„Vytautui Mačioniui – gražaus aukštaičių krašto kultūros stulpui – daugybę kartų valio!“, – rašė savo autografe-dedikacijoje Algimantas Zurba, 1981 m. vasario 19 d.

Vytautas Mačionis (Petras Vytautas Mačionis) gimė 1932 metais sausio 1 dieną Žviliūnų kaime Troškūnų valsčiuje (Anykščių raj.). 1973-1987 metais, dirbdamas Švenčionių rajono Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotoju, Vytautas Mačionis padarė žymų įnašą regioninei kultūrai. 1980 metais jam suteiktas nusipelniusio kultūros ir švietimo darbuotojo vardas.

Vytautas Mačionis prisimintinas kaip tautinės kultūros entuziastas Švenčionių krašte. Jo iniciatyva nuo 1976 metų imta rengti liaudies dainų ir šokių šventes prie Bėlio ežero. Čia jo rūpesčiu vaizdingame slėnyje buvo pastatyta vasaros koncertų estrada. Ryškiausias V.Mačionio nuopelnas yra pirmojo Šiaurės Rytų Lietuvos liaudies dainų ir šokių ansamblio „Aukštaitija“ sukūrimas 1978 metais. 1994-1995 metais jis sumanė ir organizavo Tarptautinį liaudiškos muzikos ir šokių festivalį „Ežerų sietuva“ – vieną pirmųjų tokių renginių Lietuvoje.

Vytautas Mačionis nuveikė ir daugiau Švenčionims naudingų darbų. Tačiau džiugiausia, kad šias regioninių miestų tuštėjimo laikas Bėlio estradoje ir toliau rengiamos dainų šventės, kad „Aukštaitija“ vis dar buria žmones ir kad po „Ežerų sietuvos“ vėliava toliau šokama ir dainuojama.

Kuo gi ypatingi šie Vytauto Mačionio kultūriniai darbai? Reiktų pabrėžti, kad tokios veiklos jis ėmėsi savo iniciatyva. Tai buvo savanoriškai prisiimtas krūvis, atimantis savaitgalius ir kitą poilsio laiką. Vietą koncertų estradai prie Bėlio ežero jis išrinko kartu su žmona Jovita lankydamas šio ežero pakrantes. Sunkumus ir kliūtis, kurias reikėjo įveikti kuriant „Aukštaitijos“ ansamblį tikriausiai supras tik tie, kurie dar prisimena tuometinės sistemos užkulisius. Buvo reikalingi ideologiniai palaiminimai ir finansavimas iš skurdžių kultūrai ir švietimui skiriamų lėšų. Ypač įsimintina yra ansambliečių aprangos kūryba ir gamyba, kurių derinimui V.Mačionis atidavė daug jėgų. Tada sukurti originalūs tautiniai kostiumai ilgai džiugino Lietuvos ir užsienio žiūrovą. O kur dar profesionalių meno vadovų ir muzikantų ieškojimas ir asmeninis jų įtikinėjimas atvažiuoti į Švenčionis, jaudinimasis dėl koncertų ir švenčių sėkmės: ar susirinks žiūrovai, ar nebus incidentų ir pan.? Rengiant Švenčionių dainų šventes ir kuriant bei puoselėjant „Aukštaitiją“, smarkiai talkino V.Mačionio bičiuliai ansamblio „Lietuva“ vadovai Pranciškus Budrius irPetras Telyčėnas. Žinoma, reiktų neužmiršti ir kitų darbuotojų, sunkiomis sąlygomis lipdžiusių naują kūrybinę grupę. Įdomu, kad žymi ansamblio pirminės vadovybės dalis atvyko iš Žemaitijos. Daugiau apie šio kolektyvo pradžią atskleis Lietuvos televizijos filmas „Dovanosim džiaugsmą“. Gaila, kad ansamblio pradininkas ir jo choro dalyvis V.Mačionis bei kiti prie ansamblio ištakų stovėję saviveiklininkai šio filmo nepamatė...

Švenčionių prezentacijai kelionėse buvo reikalinga krašto atributika. Todėl apie 1977 metus V.Mačionio iniciatyva imtasi Švenčionių herbo atkūrimo. Buvo išleistas savitas miesto ženkliukas-herbas su vaistažolių bei Nemuno ir Dauguvos takoskyros simboliais. Vargus, kurios teko patirti vykdant šį siekį, šiandien sunku suprasti. Juk buvo būtini leidimai-derinimai, nebuvo kompiuterių, įgalinančių susikurti norimą ženkliuko dizainą pačiam, ir firmų, sparčiai atliekančių tokius užsakymus.

V.Mačionio darbas Švenčionyse sutapo su pirmojo Lietuvoje Aukštaitijos nacionalinio parko kūrimo pradžia 1974 metais. Jis buvo aktyvus šio parko veiklos rėmėjas ir koordinatorius Švenčionių rajone. Tiek gamtosaugos, tiek kultūros reikalais dažnai lankydavosi Labanoro girioje. Labai jautriai reaguodavo į šiukšles miške.

Tarptautinį „Ežerų sietuvos“ festivalį V.Mačionis sumanė dirbdamas Lietuvos muzikų draugijoje Vilniuje. Pažymėtinos jo pastangos pritraukti festivalio rėmėjus ir Lietuvos bei užsienio liaudies meno kolektyvus. Jis sudarė festivalio programos leidinį ir organizavo šventės atributikos kūrimą. Tokių renginių patirties jis įgijo ne tik darbo Švenčionyse metais, bet ir organizuodamas keliones į užsienio festivalius. Ypač įsimintinos yra V.Mačionio vadovaujamų saviveiklininkų dalyvavimas tarptautiniame folkloro festivalyje (Trachtenfest) Karlsuhe mieste Vokietijoje 1991 ir 1993 metų birželio mėnesį. 1995 metais ten taip pat lankėsi Švenčionių saviveiklininkų grupė su jo iniciatyva gautu kvietimu. Dabar, kai gyvename Europoje be sienų, tokios kelionės neatrodo kažkuo ypatingos. Tačiau 1991-1992 metais spygliuotomis vielomis tvertą Lietuvos sieną vis dar kontroliavo okupacinė kariuomenė. Taigi tvarkant kelionių formalumus. grupės vadovui teko ypač sunki našta. Europos kolektyvų gausa Karlsruhe festivalyje jis buvo nepaprastai sužavėtas. Tada buvo užmegzti pirmieji saitai su Vakarų saviveiklininkais ir kilo mintis surengti tokią šventę Lietuvoje.

V.Mačionis buvo draugiškas, nuoširdus ir šiltas žmogus. Kad skirtas kultūrai suprato vėlokai, o ir gyvenimo verpetai trukdė pasirinkti. 1948 metais tėvai išleido į Kauną mokintis finansininku, tačiau šioje srityje jis nepritapo ir dirbo neilgai. Nepamėgo ir Šilalėje 1959 metais pasiūlytos partinės karjeros. Savo kultūrinių renginių organizatoriaus talentą atrado tik Švenčionyse. Tuometiniais ideologiniais posėdžiais jis bodėjosi ir džiaugdavosi galėdamas ištrūkti pas kultūrininkus. Rajono ežerai ir miškai buvo mėgiama respublikinių kūrybinių renginių vieta. V.Mačionio paprasta įtikinanti šneka pelnė daugelio žmonių simpatijas. Labanoro girioje apsigyvenę rašytojai ir menininkai dažnai kreipdavosi į jį pagalbos.

Namuose Vytautas Mačionis buvo rūpestingas šeimos tėvas. Labai gerbė savo tėvus, rūpinosi giminėmis. Mėgo filosofuoti apie gyvenimą. V.Mačionis buvo aistringas bibliofilas ir sukaupė nemažą lietuviškų knygų kolekciją. Ypač domėjosi istorine literatūra. Žavėjosi Lietuvos praeitimi, didžiavosi iš gimtojo Anykščių krašto kilusiais rašytojais. Rinko įvairią atributiką, tačiau labiausiai mėgo segamus ženkliukus. Negalėdavo užmigti be užsienio radijo balsų. Šį beveik priklausomybe virtusį potraukį jis įgijo kariniame laivyne Tolimuosiuose Rytuose 1952-1955 metais. Laive jį paskyrė radistu, kadangi buvo muzikalus. Stalino laikais tai buvo reta galimybė klausytis trukdžių nenuslopinamų radijo laidų iš už Ramiojo vandenyno. Bet didžiausia jo aistra buvo kelionės. Pirmą tolimesnę išvyką jis surengė dviračiais iš savo tėviškės į Anykščius. Vėliau taip pat turistavo motociklu ir automobiliu. Žaliame ežerų krašte netapo nei žveju nei medžiotoju, tačiau mėgdavo grybauti.

Įtemptas darbas anksti palaužė Vytauto Mačionio sveikatą, kuria jis labai pasitikėjo: tėvai ir ilgaamžiai seneliai buvo tvirti ūkininkai. Mirė sunkiai sirgdamas 1996 metais spalio 17 dieną Vilniuje. Palaidotas mylimos žmonos gimtinėje Veiviržėnuose Klaipėdos rajone.

Vytautas Mačionio veikla verta platesnės apybraižos. Jis dalyvavo ir kituose kultūriniuose darbuose, pavyzdžiui, Šilalėje apie 1970 metus rūpinosi Dionizo Poškos Baublių stiklinio gaubto įrengimu. Deja, daug kas jau pamiršta...

Valdas Mačionis

El. paštas: valdas.macionis.md@gmail.com

Vilnius, 2016 m. spalio mėn.

Nuorodos

1. Ežerų Sietuva-95. The range of lakes – 95. Tarptautinis liaudiškos muzikos ir šokių festivalis. /sudarė Vytautas Mačionis.  Vilnius: Lietuvos liaudies kultūros centras; Kaunas: Spindulys, 1995.

2. In memoriam Švenčionių „Aukštaitijos“ ansamblio pradininkas Vytautas Mačionis. Vaizdo įrašas. Prieiga per internetą https://www.youtube.com