Uteniškis poetas, žurnalistas, redaktorius, leidėjas Vytautas Kaziela jau neblogai pažįstamas ir mūsų rajono žmonėms. Mūsų rajono bibliotekose ne kartą buvo surengti literatūriniai susitikimai su juo, knygų pristatymai. V.Kazielos sumanytas ir leidyklos „Kamonada“ leidžiamas Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poezijos almanachas „Atokios stotys“ taip pat nėra naujiena poezijos mėgėjams. Almanachas dienos šviesą išvydo jau šeštąjį kartą ir kaskart tampa vis plačiau žinomas bibliotekų skaitytojams, poezijos renginių lankytojams.

Almanachas „Atokios stotys“ nori suvienyti provincijoje gyvenančius bei kuriančius autorius ir tuo pačiu parodyti, kad tikra poezija „vaikšto“ nebūtinai tik Vilniaus grindiniu. Ji gali išaugti bet kuriame Lietuvos kampelyje, pavyzdžiui, kokiam tyliam pakrašty, kur žmogus augina bites ir rašo eilėraščius...

Labai gaila, bet dėl visų meno sričių dažnai vyrauja išankstinė nuostata, kad „tikrasis menas“ – tik Vilniuje. Todėl talentingiems provincijos kūrėjams tenka daug daugiau stengtis, kad įrodytų esą taip pat tie tikrieji menininkai.

Apie tai buvo pakalbėta ir gruodžio 2-ąją, penktadienį, Pašaminės kaimo bendruomenės patalpose surengtame Lietuvos periferijose ir emigracijoje gyvenančių lietuvių poezijos almanacho „Atokios stotys“ pristatyme, kurį suorganizavo Pašaminės kaimo bibliotekos vyr. bibliotekininkė Loreta Jusienė. Renginyje dalyvavo poetai Vytautas Kaziela, Petras Panavas ir Algis Jakštas. Jų poezija spausdinama bene kiekviename almanache, taip pat ir šeštajame.

Kaip sakė Pašaminėje vykusio renginio vedėja lituanistė Danutė Bagdanavičienė, 6-ajame almanache yra 25 pavardės – vienos girdėtos, kitos – ne. Tai 25 požiūriai į gyvenimą, 25 stiliai ir 25 svarbiausių dalykų pajautimai. Almanacho autorių poeziją skaitė ir D.Bagdanavičienė, pasak jos, čia atradusi ne vieną jai iki tol dar nežinomą poezijos perliuką, ir Švenčionėlių Mindaugo gimnazijos mokiniai Valerija Carenko ir Tomas Jutelis, ir visi trys Pašaminėje viešėję poetai. Fortepijonu nuostabias melodijas atliko Švenčionėlių meno mokyklos mokiniai Lukas Kuleš ir Karina Pokaliuk (mokytoja ekspertė Loreta Šidlauskienė).

V.Kaziela priminė, kad šį almanachą sumanė su žemaičiu kolega Vytautu Stulpinu prieš 8 metus Druskininkų poezijos rudenį, nutarę, kad provincijai reikia savo poezijos almanacho. Juk vilniečiai tarpusavyje daugiau bendrauja, o atokumose (poeto Roberto Keturakio terminas) gyvenantys poetai sunkiau susieina. Ir pavadinimą abu sukūrė, ir nusprendė, kad almanache bus visa Lietuva, tik nebus Vilniaus.

Almanacho puslapiuose skaitytojai randa gerai žinomas pavardes: Robertas Keturakis, Petras Panavas, Gintautas Dabrišius ir kiti. Nuolatiniai almanacho poetai – ir švenčionėliškis Algis Jakštas, ir uteniškis Vytautas Kaziela. Šiemet čia spausdinami ir trys užsienyje (Airija, Australija, Lenkija – Punskas) gyvenantys poetai, du kunigai, du tarmiškai rašantys poetai ir net Utenos rajono meras Alvydas Katinas.

„Autorių atranka vyksta labai paprastai: daug metų dirbdamas su rašančiais žmonėmis, neblogai juos pažįstu, tai paskambinu ir paklausiu, ar duos ką nors almanachui, - sakė V.Kaziela. - Kai kurie, žinodami apie tokį leidinį, ir patys siūlosi. Taigi jau esame lietuvių literatūros istorijoje“.

Paties V.Kazielos poezija įvertinta ne viena literatūrine premija, spausdinama respublikiniuose leidiniuose, leidžiamose poezijos rinktinėse. Poeto žodis klausytojo ausimis slysta ramiai, tačiau kažkaip savotiškai supurto jų sudėliojime išryškėjanti prasmė, autoriaus gyvenimo filosofija. Pavyzdžiui: „Gyvenimas ta rožė tik be lapų“.

Uteniškis Petras Panavas glaudžiai susijęs ir su mūsų rajonu – jis 13 metų dirbo dėstytoju tuometiniame Cirkliškio technikume. Pašaminėje jo laukė staigmena – šiltas ir nuoširdus susitikimas su pirmosios laidos studente pašaminiške Zofija Leleikiene, kuri įteikė poetui gėlių ir atminimo dovanėlę, o pati išsinešė gerų emocijų užtaisą bei Petro Panavo parašytą ir pasirašytą jos proanūkiui Markui dedikuotą vaikišką knygelę.

P.Panavas su jam būdingu švelniu humoru papasakojo apie savo gyvenimą, pažintis, pirmuosius žingsnius į kūrybą ir linksmus nutikimus, kurie dažnai išsilieja eilėmis – ir šmaikščiomis, ir lyriškomis, ir verčiančiomis pamąstyti apie gyvenimo prasmę. Autorius pasidžiaugė, kad jam pavyko išleisti tik tokius eilėraščius, kuriuos nesigėdijant galima skaityti bei spausdinti ir dabar. Jo kūryboje nerasi ditirambų nei partijai, nei Stalinui, nei komunizmo statyboms. „Moterys, jūs esat meno kūriniai, o į juos reikia žiūrėti iš nuotolio, tad ir parašiau eilėraštį moterims „Kokios jūs gražios iš nuotolio“, - juokėsi P.Panavas. O švelniai ironiškas „Sapnas“ apie paskutiniąją kelionę į amžinybę, į dangų, nepaliko abejingų. Juk, pasak poeto „baltu debesim virsim kiekvienas“...

Švenčionėliškis Algis Jakštas – buvo bene geriausiai pažįstamas tą vakarą susirinkusiems pasiklausyti poezijos, muzikos ir įdomių sielos pašnekesių. Tad D.Bagdanavičienė trumpai pristatė, išskirdama svarbiausią jo poezijos leitmotyvą – meilę. „Algio eilėraščiuose meilė tarsi malda – meilė moteriai, meilė tėviškei, meilė namams ir ramus suvokimas, kad viskas šioje Žemėje laikina“, - sakė renginio vedėja. Kad meilė – svarbiausia, Algis tarsi patvirtino eilėraščiu, kuriame – paties poeto gyvenimo istorija, kurią surašo kazino (gyvenimo) krupjė (likimo) sukamas ratas, kuris neatnešė poetui milijonų, bet užtat meilės atseikėjo sočiai... Ir tai, ir visa kita, ką Algis papasakojo savo eilėmis: apie sukrečiantį Labanoro bažnyčios gaisrą, apie tekančią Saulę per Padysnio rūkus, apie Kūčių vakarą, bet jau be tėvų prie bendro stalo, auditoriją sujaudino iki širdies gelmių, net ir ašarą ne vienam teko nubraukti.

Nors susirinkusieji Pašaminėje tą vakarą susipažino tik nedidele dalimi provincijos kūrėjų (plačiau galės pasiskaityti užsukę į biblioteką, kuriai almanachus ir kitas knygas padovanojo svečiai), tačiau įsitikino, kad jeigu lemta sukurti tikrą meną, tai sukursi jį ir atokiame vienkiemyje, ir mažame provincijos miestelyje, ir triukšmingame nemiegančiame didmiestyje. Turbūt svarbiausia, kad ten būtų ta vieta, kur kūrėjas jaučiasi esąs savo dvasios namuose, kur gyvena taip, kaip jam gera, kur ateina tinkamas žodis, greičiausiai ten, kur žydi alyvmedžiai... Kaip viename eilėraštyje sako almanacho „Atokios stotys“ sumanytojas, sudarytojas, leidėjas ir poetas V.Kaziela: „Auginu alyvmedžius, kurie nežydėjo, nežydės ir nežydi ne savo tėvynėje...“

Irena POŽĖLIENĖ