiau sulos, iš ten piršliai atvažiuos. Tik reikia turėti galvoje, kad Kūčių naktį keliais vaikščioja vėlės, o kryžkelė – visada jų būrimosi vieta.

Vertas dėmesio dar vienas bendras lietuvių ir latvių Kūčių vakaro paprotys. Kūčių vakarą po kaimus su triukšmu valkiojama kaladė (blukis), kurią paskui kryžkelėje sudegina. Kaladės valkiotojai vadinami blukvilkiais, o Kūčios – bluko vakaru. Kaladė turėjo apsaugoti kaimą nuo ligų, nelaimių, piktųjų dvasių.

Na, o šiuolaikiniai lietuviai Kūčių naktį eina ieškoti Kalėdų Senio dovanų po eglute...

Kūčių burtai

* Kūčių vakarą po vaišių, jei esi drąsus, užlipk ant aukšto ir žiūrėk į stalą, prie kurio valgei. Jei pamatysi karstą, greitai mirsi, jei merginą - vesi. (Skuodo rajonas, Ylakiai). Kiti Kūčių naktį žiūrėdavo į veidrodį. Reikšmės tos pačios: karstas - mirtis, mergaitė - vestuvės.
* Pasibaigus Kūčių vakarienei, mama paima kviečių saują ir beria grūdus vaikams ant galvų - kuris iš jų daugiau grūdų sugaus, tas turtingiau gyvens.

* Įsipilk į dubenį vandens ir suk jį tol, kol atsiras verpetas. Tada įmesk du angliukus. Jei vanduo juos suneša į krūvą - ištekėsi, jei ne - liksi viena.

* Paimk dubenį vandens ir įmesk į jį rūtų vainikėlį. Jei vainikėlis plauks link tavęs - sulauksi piršlių, jei į kitą pusę - ateinančiais metais vestuvių nešoksi.

* Išbėk į kiemą, užsimerkusi paimk glėbį pagalių, po to parsinešusi namo suskaičiuok. Jei porinis pagalių kiekis - ištekėsi, ir priešingai.
* Rūpi, kuri pirma iš merginų ištekės? Ant slenksčio kiekviena mergina padeda po šližiką (kūčiuką, prėskutį) ir pavadina šuniuką. Kurios kūčiuką šuo pirmiausiai nusičiups, ta anksčiausiai ištekės.

* Kūčių vakarą mergina sugauna gaidį ir duoda jam lesti duonos, grūdų ir vandens. Jei gaidys geria vandenį - vyrą gaus girtuoklį, jei gaidys lesa duoną - vyras bus dykaduonis, jei grūdus - darbininkas.

* Jei nori sužinoti, iš kurios pusės jaunikio sulauksi, išeik į lauką, spirk batą per vartus ar per namo stogą. Į kurią pusę batas atsisuks, iš tos pusės ir jaunikis pasirodys.

* Kūčių vakarą išeik į lauką ir klausykis. Kurioje pusėje išgirsi šunį lojant, toje ir tavo būsimasis.