Nuo kiemo vartelių iki Kanarų
2017 m. sausio 21 d.,šeštadienis, Nr.6 (1635) |
Dar žiemos metas... pats sausio vidurys, be siaučiančių pūgų ir sniego vėpūtinių, be varveklių lašėjimo, bet su baltu, tyru ir elegantišku puošnumu – juk tokiu metu nepastovėsi gi prie vartelių su artimu kaimynu, nebent išėjus tą pačią minutę į kiemą nusivalyti apsnigtų takelių, pasiklausi, kaip sveiki gyvi, ar prikūrenami namai, ar kimba. Va, čia įdomiausia vyrams žiemos tema, deja, aš menka pašnekovė šiuo klausimu, nebent kaip smalsi moteris susidomėčiau lydekos svoriu, ir mano kaimynas tai gerai jaučia. O kai pareiškiu užuojautą jo žmonai, kad jai tenka nuvalyti dubenį gražių žiemos ešeriukų, jis po 10 minučių atneša man dubenėlį pasivaišinti šeštadienio laimikiu sakydamas – „visą valandą valiau“. Čia jau derėtų man susigėsti ir atsiimti ne vietoj pareikštą užuojautą, bet, deja, šių metų asmeninio tobulėjimo planuose to nepasirašiau.
Tai ką gi kaip moteris visus 2016 metus mąsčiau keisti 2017? Mano žmogus, kai prabylu šita tema, nusikvatoja ir visada šmaikščiai pakartoja: „Jei nori ką nors pakeisti, reikia perpilti kraują, tai ypač liečia moteris“, – dar priduria... Velnioniškai gerai pasakė... mintyse sutinku, bet kraujas ne juokais užverda. Taip nepritarti mano planams, kai visos Lietuvos moterys tiesiog svaigsta kaita. Žinoma, apie dietas kalbėti – atsilikęs reikalas, nebent nori svorį prisiauginti... į šaltą Žeimeną visais metų laikais, išskyrus žiemą, jau lipau, bėgiojau – o dabar viską sau uždraudžiau... medituoju su puodais ir dviem keptuvėm... sporto klubas - velniop, nes nuolat rašysiu sau dvejetus – profesijos statusas neleidžia, nors įsivertinimas dabar labai madingas darbe. Labai patogus dalykas – beveik kaip per metų išpažintį prieš šv. Kalėdas. Jei kiti tuo metu tavęs nevertina – tai būsi priverstas ir atsiduosi savo sąžinės apyskaitai. Tada apima tas pats nerimas, primenantis klausyklą vaikystėje, kai nuodėmių neturi – o štai išvardinti reikia. Po šito sakinio turi būti šypsenėlė. Taisytini reikalai, bet gal tik man „kreizi“ atrodo. Gal aš prieš modernizmą, prieš nenorą būtinai keistis. Pakelkite rankas, kas norite atsisakyti įsivertinimo 2017 ir tai palikti Visagalio kompetencijai. Tada bent jaudintis nesuspėsi... ir tebus paskutinis tavo darbas... Matau, kaip kyla pavaldinių, o paskui ir tų vadovų, kurie turi aukštesnius vadovus, rankos... viršūnės man neįdomios, ir tiek.
Kol dar kraujas kunkuliuoja kerštu vyriškajam pasauliui, lipu į savo skaityklą, jungiu kompiuterį ir kaip tyčia lėtasis internetas pamažu aušina pyktį. IEŠKOSIU TOBULĖJIMO PROGRAMOS. Juk Naujieji ne gaidžio žingsniu, o tiesiog nušuoliavo, o aš tarsi nieko nesusiplanavau. Tai kokia aš nemoderni moteris... Ir visagalis GOOGL‘as tuoj pat tėškia į monitorių net 10 moralinio dvasingumo žingsnių – ir visi kaip vienas tinka man. Kai kurie jau ir įsigalioję. Gal ir jūs matėte ir seniai praktikuojate. Štai seniai užmirštos tiesos:
1. Pamirškime, ką mano kiti.
2. Užjauskime save – atsisakykime perfekcionizmo.
3. Stiprinkimės psichologinį atsparumą – atsisakykime jausmų slopinimo ir bejėgiškumo.
4. Galvodami apie dėkingumą ir džiaugsmą – pamirškime stygių ir tamsos baimę.
5. Ugdydamiesi intuiciją ir tikėjimą – atsisakykime tikrumo poreikio.
6. Liaukimės save lyginę su kitais.
O štai prieš 7–ojo skelbimą noriu pasakyti, kad jis tinka mano jaunimui ir mums. Pirmoji dalis jaunimui, kai galvojama apie įvaizdį, o antroji dalis – mums. Taigi:
7. ATSISAKYKIME IŠSEKIMO KAIP SĖKMĖS RODIKLIO IR PRODUKTYVUMO KAIP SAVIGARBOS ŠALTINIO.
Man kartais atrodo, kad žmogų kažkas taip sutapatino su informacinėmis technologijomis, jų greičiu ir galiomis, kad visiems, ypač aukštesniems, atrodo, jog dirbantis turi ne vitalinės energijos limitą... širdį... jausmus... sveikatą... amžiaus cenzą... norą nors retkarčiais pasimėgauti kuklaus gyvenimo malonumais... pabūti su šeima, bet šiandien vietoj visko - KIETĄJĮ DISKĄ. Bet ir kietąjį DISKĄ , mielieji, juk keičia. Ar aš klystu... NE... aš taip dažnai jaučiuosi. Be to, mačiau jaunystėje filmą „Nuvarytus arklius nušauna“. Bet tai buvo kunkuliuojančio džiaugsmo ir besaikio optimizmo laikais, o branda mąsto... ir negali nutylėti.
Kad jau užsiminiau apie filmą, tai šių metų kultūriniuose planuose pasirašiau - pamatyti lietuvišką filmą, kuriam scenarijų ir režisūrą sukūrė Lina Užytė, o operatoriumi dirbo rumunas Olegas Mutu, kino pasaulyje žinomas kaip operatorius – viesulas, nemėgstantis namų darbų, viską darantis čia ir dabar aikštelėje. Filmas vadinasi „Amžinai kartu‘‘. Žinau, kad filmas apie šeimą. Suintrigavo reklaminis plakatas, kuriame vyras be veido. Pagalvojau, kada gi vyrui, jo statusui, atsiras Lietuvoje vietos, nors neseniai buvau ir pati įpykusi... o gal mes, moterys, čia prisidėjusios... Žinau ir tai, kad filme nemažai tylos, kad labai įdomi pabaiga, kad moters vaidmenį atlieka Gabija Jaraminaitė, kad režisierė kurs scenarijų filmui „Pilis“ apie paauglę... pagaliau... Pagaliau belieka susitarti su bendraklase vilniete, su kuria nesimatėme 40 metų, ir savo akimis pamatyti, kiek reklama atitinka tikrovę. Vyro, kaip suprantama, nesikviesiu, nes nepadėjo kurtis tobulėjimo, nors ir jam patiktų į filmą įterpta Paltinienės ir Ivanausko daina. Teisės filmo reklamai neturėjau, bijau tik vieno, kad netektų nusivilti. Įsijaučiau tik todėl, kad yra lietuviškas filmas, kurio ilgimės.
Juk koks džiaugsmas, kai turi lietuvišką filmą, savo kultūrą, savo tėviškę ir Tėvynę... Štai ir šią minutę prisimenu kultūrinės radijo laidos fragmentą, kai išeivė iš Sirijos Alepo miesto renkasi Tėvyne Švediją, sakydama, kad neliko nei tokios Sirijos, nei tokio Alepo, kokį ji pažinojo, nei gimtųjų namų, kuriuos 57 metų žinomai dainininkei teko parduoti. Evos Dahlgren gražus, bet liūdnas balsas skirtas svetingai šaliai, pasauliui, apdainuojant negrįžtamai skaudų praradimą. O mes turime tai, ką apgynėme... Kalbama, kad Sausio 13-ąją prieš 26 metus okupantų tankų gausmą nugalėjo vieningai giedamos lietuvių dainos per visas gynybos dienas ir naktis. Tai žmonių bendrystės pergalė, apie kurią nenuilstamai kalba šių dienų žydų tautybės garsūs sociologai... ir visi, kurie sunerimę dėl šiandienos globalaus pasaulio ir savo erdvės. Dabar ir galvoju, kaip šįmet minėjome Sausio 13-ąją čia, savo miestely. Ar neužsirišome juodo kaspino ant trispalvių? Tegul ir be laužų provincijoje, tik su žvakute ant palangės... O juk galėjome ir mes gal net savo gatvės platesnėje erdvėje ar mokyklos kiemely vienam vakarui susikrauti laužą ir bent pamąstyti... kad ir keliese. Taigi vidury teksto mąstau dar apie 23 punktus, kurie yra mano šių metų įvykiuose – vieni iš svarbiausių, o vasaros vidury išbaigti. Tai 23 auklėtiniai - dvyliktokai, kuriais visiškai pasitikiu. Manau, kad apglobti tėvų meile, rūpesčiu ir materija, jie kitokie, jie ne tik mokosi, daugelis pasiruošę atsarginį arba papildomą variantą: gali meniškai fotografuoti, labai gražiai piešti, sukurti šokį ir užkrėsti šokio meditacija, surežisuoti ir pravesti renginį, suburti ir vadovauti, savo triukšmingą vakarėlį nuraminti dainos ir gitaros garsais, išrinkti automobilį iki kiauto ir padaryti perkamiausią, moka susitaupyti net studijų pradžiai, o kiek aš dar nežinau. Žinau tik tai, kad ši karta tuo pačiu metu gali daryti penkias veiklas: skaityti tekstą, atsakyti į žinutę, peržiūrėti feisbuką, atsigerti arbatos, susiorganizuoti vakarėlį, o tada sunkiai keltis. Man labai patinka mokytis iš jų daug ko, kad ir nesijaudinti arba pasakyti laiku - NE. Štai gyvenimo smulkmenėlė. Karpomės Sausio 13-ajai neužmirštuoles, pertraukos laikas spaudžia, o merginos ramiausiai, neskubėdamos kerpa mėlyną gėlytę, vaikinai laukia gatavos, o aš laukiu 6 iškirptų, kurias atiduosiu likusiems kitoje klasėje. Kai tik mergaitė iškerpa gėlę, aš čiumpu ir skaičiuoju. „Auklėtoja, aš taip gražiai išsikirpau sau“. Neturiu laiko sakyti, ką reikėtų pasakyti, ir laukiu dar vienos. Mergaitė vėl lėtai kerpasi naują gėlytę, o aš arčiausiai jos ir vėl pasiruošusi suspėti pasiimti. „Ne, šita bus mano‘‘,- be skrupulų, bet šypsodamasi, kad suspėjo numatyti mano norą kuo greičiau turėti šešias, tarė mergaitė. Tą minutę neliko laiko net pamąstyti, kad aš, būdama 18, neišmokau pasakyti NE, o ir mokytis šito labai sunku, nes kitiems paranku, kai neneniuoji. Neužmirštuolės iškirptos ir mes jas segamės prie atlapų. Matau, kaip viena mergaitė dedasi ją į skaidrų penalą ir prisisega vėliau. Visa Lietuva visą savaitę segėjo. Kyla nebylus klausimas, ko aš nepadariau. Gal ir man neužteko visą savaitę segėti, bet reikėjo ir... ir kodėl aš nieko nepasakiau apie tuos kelis, kurie tiesiog neprisisegė, o apie tą, kuri išsikirpo, bet... atsakymą žinau. Tai pilietinė pamoka ir man, juolab, kad daug daug gražių pamokų - akcijų ta proga parodė televizija, ne tik mitingus, bet ir rimtą paramos akciją Ukrainai. Čia pajutau, kad galbūt vieninteliai lietuviai dar remia karo griaunamą šalį, kad švedų žurnalistas, puikiai kalbantis lietuviškai, išmokęs, kaip kitai tautai padėti kare, būtent, Lietuvoje prieš 26 metus, šiandien geriausias Ukrainos draugas. Jo pavardės negali neįsidėmėti – tai Jonas Ohmanas, Ukrainoje vadinamas Panda. Sėdint prie televizijos, pamažu apninka mintis ir ima aiškėti, anot garsaus lenkų kilmės mąstytojo Zygmanto Baumano, „moralinis aklumas“. Labai geras terminas ir įdomus pats sociologas, mokęs, kad negalima individualiai pabėgti nuo socialinių problemų – jos yra globalios.
Kad nebūčiau moraliai akla, šįmet ypač pravartu stengtis... stebėti ir stebėtis... toliau skaityti... kalbėti... kalbėtis, nors ir nieks labai nenori girdėti, nors pati ir neturiu nė vieno recepto, kaip gyventi, kai gyventi vis tik įdomu ir tuo pačiu sudėtinga, kaip susidėlioti visus metus, kai jau pernai metų bent jau mokyklinės planų paklodės 99 procentais įveiktos. O kiek dar tikrintojų atsiras mūsų pačių 3 – 5 kartus „pertikrintam reikalui – 2016“. Gerai, kad ne finansiniai reikalai, o idėjiniai – korupcija nepakvips – tu toliau dirbsi institucijoje po plevėsuojančia trispalve... Taigi toliau.
Dar vienas naujų metų planų punktas - laikas taupyti pinigą knygų mugei, nusipirkti naują TOPą, gal Rolando Rastausko esė III tomą, kuriame nesibaiminama pasvarstyti – kas būtų, jeigu... būtų ...gal Zygmanto Baumano pamąstymus apie „takųjj blogį“, apie tai, kad dabar pasaulis globaliai pakeliui nuo valstybės tirpimo iki pasaulio valstybės. O juk apie ateitį mums kalbėjo ir Dž. Orvelas knygoje „Gyvulių ūkis“ - aiškiau negu aiškiai paaiškino, kur knygoje fermos „Tiesos ministerija“, atskleidė tai, kokia politika yra ir bus iš kaimyno po Kremliaus vėliava. Perskaitėme ir užmiršome. O jie mūsų neužmiršta. Nors ir maži esame, bet labai jau prie kelio... o ir žirniais, dar ir mindžiojamais, jau nenorime būti ir ne tik žirniais. Tęsiant mintį, man patiko V.Landsbergio kalbos fragmentas, jam įteikiant Laisvės premiją apie tai, kad dabartiniame trumparegių kare yra tenkinami ne valstybių, o vadų interesai. Ir dar parėmė argumentu, taip nebūdingu profesoriui, apie 1 kg sviesto ir 1 kg mėšlo mišinį, lygų 2 kg mėšlo. Profesoriaus šmaikštumas taikomas tiems mums, kurie mano, kad prie... buvo geriau, taikomas ir tiems, kurie, anot profesoriaus, užsižaidė „pramogėlių pliuškizmu“. Reikia turbūt įsiklausyti į visas išmintis, į visus ženklus, nes šie metai žada būti didelio virsmo, dar šiais metais atsakinga už jaunus ir įdomius, kuriems reikia priminti, kad ir kartais pakeltu tonu, apie kartojamą klaidą.
Verčiasi ir mano tekstas į kitą pastraipą, o ir pačiai aišku, kad laikas kažkaip užbaigti paprasčiau... Kadangi pradėjau pokalbiu prie vartelių su Labanoro žveju, tai ir baigsiu lengvu anekdotu apie žvejo košmarus sapne. Žvejys pasakojasi kitam žvejui, jog nakties košmaras jį visai išvargino. Anam atklausus kodėl, žvejys atsakė: „Įsivaizduoji, kad matau, kaip žmona pardavinėja mano žvejybinį turtą‘‘. „Na ir kas‘‘, - bičiulis nesupranta. „Košmaras yra tai, kad ji atiduoda už tą kainą, kurią aš jai pasakiau‘‘.
Akivaizdu, kad tiesos kaina nenukainuojama.
Belieka laukti dabar pavasario, pakelti akis į lašantį varveklį, ilgiau pasišnekučiuoti gyvai prie vartelių su tais, su kuriais dar norisi plepėti, tuomet nebus tokios knyginės žiemos mintys, o ir tobulėjimo programą pakoreguos pavasario laukimas, saulės šypsnys, gaivus vėjas.
Tik štai, nesusitariau su Visagaliu ir nepaklausiau, ar leis jis man stebėtis jo paslaptinga gamtos ir kūrinija... žmogaus susikalbėjimu su ja, džiaugtis susitikimu su žveju ir knyga. Ir belieka, praleidus 8 ir 9 punktus, parašyti:
10. Juokas, daina, šokis – atsisakykime perdėto rimtumo ir noro valdyti padėtį.
O 8-ajam ir 9-ajam moteriškojo tobulėjimo punktui 2017 metais tegul pasiūlo vyrai savo žmonoms, draugėms ar bičiulėms gerą mintį. Aš tik tiek žinau, kad nenoriu tobulėti – noriu ilsėtis ir mėgautis daugiau nei pernai. Nesupykčiau mažiausiai dėl minties apie Kanarus. Tai būtų 8-ajam punktui, o 9-ąjį suplanuos diena ir likimas. Tikiu sėkme ir svajone arba svajoniška sėkme. Taigi ir planas nuo jaukių namų vartelių iki Kanarų turi būti paremtas 2017 svajone.
Laima MARTINKEVIČIENĖ