Mes turime 297 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2247
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12434
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88464
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Belaukiant advento: Svirkų bendruomenės vakaronė

2016 m. gruodžio 7 d., trečiadienis Nr.92 (1625)

Žvarbų lapkričio 26-osios vakarą Svirkų seniūnijos gyventojai rinkosi į tradicinę priešadventinę vakaronę „Pabūkime drauge“, kurią organizavo bendruomenė „Svirkų centras“. Jau ketvirtą kartą bendruomenė kviečia svirkiečius ir aplinkinių kaimų gyventojus pasibaigus rudens darbams susirinkti kartu ir apibendrinti besibaigiančius metus. Pastarasis susitikimas buvo skirtas artėjančio advento tradicijoms Svirkų krašte, tačiau vakaronėje skubėta ir padainuoti, pašokti, kol neprasidėjo susikaupimo ir rimties laikotarpis.

Svirkų kultūros namų salę puošė krintantys lapai, o sienas dabino įvairiaspalvės vietinių močiučių austos lovatiesės. Vakaronės vedėjos Renata Povilėnienė ir Vida Navickienė šventę pradėjo uždegdamos advento vainiką puošiančias žvakes. Kadangi Svirkų apylinkėje nemažai ūkininkų, buvo prisiminti senoviniai orų ir derliaus spėjimai, įvairūs advento laikotarpio burtai ir darbai. Svirkų kaimo šviesuolė Valerija Meškelienė pasakojo apie savo vaikystės – Trakelių kaimo – vakarojimus prie spingsulės, plėšant plunksnas ar vejant pančius. Čia pat norintieji galėjo išbandyti šiuos jau seniai išnykusius užsiėmimus. „Meduvos“ ansamblio moterys kartu su vadove Virginija Sinkevičiene visus pamokė adventinių liaudies dainų, kurios buvo užrašytos Svirkų krašte. Prisimintas ir kitas paveldas: mįslės, pasakojimai. O labiausiai visus sušildė garsių šeimininkių – Irenos Urbanavičienės ir Teresės Rimašienės – advento patiekalai iš bulvių: vakaronės svečiai buvo pavaišinti garuojančiais bulviniais blynais ir plokštainiu. Pamažu į vakaronės sūkurį įsitraukė vis daugiau žmonių: ūkininkė Stasė Kliševičienė skaitė pamėgto poeto Juozo Erlicko poeziją, o buvęs Svirkų kultūros namų vadovas Jonas Meškelė atsinešė akordeoną, ir, kaip senais gerais laikais, visą salę subūrė į vieną bendrą chorą. Svirkiečių pasirodymus keitė muzikanto Marijono Dieninio dainos, muzika ir pokštai: jis sugebėjo išjudinti ir kukliausius svečius.

„Svirkų centro“ bendruomenės pirmininkas Sergejus Jermolajevas priminė, kaip bendruomenei svarbu domėtis savo praeitimi ir iš jos semtis įkvėpimo dabarties darbams, kurie užtikrintų geresnę ateitį. Bendruomenė jau turi kuo pasidžiaugti: vakaronės metu buvo rodomos nuotraukos iš įvairių renginių – Joninių, Rudens kermošiaus ir kt. Sergejus Jermolajevas itin akcentavo stiprios, darnios šeimos svarbą– jos ne tik skiepija pamatines vertybes savo vaikams, bet ir daro teigiamą įtaką bendruomenės gyvenimui. Jis džiaugėsi vietinių ūkininkų parama ir išreiškė viltį, kad ilgainiui Svirkų bendruomenė subręs ne tik bendroms vakaronėms, bet ir bendriems darbams.

Tą vakarą Svirkų kultūros namus, paprastai užrakintus ir nelankomus, atgaivino šventės šurmulys. Prie to daug prisidėjo „savaitgaliniai“ svirkiečiai, gyvenantys ir dirbantys miestuose, tačiau nepamirštantys savo gimtųjų kraštų. „Prisipažinkite, jūs be Svirkų negalite“, – šypsojosi vietiniai. Gimtosios žemės svarbą žmogaus gyvenime vaizdingai yra apibūdinęs Kazys Boruta: „Žmogus be savo krašto – kaip išrautas medis – sudžiūsta ir išnyksta“. Išeiviai iš Svirkų seniūnijos, pirmosios kartos miestiečiai, grįžę į kaimą semiasi įkvėpimo savo darbams, o kartu ir kaimui įpučia gyvasties.

O gyvybės šiam unikaliam Lietuvos kampeliui labai reikia. Globalizacijos vėjų ir šiuolaikinių medijų nepaliestas bei Lietuvos valdžios užmirštas kraštas palaipsniui pasiduoda merdėjimui, nors čia tebėra išlikęs skirtingų tautų – lietuvių, rusų, baltarusių, lenkų, totorių – suformuotas kultūrinis kraštovaizdis, ypatingas ir archajiškas. 2000 metais po Svirkų, Adutiškio apylinkes keliavęs vokiečių lingvistas Bjornas Wiemeris apgailestaudamas rašė: „šio krašto žmonių problemos šiuolaikiniam pasauliui nerūpi“. Tačiau labai svarbu, kad jos rūpi čia gyvenantiems žmonėms ir kad jie bendromis jėgomis tai sprendžia.

Jolita URBANAVIČIENĖ

 
Reklaminis skydelis