Įžymi, talentinga, mylima poetė Salomėja Nėris meilę laikė didžiausia dvasine vertybe, dviejų lygiateisių žmonių – sąžiningų ir laisvų – širdžių draugyste, kurią turi tvirtinti švelnumas, kilnumas, pasitikėjimas, ištikimybė, pagarba, pasiaukojimas. Su pasibaisėjimu kalbėjo apie vokiečių filosofo A.Šopenhauerio svarstymus apie meilę. Šiandieniniame pasaulyje ima vyrauti vulgarus A.Šopenhauerio meilės suvokimas ir vertinimas, kad meilė – tai tik kūno pasimėgavimai, kad tai – tik „hormonų šokis“, trunkantis labai trumpą laiką, kad meilė – tai tik instinktas, o moteris – priemonė instinktams patenkinti. Poetė S.Nėris pavadino filosofą pasipūtusiu seniu.

Kitoks meilės išgyvenimo vertinimas atsiskleidžia poeto A.Jakšto kūryboje.

Gal per drąsu teigti, kad nedaug kas skaitė A.Jakšto poeziją, kurios tematika tiek įvairi, aktuali, svarbi kiekvienam žmogui, kiek svarbus jam jo gyvenimas.

Poetas A.Jakštas gimė 1953 m. rudenį, kai „palši rūkai glostė pakeleivį, kai saulutė šykščiai nuspalvino gimtinės laukus“. Gal dėl to ruduo – poeto meilės slėpiningas laikas, kaip ta paslaptingoji, kuriai tiek daug meilės posmų skirta.

1996 m. pasirodė „Gimiau aš rudenį“ – pirmoji knyga, kurioje raudona gija meilės tema teka lyg galinga upė. Nuo tų metų A.Jakšto poezija pradėjo savo gyvenimą. Kūrybos lobynas gausus, įvairus, prasmingas, aktualus, nes gvildena amžinųjų vertybių, gyvenimo prasmės, būties klausimus, kurie šiandien neramina kiekvieną mąstantį, atsakingą žmogų. Lyrinis herojus karštai myli savo gimtinę, ieško gyvenimo tiesos, skausmingai priima moralinį visuomenės blaškymąsi, su didele širdgėla išgyvena žmogaus laikinumą žemėje. Ypač žavi tos eilės, kuriose atsiskleidžia lyrinio herojaus dvasios galia – meilė. Skaitydamas jauti poeto gilų ir tikrą meilės jausmo tragišką išgyvenimą. Kas ta mylimoji, kurios poetas ilgisi? Iš posmų prasiveržia kančia, nusivylimas, netikėjimas, praradimas. Poetas rašo: „Niekas man pakeist tavęs negali, niekas man tavęs grąžint negali.“ Išsakęs praradimo skausmą, prisimena palaimingas meilės akimirkas: „Aš taip seniai tavų akių gelmėj nuskendau, ir lyg kometa skrendu rudens nakties dangum; aš taip seniai myliu tave, aš taip seniai geidžiu tavęs ir trokštu tavam glėby lyg rudenio danguj ištirpti.“

Lyrika – tai savotiška poeto asmenybės, jo sielos, gyvenimo istorija. Eilėraščiai labai nuoširdūs, juose jaučiami gilūs išgyvenimai dėl žmogaus orumo žeminimo, dėl daromų skriaudų, neteisybės, klastos, kuri šiandien bado akis. Poetas gerai supranta ir atvirai teigia, kad kiekvienas žmogus privalo susirasti sau kelią, juo žengti tvirtu žingsniu, nedaryti nusikaltimų, nepakęsti blogio. Didžiausia gėrio apraiška laiko meilę. Meilė – didelė Dievo dovana ir ne visiems duota ją išgyventi, patirti josios šviesą, gyventi josios palaimoje. Šiandien „estetologijos“ – naujo mokslo kūrėjo mintys apie meilę šiurpina; tik reikėtų, kad „kūrėjas“ atskirtų tai, ką nagrinėja estetika ir kuo domisi etika, nes ugdyti, taurinti sielą – dorovės sritis.

Meilė – įkvėpėja gyvenimui, kūrybai. Teisingai rašė poetas P.Širvys, kai jai – meilei – tūkstančiai vardų. Be jos gyvenimas niūrus, tamsus, o žmonės pikti, pagiežingi, egoizmo vergai. Be meilės pasaulis šiandien virsta griuvėsių, lavonų buveine. Poetas A.Jakštas tam šventam jausmui skiria daug savo kūrybos, savo širdies.

Meilės lyrika – savotiška širdies drama, kurią herojus, kaip meilės objektas, jungia kelis eilėraščius į savotišką draminį kūrinį: „Per naktį kliedėjau tavimi, per naktį laukiau sugrįžtančios tavęs. Pamiršęs bėgančius metus, aš lyg jaunystėje be meilės ir svajonių gyventi negaliu.“ Jaučiama skaudi lyrinio herojaus tragedija, kurią atneša vienatvė, artėjanti brandos pabaiga, artėjantis viską griaunantis laiko viesulas. Herojus išgyvena didelę sielos kančią, bėgančio laiko nešamą skausmą, nes supranta, kad laiko nesustabdys nei tėvo patarimas, jog liūdėti neverta, nes metai praeina; nei motinos karti ašara, kad gyventi reikia darnoje su saviškiais, nes gegutė ne perstojo skaičiuoja pavasarius. Tokie išgyvenimai nesvetimi žmogui, kuris supranta ir žino, jog žemėje kiekvienam gyvenimas duotas vieną kartą, todėl tą vienintelį kartą reikia pragyventi prasmingai: žmogus privalo saugoti meilę, ištikimybę, tiesą, nes tai yra tauraus žmogiškumo apraiška, gi meilės išdavystė – tai sielos mirtis.

Subrendęs kaip kūrėjas, poetas sugrįžta į tą pasaulį, kuris, kaip sidabriniai vaikystės sapnai, pilnas grožio, nerūpestingumo, lengvumo. Nors vaikystėje laiko bėgsmą retai kuris suvokia ir susimąsto nei apie atradimus, nei praradimus. Laikas labai greitai viską nusineša ir uždaro duris į praeitį, palikdamas skausmą, tuštumą. Lyrinis herojus išsako savo slapčiausius norus: „Būti pilnatim ir žvelgti pro langą į miegančią, būti pirma žvaigžde, kurios danguje ieškotų mylimoji, o iš lūpų gaivinančio šaltinio galėtų atsigerti.“ Lyrinio herojaus sapnai pilni erotikos, nes jį „Svaigina meilės naktis, prisotinta bučinių, glamonių“. Herojus supranta, kad reikia gyventi dėl meilės, kad meilės aistra kaip laužo liepsna apdegina sielą; lyg katarsis, leidžiantis suvokti, kad tik jausmų tyrumas, taurumas yra didelė jėga. Meilė – sielos drama, nešanti palaimą, bet ir kančią. Herojus prašo mylimosios, kad ateitų į jo vilčių kelią – meilės žemę, į nerimo pasaką. Ateidama atneštų rudens svaiginantį aromatą žvaigždžių taurėse. Prisipažįsta, kad „laukia jos, lyg žemė lauktų saulės, lyg tos žvaigždės, sužibusios aukštai, laukia mėnulio šviesos.“ Geidžia meilės, džiaugsmo, pilnų aistros naktų; nori skęsti glamonių jūroje, degti bučinių ugnyje. Herojui meilės naktis – žvaigždžių vargonais grojama pavasario simfonija, grojama amžinai meilei; prisipažįsta, kad širdis iš džiaugsmo dainuoja, o krintančios žvaigždės sudega kaip tą naktį jis sudegė aistros ugnyje.

Lyriniam herojui aistra – meilės palydovė. Eilėraščiuose „Aistros naktis“, „Ilgiuosi tavęs“ ir kituose netrūksta erotikos. Lyrinis herojus prisimena naktį, pilną aistros, kai meilės kelias vedė paslaptin, kai pernakt bučiavo lūpas, o mylimoji prašė meilės. Čia pat apgailestauja, kad tokios nakties, pilnos meilės audros, gyvenime daugiau nebuvo. Jį kankina prisiminimas mylimosios artumo, kūno deginančios jėgos, aistringų virpesių. Herojus jaučia palaimą, neslepia jaudulio, geismo. Išreiškia tikėjimą meilės nemirtingumu, nes ji nugali viską, kas žema; ji nugali mirtį! Eilėraštyje „Meilė gyva“ teigia ir prieštarauja, kad meilė negali ištirpti kaip pavasario sniegas, kaip jausmai širdyje, nors mylimoji nelaukia aistringų lūpų, rankų glamonių. Teigia, į meilę eita kaip į tolimą žvaigždę, o širdy neužgeso meilės ugnis. Nors gamta poetui – gėrio, grožio, palaimos lopšys meilei, šaltinis, palydovas, - herojus mylimosios pavydi rudeniui, o beržą glaudžia prie krūtinės kaip mylimąją, kurios stipriai geidžia. Ruduo paaštrina meilės išgyvenimus, nes tiki, kad mylimoji sugrįš rudenio tyloj, rudenėjančiais laukais. Poetui ruduo – meilės metas, ne paprastas, o stebuklingas metas, nors gamta miršta, šoka paskutinį šokį lapai, krinta pirmo sniego sidabras.

Poetas yra romantinės pasaulėjautos, kuriai būdingas išgyvenimų ir realybės nelengvas suderinamumas, nes romantikas visada emocionaliau priima realybę: krenta rudenį pageltę lapai – labai paprasta, natūralu, nes tai dėsningas gamtos reiškinys; romantikas tame įžvelgia labai giliai jausmingą prasmę, svarų turinį: žemėje vykstančio gyvenimo laikinumą, nes romantikui pageltusių lapų kritimas – muzika, skambanti minoru, pranašaujanti ir primenanti, kad visatoje viešpatauja laikinumas. Liūdesys gilus, skausmingas, nes meilė be atsako sukelia nuoskaudą, ilgesį, geliantį vienatvės pojūtį. Poetas rašo: „Žinojau, kad meilė taps kančia, o sieloje pajusiu skausmą.“

Laikinumas – jaunystė, ta nuostabi paukštė netikėtai išskrido ir jau niekad nebegrįš; dingo amžiams svajonės, nesulaukus atsako į jas. Tai leidžia suvokti gyvenimo laikinumą, o ruduo tarytum atsako kodėl. Ruduo romantikui – svarbus laikas. Vaizdų, skirtų tam laikui – gausu. Poetas gimė rudenį, todėl jautriai, lyg nuostabios melodijos klauso švilpiančio vėjo, tylios mirštančių gėlių muzikos. Jo ruduo – lyg metaforos ištuštėjusių trobų, gęstančių žvaigždžių, vystančių gėlių, pirmų snaigių, virstančių žemės ašaromis: taip tirpsta mūsų dienos, metai ir lieka Dievo duotas išsigelbėjimas – sielos šventė – meilė. Nors ji trapi kaip snaigė, bet tvirta kaip ąžuolas, nebijantis būties laikinumo.

Poetas kalba apie meilę, liūdesį, mėgina suvokti to reiškinio priežastį, bet su nusivylimu pripažįsta, jog meilė pilna kančios, nuoskaudų, kad yra be atsako, yra nuolatinė dvasios vienatvė. Prašo mylimosios, kad neišeitų, ją šaukia ne balsu, šaukia širdimi: „tik tu buvai kurčia ir negirdėjai... tau kartojo mano šauksmą degančios žvaigždės.“

Dar skaudžiau meilės praradimą aprauda eilėraštyje „Sudegusios širdys“. „Medžių viršūnės į nebūtį nunešė meilę, o rudens gaisruose sudegintos dvi mylinčios širdys, paliko tik tuštumą.“ Pasako šiurpią mintį apie šių dienų pasaulį, žmones. Prašo, kad prisiliestų prie meilės žvaigždės, nes tik tas gali sušildyti sužvarbusią žemę ir žmones, vis mažėja žmonių, tikinčių tikros meilės jėga.

Romantinis herojus kalba apie neviltį, liūdesį, mėgina surasti priežastis ir prieina prie liūdnos tiesos – meilė pilna žaizdų. Suprasdamas, kad jaunystė negrįš, svajonės žuvo, dingo kaip sapnas, pamato, kad gyvenimas labai netobulas, aplink apgaulė, o žmonės su kaukėmis , po jomis slepia savo tikrąjį aš. Prasiskverbia mirties nuojauta. Kaltina save, o mylimosios prašo, kad nepyktų, nes patys kalti, kad širdy dargana, kad dienos apniukusios, kad nuoskaudų šydas uždengė saulę, o meilę sudegina labai greitai.

Kam žmogus ateina į žemę? Vargti, kentėti, skęsti rūpesčiuose, bėdose, nelaimėse, ligose? Daug negandų lydi žmogų. Tai kam ateiname į žemę? Filosofai optimistai teigia gyvenimo džiaugsmą, prasmę. O kas toji prasmė šiandien? Kaip paaiškinti vaikui, jaunuoliui? Nejaugi tik darbas? Nejaugi žmogaus gimimas yra eilinis atsitiktinumas ar svaigios nakties aklos aistros pasekmė, kaip rašė poetas V.Mykolaitis-Putinas: „Yra aistra, kaip vilkė alkana, o jos atsitiktinis vaisius – be savo valios ir be noro į žemę nutrenktas žmogus.“

Bet kuris vaikas, paauglys, jaunuolis retai susimąsto, kam gyvena. 21-ojo amžius paženklintas gausybe žmonių aukų, mirčių, savižudybių ir kitokio blogio. Kodėl? Supranta gyvenimo beprasmybę? O gal liga, kurios vardas „Nenoriu gyventi“. Mirtis sukelia daug skausmo artimiesiems. Šiandien 2016 m. rugpjūčio mėn. 15-oji diena. Didelė šventė. Vasara eina į pabaigą. Greit nutils paukščių balsai, o jų pulkai padangėmis patrauks į pietus. Jau pievos ėmė ruduoti, ožrožių ir kitų žalumynų žiedai, virtę pūkais, kaip lengvas jaunamartės vualis puošia pakrūmes. Pūkelis nusėda ant žemelės, nes jam didelis rūpestėlis: reikia įleisti į žemę daigelį, kad jis suspėtų iki šalčių sustiprėti, peržiemotų, o atėjus pavasariui, išaugtų naujas žolynėlis, kuris visom išgalėm stiebsis į saulę. Kada matai gamtoje vykstantį tokį stebuklą, pradedi galvoti, kad Dievai nepamiršo poetui skirti laiką kūrybai. Tačiau lyrinis herojus, liūdėdamas kalba, kad „vargana ir paniurusi diena iš lėto slenka, be džiaugsmo, o ieškoti laimės jau vėlu, nes dažnai nė pats nežino, kam gyvena.“ Klausia savęs, kas aš: šventasis ar pasmerktas visų už meilę. Kodėl lyrinis herojus taip nusivylęs? Gal tai naujo kelio pradžia, iš to pasaulio išsivadavimas, kur gimė meilė be atsako. Poetui meilė – dvasios aukštume, neįkainojama vertybė, dvasios šventė, turinti šviesią pradžią ir galingą pabaigą. Žmogus, išaugęs sveikoje dvasios požiūriu šeimoje, meilę vertina kaip tyrą, neįkainojamą, sunkiai pasiekiamą brangenybę. Meilė – sielos apraiška, kuriai svetimi bet kokie kūniški, laikini instinktai, įgeidžiai.

Poetas prašo mylimosios, nes eina „rudens keliu į meilės žemę; sutik mane prie vartų, kur senos liepos dangų remia, kur klevo lapai auksą beria, o beržas dainuoja rudens romansą.“ Aprašo meilės šventę, nes tai toks stebuklingas aistros ugnies saliutas, kad visa gamta dalyvauja. Aukština Dievo dovaną, meilę, žada žvaigždes į vėrinį sujungti lyg meilės diademą, dovanoti mylimai, nes ta dovana, iš žvaigždžių pasaulio, bus meilės išraiška.

Mylėti gali tik tas, kuris turi didelę, nuostabią širdį. Poeto širdyje meilei skirta daug erdvės, tik kodėl tiek daug liūdnai skambančių akordų toje meilės simfonijoje, kodėl tiek daug nevilties, skausmo, meilės be atsako: „Ar prisimeni mano žodžius, aš tau vis rašau; žemės kuždesį tylų girdžiu ir tavęs aš sugrįžti meldžiu.“ Nesulaukęs taip trokštamo atsakymo, gali atsisakyti savęs, tačiau džiaugiasi, kad jo meilė gyva, kad ji stipresnė už mirtį, kad ji visagalė, kad nebijo jokių išbandymų, jokių pavojų.

Yra eilėraščių, kuriuose lyrinis herojus, nesulaukęs meilės atsako, nebepajėgia savyje tramdyti aistros ir prisipažįsta, jog svaigsta nuo mylimosios lūpų, rankų, kūno kvapo, stebuklingo grožio. Tarsi ištraukoje apie antikinių herojų Veneros ir Adonio meilę, deginančią aistrą, naikinančią aistros ugnį, lyrinis herojus prisipažįsta, jog „Artėjančio vakaro švelnios vilionės, kaip aistros išsiilgę paskęsim vienas kito glėbyje, apnuoginę sielas, apnuoginę kūnus, mes būsim laimingi jausmų siautuly.“ Gal tik taurioji meilė – gyvybės sraunus upelis – gali išgelbėti žmogų; meilė – dramatiškas, kankinantis jausmas, bet dėl jos verta gyventi. Tas, kas myli, turi viltį ir jam nebaisu stoti į kovą su mirtimi.

20-ojo amžiaus poezija, pasukusi į žmogaus dvasinio pasaulio paslaptis, prieštaravimus, iškėlė vidinio dramatizmo pagrindą: mintis ir jausmas prieštarauja gyvenime labai ryškiai, nes gyvenimo realybė, laimė, džiaugsmas, o šalia mirtis. Didesnės priešybės negali būti, kokia yra tarp mirties ir gyvenimo, todėl ši priešybė stovi kūryboje. Poetas teigia, jog nesureikšmino eilėraščio gimimo, savo gyvenimo, kurį jau nugyveno, rašo, kad dar ne laikas išeiti, dar ruduo neatėjo, dar pavasaris siaučia širdy. Atsiskleidžia požiūris į žmogaus būtį, egzistenciją. Teigdamas meilės jėgą, stiprybę, galybę mano, kad gyvenimo tikslas ir prasmė – žmogaus darna su gamta, su gyvenimu. Poetą jaudina klausimas, ar tikrai žmogaus buvimas šiame pasaulyje rūpi kiekvienam, ar žmogų dažnai aplanko neviltis, ypač be meilės. Juk jaunasis Verteris, Gėtės herojus, dėl meilės be atsako, meilės be ateities – nusižudo. O tas, kuris kenčia vienatvę, ar vertina gyvenimą? Poetas priartėja prie egzistencializmo filosofijos, kuri buvo plačiai paplitusi 20-ojo a. viduryje Europoje, o jos objektas buvo individas ir jo egzistencija; plačiai nagrinėjo atskiro žmogaus problemas, žmogaus trapią individualybę, dvasinę būseną, išgyvenimus.

Žmogaus paskirtis žemėje – palikti po savęs kūrinį – meilės rezultatą: „Einu su meile gyvenimo keliu, manęs niekas neklausė, ar aš norėjau šioje žemėje gimti, dabar gyvenu ir einu su meile gyvenimo keliu.“ Kiekvienas turime pasirinkimo laisvę, susijusią su gėriu ir blogiu, su tiesa ir melu, su garbe ir gėda, su niekšybe ir kilnumu, žmoniškumu ir žiaurumu. Ką pasirenka žmogus, atskleidžia žmogaus dvasios didybę arba menkystę, meilę paprastam žmogui.

Eilėraščiai „Sudužę svajonės“, „Neviltis“ šalia didelio dvasinio skausmo lyg krištolą skaidrų aukština gyvenimą, kur daug šviesos, gerumo, grožio: tai žydintys sodai, pavasario šviesa, nors vėl užplūsta liūdni, išnykę praeities vaizdai, žmonių veidai, vardai. Tie pasikartojimai priartina eilėraštį prie dainos, nors neišsilieja į melodiją. Daug dvasios išgyvenimų sustiprina amžinas palydovas – gamta: lietus, kuris lyja baltu Topolio žiedų sniegu, mėnulio pilnatis, nušviečianti kelią, užgęstanti žvaigždė, žiburėlis mylimosios lange, žydinčios baltos ramunės mylimosios sapne, pavasario žvaigždės, žvelgiančios nakties akimis. Lyrinis herojus tuos įspūdžius nusako labai santūriai, bet tai dar stipriau užaštrina išgyvenimų dramą. Poetas priverčia skaitytoją susimąstyti, kaip kovoti su širdies nerimu, baime, abejingumu, kančia, nes tokios būsenos paliečia kiekvieną. Dažnas pajunta savo menkumą, trapumą, pažeidžiamumą. Dažnas kelia sau klausimą, kokia yra gyvenimo prasmė. Egzistencijos problema neduoda ramybės jautrios sielos žmogui. Neturėjimas atsakymo veda prie gyvenimo prasmės nesupratimo, prie absurdo jausmo. Ir tas, kuris išbrenda iš to liūno, nugali absurdą – atveria sau kelią į gyvenimą, į meilės pilnatvę.

Tai, ką parašiau, turi vieną tikslą: žmonės, skaitykite poeziją. Šiandien, kai pasaulis stovi prie didelių išbandymų, krizių, nelaimių, žūties ribos, kurią sukūrė patys žmonės, būtina gelbėti pasaulį ir save. Kelias į išsivadavimą – meilės kelias. Meilė ir pagarba tėvams. Meilė seneliams ir garbus jų atminimas, meilė tėvynei, jos praeičiai, už jos laisvę žuvusiems.

Eilėraščiai, kuriuose apdainuojamas tauriausias jausmas meilė, lieka visiems laikams kaip neišsemiamas, sielą maitinantis šaltinis. Nors meilė – didelė paslaptis, nors ji nepavaldi protui, bet kiekvienas žmogus su motinos pienu gauna pirmą gurkšnį šio stebuklo užuomazgų.

Šiandien žmonės trokšta ramybės, bijo karo, ilgisi taikos; o tai pasiekiama, nes žmogus nuo amžių aukštino teisybę, sąžinę, širdingumą, kūrybą, darbą. Tenka prisiminti švento tėvo Pranciškaus mintis, teisingas ir dorovingas mintis, kad Jėzus smerkė tuos, kurie sunkias, nepakeliamas naštas krauna paprastiesiems ant pečių, o patys nenori nė piršto pajudinti. Popiežiaus pasisakymai alsuoja atjauta, meile silpniesiems ir priekaištauja tiems, kuriems stoka užuojautos ir meilės vargstantiems. Popiežius rašė: „Bažnyčia palaiko visus, kurie stengiasi ginti kiekvieno teisę oriai gyventi.“ Tokios mintys išplaukia iš širdies ir proto žmogaus, karštai mylinčio kitus.

Mums, gyvenantiems ir ateity gyvensiantiems, primena 7 didžiosios nuodėmės, 10 Dievo įsakymų, kad tik meilė veda doros keliu, grūdina ir stiprina mūsų tikėjimą gėrio pergale.

Angelė TELYČĖNIENĖ