Mes turime 70 svečius online

Apsilankymų šiandien:269
Apsilankymų vakar:586
Apsilankymų šį mėn.:10666
Apsilankymų iš viso:1551495

Prie lietuviško stalo su... itališka saule

2017 m. sausio 28 d., šeštadienis, Nr.8 (1637)

Mūsiškė...

Saulėtą pusiaužiemį gausiai susirinkome Švenčionėlių bibliotekoje į Dalios Smagurauskaitės knygų „Toskana. Florencija: magiška žemė“ ir „Saulės sala Sicilija“ pristatymą ir susitikimą su pačia autore. Kaip sakė susitikimo vedėja Gražina Jarmalytė, susitikome prie lietuviško stalo, bet su itališka saule. Ir džiaugsmas buvo dar didesnis, nes keliautoja, rašytoja, žurnalistė Dalia Smagurauskaitė – mūsiškė, kitaip sakant, švenčionėliškė. Į susitikimą atėjo Dalios artimieji, draugai, giminaičiai, mokytojai, mėgstantys skaityti, mėgstantys keliauti, mėgstantys tiesiog pabūti puikiame renginyje, kuris nesinori, kad baigtųsi, ir iš kurio niekaip nesinori skirstytis...

 

Rašikliai plunksną meistriškai valdančiai

Dalia gerai pažįstama ir mūsų laikraščio skaitytojams: nuo pat pirmųjų kelionių jos įspūdžiai suguldavo ir mūsų laikraščio puslapiuose. Autorė labai gerai valdo plunksną, ji moka pastebėti ir vaizdingai pateikti įdomias detales, atskleisti jos aplankytų vietovių grožį ir unikalumą, o puikaus vyno iš Italijos Kianti regiono ir gurmaniško maisto aprašymai tokie, kad, pasak G.Jarmalytės, taip ir norisi bėgti tokio vyno paieškoti. O jau patiekalų receptai! Jie nugulė, matyt, daugelio skaitytojų užrašų knygelėse...

Ne šiaip sau gero rašytojo ar žurnalisto kūrybiškumo simbolis – rašiklis, plunksnakotis. Nors dabartiniai rašytojai ir rašo kompiuteriu, tačiau į susitikimą atėjusių Dalios auklėtojos Teresos Ščiogolevos ir Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos dabartinės direktorės Daivos Veronikos Gaidamavičienės dovanos buvo rašikliai, kad būtų galima užsirašyti mintis ir išsisaugoti pažintis bei kontaktus. D.V.Gaidamavičienė sveikindama Dalią sakė atėjusi kaip suaugęs žmogus susitikti su kitu suaugusiu žmogumi. Su žmogumi, su kuriuo buvo dirbta ir mokytasi, du kartus dalyvauta respublikinėse filologijos olimpiadose.

 

Gal bus italo žvilgsnis į Aukštaitiją

Buvo dar labai daug sveikinimų ir linkėjimų. Tarp jų ir tarybos narė Dovilė Žižienė, palinkėjusi jaunajai rašytojai neblėstančio kūrybiškumo, naujų kelionių ir daugiau knygų, pavyzdžiui, patyrinėti ir aprašyti savo kraštą, kurį Dalios draugas italas Federiko gerai pažinęs susižavėjo ir pamilo ir palygino su Toskanos kalvotais peizažais. Taigi negali žinoti, gal gims knyga apie vaizdingąją Aukštaitiją italo akimis...

 

Planas –metams, realybė – šešeriems

Dalia Smagurauskaitė į Florenciją išvyko pagal vieną savanorystės programą 2010 metais. Mergina buvo tvirtai įsitikinusi, kad tik metams, tačiau gyvenimas susiklostė taip, kad į Lietuvą grįžo tik 2016-aisiais. Iš pradžių patekusi į nepaprasto grožio miestą mergina intensyviai mokėsi italų kalbos, dirbo, vedė ekskursijas, pati pažindinosi su Italijos menu, kultūra, architektūra, istorija. Tuo metu Toskanos regionas, pasak Dalios, lietuviams dar buvo mažiau pažįstamas. Jį tiesiog dievino vokiečiai, amerikiečiai. Kažką apie šį kampelį papasakoti savo tautiečiams Dalia iš pradžių ėmėsi internetiniame savo puslapyje. Kaskart tų pasakojimų radosi vis daugiau ir įvairesnių. Jie buvo skaitomi ir laukiami. Kilo nedrąsi mintis – knyga. Ir koks buvo džiaugsmas, kai leidykla gana greitai sutiko knygą išleisti. Tiražas (2 tūkst. egzempliorių) buvo gana greit išgraibstytas. Daug kam ši knyga tapo gidu planuojant būsimas keliones ir geriau pažįstant šį romantišką ir, pasak Dalios, labai fotogenišką regioną. Fotogeniškumu galėjo įsitikinti visi, kurie skaitė šią knygą arba buvo atėję į susitikimą, nes knyga iliustruota pačios autorės fotografijomis, kurių ji padarė tūkstančius.

 

Italijoje yra lašinių?!

Žinoma, žavėjo peizažai, senieji statiniai, meno šedevrai, tačiau pro bibliotekoje susirinkusių švenčionėliškių akis neprasprūdo vienoje Dalios fotografijoje užfiksuoti lašiniai, turbūt kiekvienam lietuviui svarbus ir mielas produktas. Toskanoje yra lašinių? Dalia patikino, kad lašiniai ten labai puikūs, jie 6-9 mėnesius su druska ir prieskoniais brandinami aukštai kalnuose marmurinėse voniose. Ir jie nepaprastai skanūs, o kai juos valgai, gali tepti tarsi sviestą.

Kianti regionas garsėja puikiais ir brangiais vynais, čia gausu vynuogynų, keliautojas net be išankstinio susitarimo gali pakliūti į degustaciją, kurias nuolat rengia vynuogynų ūkiai. Ir ne bėda, kad italai šneka dažniausiai tik itališkai, puikiai susikalbėti padeda jų draugiškumas, gestikuliavimas rankomis ir gero vyno taurė su skaniais užkandžiais...

„Toskana reikia mėgautis, čia negalima skubėti, - sakė Dalia. – Čia gimė sąvokos: lėtos kelionės ir lėtas maistas. Tai toskaniečių filosofija ir atkeliavus čia būtina tuo pasinaudoti ir pasimėgauti“.

 

Viaredži karnavalas

Daug kam atradimu tapo ir knygoje aprašytas Viaredži karnavalas. Bene kiekvienas žino Venecijos karnavalą, o Viaredži – negirdėtas. Pasak Dalios jis visiškai skiriasi nuo išdailinto snobiško Venecijos, tačiau ne mažiau populiarus. Jis vyksta vasario pabaigoje, kovo pradžioje, priklausomai, kada būna Velykos. Jam pradedama ruoštis beveik iškart po ką tik įvykusio karnavalo. Statomos didžiulės platformos su judančiomis figūromis iš papjė mašė (figūrų gamybos technika iš lamdyto popieriaus ir klijų mišinio). Viskas grandioziška, maždaug keturių aukštų namo dydžio, su humoru pavaizduoti vietiniai ir pasaulio politiniai veikėjai. Šio karnavalo ištakos – socialinis-politinis renginys, nukreiptas prieš neteisybę. Dabar tai išaugo tiesiog į linksmus humoristinius pasirodymus, kur dėl išradingiausiai ir geriausiai pavaizduotų personažų bei platformų varžosi klubai, komandos ir bendruomenės.

 

Antroji knyga – leidyklos užsakymu

Antrąją knygą parašyti Daliai jau pasiūlė pati leidykla. Dalia pasirinko už 1000 kilometrų nuo Toskanos esančią Siciliją. Italija didelė ir įdomi šalis, kurioje labai dideli kultūriniai skirtumai, todėl kiekvienas regionas savitas ir įdomus, čia galima rasti visko ir apie kiekvieną jų galima parašyti įdomią knygą.

Antrosios knygos „Saulės sala Sicilija“ autorė Dalia Smagurauskaitė sakė: „Sicilija – chaotiškas regionas, jame daug neapibrėžtumo ir čia šiaurės europiečiams nelengva. Betvarkė vyrauja visose srityse, bet Sicilija vis tiek mane sužavėjo“. Rašydama antrąją knygą Dalia sakė stengusis būti dar objektyvesnė, daugiau atskleisti regioną per vietinių žmonių pasakojimus.

 

Romantiškas mafijos gyvenimas – mitas

Sicilija dažnam iš mūsų asocijuojasi su mafija, „Krikštatėviu“, dažnai tas įvaizdis romantiškas. Tačiau Dalia prašė neapsigauti, tai – mitas, nes mafija – nusikalstama struktūra, užsiimanti reketu, kuris dažnai sužlugdo vietos verslininkus, ir kita nusikalstama veikla. Tačiau situacija keičiasi ir Sicilijoje, jaunimas vis drąsiau praneša apie nusikalstamos veiklos apraiškas, atsiranda drąsuoli, besistengiančių išardyti nusikalstamas struktūras. Tačiau turistams nereikėtų nuogąstauti, jie šioje saloje laukiami ir mylimi bei gali keliauti, mėgautis maistu, vaizdais ir patirti nepamirštamų įspūdžių.

 

Labai myli savo salą, su meile ir... šiukšlina

Siciliečiai ypač didžiuojasi savo sala, mėgsta ją rodyti turistams, pasakoti, tačiau ir čia neapsieinama be sunkiai suvokiamų kontrastų – pilnos pakelės šiukšlių, riogso net seni baldai, kažkokie rakandai. Pačios gražiausios vietos, pavyzdžiui, kelias aplink Etną, tiesiog užtrombuotas šiukšlių sluoksniais, kurias siciliečiai nė kiek nesivaržydami meta tiesiog pro savo automobilių langus...

Sicilijoje išplėtotas žemės ūkis: auginami pomidorai, paprikos, baklažanai, apelsinai, vynuogės, visada gausu šviežių jūros gėrybių, todėl maistas nepaprastai skanus. Siciliečiai kalba savo dialektu, todėl net puikiai bendrinę italų kalbą mokančiai Daliai kartais ne viską pavykdavo suprasti.

 

Ką parsivežtumėm iš Italijos

Lygindama Toskaną su Sicilija Dalia pažymėjo, kad toskaniečiai santūresni ir uždaresni, o siciliečiai daugiau mėgsta bendrauti. Tačiau geriausia būtų kiekvienam susidaryti savo įspūdį, pirmiausia perskaityti abi Dalios knygas, kurios yra ir Švenčionėlių bibliotekoje, o paskui ir aplankyti tas vietas, kurias Dalia taip meistriškai ir su eile aprašė. Tada kiekvienas galėsime bent pagalvoti, kaip atsakytumėm į Daliai pateiktą klausimą, kokį meno šedevrą ji išsivežtų, jeigu jai būtų tokia galimybė. „Botičelio „Venerą“, - vylingai šyptelėjusi atsakė Dalia. – Nes Dovydas į namus netilptų...“

Renginio atmosferą labai gražiai papildė Piacolos kūrinį atlikęs pianistas Lukas Kuleš (mokytoja ekspertė Loreta Šidlauskienė) ir saksofonininkas Stasys Montrimas.

Irena POŽĖLIENĖ