Mes turime 318 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:3522
mod_vvisit_counterŠią savaitę:13709
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:89739
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Tolimųjų reisų vairuotojų darbe romantikos nėra

2016 m. gruodžio 3 d., šeštadienis Nr.90 (1623)

Atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę, palengva traukiantis ekonomikai, pradėjo mažėti ir krovinių pervežimas, o tuo pačiu ir vairuotojų poreikis. Nemaža jų dalis pradėjo ieškoti darbo transporto įmonėse, dirbančiose Europoje. Pavojingiausi reisai tuomet buvo į Rusiją, bet žmonės važiavo rizikuodami. Juk reikėjo šeimas išmaitinti, už butus ar kreditus sumokėti. Ko gero, neužteks nei rankų, nei kojų pirštų suskaičiuoti mano pažįstamiems vairuotojams, kurie dirba tolimųjų reisų vairuotojais. Tarp jų – ir mano brolis Jonas, ne vienerius metus važinėjantis po Vakarų Europą. Jį ir paprašiau papasakoti apie tolimųjų reisų vairuotojo darbą. Ir ar daug tame darbe romantikos. Juk važiuoti tenka ir per Paryžių, ir Londoną bei kitus žymius Europos miestus.

- Kadangi esu šeimos žmogus, išvažiuoti buvo tikrai nelengva. Iš buvusios Švenčionėlių keramikos vairuotojų aš išėjau priešpaskutinis. Tiesiog tų pinigų, kuriuos gaudavau, neužteko pragyvenimui, tad ir teko ryžtis. Ir jau dešimti metai, kai dirbu tolimųjų reisų vairuotoju, - pradeda pasakojimą Jonas.

- Iš pradžių dirbai su partneriu?

- Metus važinėjau tais maršrutais, kur dirbama dviese. Pradžioje tai buvo labai svarbu, nes nuo „Gaz‘ų“ persėsti ant didžiulės „furos“ jau išbandymas, o kur kiti darbo specifikos ypatumai. O jų tikrai daug. Ir kai turi galimybę dirbti su jau patirtį turinčiu kolega, visai kas kita. Iš pradžių važinėjome maršrutu Škotija-Italija-Škotija. Pirmieji didieji pervažiuoti miestai buvo Londonas ir pakraščiu Milanas (Italija).

- Ar daug kuo skiriasi skirtingų valstybių vairuotojų ir kitų eismo dalyvių kultūra?

- Skiriasi labai. Italijoje visi važiuoja kaip kam patinka. Niekas negali prilygti Anglijos vairuotojų kultūrai. Ten tave visada praleis, ypač kultūringi lengvųjų automobilių vairuotojai. Tai vienintelė šalis, kur tokia aukšta eismo dalyvių kultūra. Ten jei nepraleido tavęs, tai žinok, kad lietuvis ar lenkas už vairo, o visur kitur situacija gerokai prastesnė. Prancūzijoje, kaip ir Italijoje, tvarkos ir pagarbos vieno kitam mažai. Ypač sunku per Paryžių važiuoti, kai išlenda motociklai, motoroleriai. Šitiems jokios eismo taisyklės negalioja. Du miestai, kur šitų transporto priemonių pilna, tai Milanas ir Paryžius.

- O kaip jautiesi kai tenka iš Europos patekus į Angliją važiuoti priešinga eismo juosta?

- Jokių problemų. Autobanuose kitaip nenuvažiuosi, o man net patogiau. Važiuoji pagal kelkraštį ir viską matai. Problematiškiau važiuojant į žiedus.

- Ar turi įtakos darbui modernūs vilkikai?

- Žinoma! Argi galėtum tiek laiko išvažinėti su tarybiniu „Gaziku“ ar „Zilu“. Vairuotojo darbo vieta dabartiniuose vilkikuose įrengta gerai ir patogiai. Tad ir su savo problematiška nugara galiu dirbti.

- Po metų pradėjai jau vienas važinėti?

- Taip. Prisipažinsiu, pirmas savarankiškas išvažiavimas buvo nelengvas. Tuo metu dar ir navigacija buvo prasta. Dabar, jei tikslus adresas, ypač Anglijoje, atveda iki pat namo. Navigacija gerai dirba ir Anglijoje, ir Olandijoje. Kartais būna, kad navigacija „nugrybauja“, tada ir rūpestėlių turi. Per tą laiką, kai dirbu, navigacijos gerokai patobulėjo, vis gausėja ir jų pateikiama informacija. Beje, kas dėl eismo sąlygų informacijos, tai iki Anglijos visiems dar toli.

- Dažnai tenka išgirsti nuomonę, kad tolimųjų reisų vairuotojų darbe daug romantikos...

- Tą gali sakyti žmonės, neįsivaizduojantys , kokiais tempais ir grafikais tenka dirbti. Taip, tu už lango gali matyti gražų vaizdą, bet juo grožėtis nėra kada, nes eismas intensyvus, o ir sustoti gali tik pagal grafiką ir aikštelėse. Juk turi laiku pristatyti krovinį ir yra darbo režimas, kurio privalai griežtai laikytis. Paprastai važiuoji 4 su puse valandos, po to 45 minutes pertrauka, tada vėl 4 su puse valandos važiuoji, o tada jau poilsis. Tris kartus per savaitę gali daryti 9 valandų poilsį ir tris kartus po11 valandų, o kartais, kai krovinio nėra, stovi ir ilgiau. Grįžtant prie tolimųjų reisų vairuotojų romantikos, galiu pasakyti, kad daug miestų pervažiuota, ir kai važiuoji su 16 metrų vilkiku, dairytis nėra kada. Per tą laiką tik vieną kartą stovėdami netoli Paryžiaus pasisamdėme keliese taksistą, kuris mums aprodė Paryžių Viskas tik pro langą. O kur dar įtampa, kurią patiri veždamas krovinį, tarkim, į Paryžiaus centrą. Mašinų gyvatynas, niekas nepraleidžia, tu niekam nereikalingas. Vienu žodžiu – geras košmaras. Prancūzai tik filmuose džentelmenai, o realybėje viskas kitaip. Dar viena tolimųjų vairuotojų rizikos dalis – tikimybė susidurti su įvairaus plauko banditėliais, kurių gana daug. Ir man pačiam teko nukentėti. Apšvarino kaip reikiant. Dar gerai, kad dokumentus paliko. Apvogė miegantį. Papurškė dujų ir tiek. Atrodo jauti, kad kažkas yra kabinoje, bet nieko negali padaryti. Ir tai atsitiko ne kur kitur, o pačioje Europos Sąjungos širdyje – Belgijoje. Kalbama, kad tarp plėšikaujančių yra ir mūsų tautiečių. Romantikos tikrai nedaug, kai kelias savaites tavo darbo vieta ir namai būna vilkiko kabina. Čia ir miegi, ir maistą gamini. Geriausia būna, kai tenka keltu plaukti iš Anglijos į Olandiją. Ten ir kajutėje gali išsitiesti, ir maistas nemokamas, ir dušai yra. Štai tiek tos romantikos nelengvame tolimųjų reisų vairuotojų darbe.

- Pačiam tenka daugiausia važinėti maršrutu Anglija-Prancūzija. O čia prie Kalė (Calais) uosto pabėgėlių problema...

- Dabar bent jau kuriam laikui situacija pasikeitė. Per savaitę nelegalią pabėgėlių stovyklą prancūzai panaikino, o iki tol pervažiuoti tą zoną buvo tas pats kaip per fronto liniją. Kol pas mus Lietuvoje apie pabėgėlius dar nė kalbos nebuvo, ten jau prieš dešimtmetį atsirado pirmieji bandantys visais būdais patekti į išsvajotą Angliją. Kai iš pradžių teisėtvarkos struktūros bandė įvesti tvarką, tai žmogaus teisių gynėjai ir net vietiniai gyventojai puolė pabėgėlius ginti. O kai pabėgėlių atsirado tūkstančiai, tai tie patys gyventojai puolė prašyti pagalbos, nes pabėgėlių įžūlumas vis didėjo. Važiuoji ir nežinai, kas, iš kur gali tame „džiunglių“ mieste užpulti. „Fronto“ linija – apie 15 kilometrų. Ir žinok, kuo viskas baigsis. Ne vienas vairuotojas buvo užpultas, ne vienas neatlaikęs įtampos pasiprašė į kitą maršrutą. Bet krovinius reikia vežti. Štai ir važiuoji. Gal dabar bent kiek bus ramiau. O šiaip važiavimas per tą ruožą ne vieną žilą plauką padovanojo ir man. Vieną kartą teko ir sustoti. Metė rąstą ant kelio, ir kur dingsi, sustojau. Laimei, žandarai buvo netoliese. Atlėkė ir išgelbėjo. Situacija buvo tikrai baisi, bet kai panoro, tą piktžaizdę kaip mat pašalino, bus kiek ramiau bent kurį laiką. Štai tokia tolimųjų reisų vairuotojų darbo romantika – gyvenimas kabinoje, nuolatinė įtampa ir trumpas buvimas namuose. Mūsų firmoje dirbame 6 savaites, 3 savaites būname namuose. Tenka dirbti ir ilgiau, bet žmogus įpranti ir dirbi. Juk čia vietoje padoresnį vairuotojo darbą surasti beveik neįmanoma, - baigdamas pasakojimą apie tolimųjų reisų vairuotojų darbą sako jau dešimtus metus po Vakarų Europą važinėjantis Jonas Jakštas.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis