Šį šeštadienį, rugsėjo 24 d., Platumų k. (Švenčionėlių sen.) gyvenantys Bronislava ir Gediminas Beganskai švenčia santuokos 60-metį. Kartu su jais šį gražų jubiliejų paminės ir Platumų kaimo bendruomenė, kurios atstovai man ir pasiūlė pasikalbėti su nuoširdžiais Platumų kaimo gyventojais Bronislava ir Gediminu Beganskais.

Prancūzų rašytojas F.Moriakas rašė: „Sutuoktinių meilė, laimingai išvengianti tūkstančio atsitiktinumų, - visų gražiausias stebuklas, nors ir visų kasdieniškiausias.“ Negali nesutikti su šiais žodžiais, šia mintimi, nes jei du žmonės, gyvenantys šeimoje, nesugebės išvengti tų atsitiktinumų, kurių pilna žmogaus gyvenime, šeima subyrės lyg kortų namelis. O kaip žmonėms pavyksta dešimtmečius išsaugoti šeimos darną, pagarbą vienas kitam? Į šiuos klausimus ir bandžiau gauti atsakymus ilgoko ir nuoširdaus pokalbio su gerb. Bronislava ir Gediminu Beganskais metu. O prasidėjo mūsų pokalbis nuo tradicinio klausimo, 60 metų kartu – daug ar mažai?

- Daug, bet nesijaučia, kad tiek metų prabėgo nuo 1956 m., kai sukūrėme šeimą. To laiko lyg ir nebuvo, o gal mes tiesiog jo nejautėme. Kurdami savo šeimos gerovę, dirbome daug, bet štai ir gražaus amžiaus sulaukėme. Gyvenimas prie šeimos židinio suveda du skirtingus žmones ir nuo to, kaip jie darniai kūrens tą šeimos židinį, ir priklauso šeimos gerovė. Mums tą padaryti pavyko, ir didžiausia to paslaptis – vienas kito supratimas ir palaikymas, - atsakydami į mano klausimą sako pašnekovai.

Ir Bronislava, ir Gediminas kilę iš Labanoro parapijos. Ji – iš Pašiekščio kaimo, jis – iš Lakajų. 20-ojo amžiaus viduryje tie kaimai buvo pilni gyvybės, o jaunimas ne tik dirbti, bet ir linksmintis mokėjo, o ir melstis į Labanoro bažnyčią eidavo. Gerb. Gedimino sesuo buvo ištekėjusi į Pašiekščio kaimą, pas seserį besilankydamas jis ir susipažino su būsima žmona Bronislava. Po pusmečio ir apsivedė. Pirmiausia kunigas Jeronimas sutuokė Labanoro bažnyčioje, o valdiškoje įstaigoje santuoką įregistravo vėliau, jau gyvendami Švenčionėliuose.

- Senojoje Labanoro bažnyčioje mes ir Pirmosios Komunijos ir Santuokos sakramentus gavome. Prieš šliūbą kunigas ir poterių klausinėjo. Kadangi aš nuolat eidavau į bažnyčią, tai nebijojau, o štai Gediminas šiek tiek nerimavo, bet aš sakau kunigui, negi tekėsiu už to, kuris manęs nemylės ir į Dievą netikės. Kunigas šyptelėjo ir neklausinėjo poterių. O kai nutarėme įforminti santuoką ir valdiškoje įstaigoje, Gediminui kaip tyčia darbo davė. Aš sėdžiu, laukiu, ir valanda praėjo, o jo nėra. Atėjo vedėja Travkinienė ir sako: „Ko tu, mergaite, sėdi? Daug tokių atvejų būna, pasėdi ir nueina.“ O aš sakau: „Mano nenueis, nes jau metai kaip po vinčiaus gyvenam.“ Ir atvažiavo, ir mūsų santuoką jau Švenčionėlių metrikacijos skyriuje įregistravo, ir gyvenome kartu 60 metų, - prisimindama prieš šešis dešimtmečius buvusius įvykius pasakoja gerb. Bronislava.

Dabar jaunimas, kurdami šeimą, galvoja, kaip čia gerovę greičiau susitvarkius, o anuomet Bronislava ir Gediminas Beganskai atvažiavo į Švenčionėlius neturėdami nei kur gyventi, nei darbo. Gerb. Gediminą pažadėjo priimti į Miškų ūkį. O kur gyventi? Ir čia, lyg Dievo siųsta apvaizda, sutiktas miškų ūkio buhalteris Mykolas Urbonas, kurį Bronislava šiek tiek pažinojo, pasiūlė apsigyventi pas juos su žmona. Ir ne didelius apartamentus tas žmogus turėjo, o porą nedidelių kambarėlių.

- Tokių žmonių, kaip buvo jis, Lietuvoje nedaug. Aš jam visą gyvenimą būsiu dėkinga. Tai buvo neišpasakytas žmonių gerumas. Dabar vargu kas taip pasielgtų. Gaila, kad tas nuoširdus ir geras žmogus anksti mirė. Ten išgyvenome porą metų, bet jau reikėjo ir savo lizdą pradėti sukti. Turėjome karvę, ją pardavę nusipirkome seną nameliuką, kurį parsivežę į Švenčionėlius pradėjome statytis savo pirmąjį namą. Kadangi Gediminas pats viską mokėjo daryti, o ir aš ką galėjau, padėjau. Dirbome iki vėlumos. Namelį abu pasistatėme savo rankomis. Džiaugsmas buvo neapsakomas, - prisimindama jau toli praeityje likusius metus pasakoja gerb. Bronislava.

Dirbo abu kantriai ir sunkiai. Bronislava vienoje vietoje išdirbo 28 metus, o Gediminas Miškų ūkyje – net 40 metų. Abu ranka rankon dirbdami vėliau jau kitą erdvų namą pasistatė Platumų kaime. O kai paklausiau gerb. pašnekovų, ar daug rimtų konfliktų per tuos 60 bendro gyvenimo metų turėjo, išgirdau atsakymą:

- Tai, kad tų konfliktų mes neturėjome. Jei kažko susiginčijame, tai kol iki virtuvės nueini ir grįžti, nelieka tos konfliktinės situacijos. Stengiamės vienas kitą suprasti, o tai ir padėjo gražiai kartu tiek metų gyventi. Kadangi visą laiką dirbome sunkų fizinį darbą, ir konfliktams laiko nelikdavo. Manau, kad didžiausia mūsų gyvenimo sėkmė buvo sutikti geri žmonės. Kartais pagalvoji, kodėl vienu ar kitu metu atsirasdavo žmonių, kurie ištiesdavo pagalbos ranką. O ir čia, Platumų kaime, mes gyvename lyg rojuje. Esame vyriausi amžiumi, nes aplinkui kur kas jaunesni gyvena, bet tiek nuoširdumo ir rūpesčio sulaukiame. Gal todėl, kad ir patys už gerumą gerumu atsilyginame, sutikome savo gyvenime tiek gerų žmonių. Matyt, ne veltui sakoma, kaip šauksi, taip atsilieps. Mes niekados nejautėme pavydo tiems, kas turtingiau gyvena, neteisėme žmonių už vienokius ar kitokius poelgius. Sakoma, neteisk kito ir pats nebūsi teisiamas, bet, matyt, čia irgi tiesos esama. Jau 30 metų gyvename Platumų kaime ir galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, vargu ar Lietuvoje kitą tokį draugišką kaimą surasi, - sako gerb. Bronislava Beganskienė, jai pritaria ir Gediminas.

- Ar nesigailite, kad prieš 60 metų pasukote vienu gyvenimo keliu?

- Jokiu būdu nesigailime. Turėjome gražų gyvenimą šeimoje. To palinkėtume visiems. Mes viską planavome ir gyvenome kartu. Gyvenome demokratiškai, o jauniems žmonėms, kuriantiems šeimas, norėtume palinkėti: mokėkit vienas kitam nusileisti, stenkitės vienas kitą suprasti, atjausti. Ta atjauta ir supratimas mums padėjo ir sunkiausiais momentais pakilti iš ligų patalo. Ir mes abu, ir dukra Danutė mokame vienas kitą ir suprasti, ir atjausti, ir pasidalinti su artimu gerumu ir švelnumu. Didžiausias žmogaus laimingo šeimyninio gyvenimo švyturys – vienas kito supratimas.

Štai toks pasakojimas apie šeštadienį, rugsėjo 24 d., gražų 60 metų šeimyninio gyvenimo jubiliejų švenčiančius Bronislavą ir Gediminą Beganskus. Čia labai tiktų JAV rašytojos Dž. Santajanos žodžiai: „Šeima – vienas iš gamtos šedevrų.“ Savo šedevrą – gražų šeimyninį gyvenimą – sukūrė ir gerbiamieji Bronislava ir Gediminas Beganskai.

Algis JAKŠTAS