Važiuojant keliu Švenčionys-Utena, netoli susikirtimo su keliu į Saldutiškį, stovi rodyklė „Triušiukų slėnis“. Nemažai Švenčionių rajono žmonių jau apsilankė „Triušiukų slėnyje“. Iš pažįstamų, kurie jau ten lankėsi, girdėjau tik gerus atsiliepimus. Tai kaip ir iš kur atsirado tas Triušiukų slėnis? Į šiuos klausimus atsakymus padėjo rasti sodybos ir Triušiukų slėnio šeimininkė Renata Lamauskienė, dažniausia pasitinkanti atvykstančius įvairaus amžiaus lankytojus, o čia užsukama ištisomis šeimomis, nes didelėje erdvėje kiekvienas gali rasti sau įdomų objektą, čia ne tik įvairių rūšių triušių galima pamatyti, juos paliesti, palaikyti rankose, bet yra įvairių vandens paukščių, vaikšto pora stručių, daug skirtingų rūšių vištų. Miške galima ir elnių porą pamatyti, o iš anksto susitarus, galima poniu ar žemaituku pajodinėti. Yra ir nutrijų buveinė, vaikams įrengta žaidimų aikštelė, o suaugusiems – pavėsinė. Tai kaip gi ir iš kur Utenos rajone atsirado Triušiukų slėnis?

- Birželio 7 d. suėjo treji metai, kai gyvuoja Triušiukų slėnis. Mes su vyru Ramūnu esame kilę iš šitų kraštų, iš Saldutiškio, bet kaip ir dauguma išvažiavome mokytis, dirbti į miestus. Įsikūrėme ir gyvenome Vilniuje. Bet beveik kiekvieną savaitgalį sugrįždavome į gimtinę pas tėvus. Vyras jau vaikystėje buvo auginęs triušius, tad pradėjome domėtis jų auginimu. Atsiradus galimybei pradėjome čia kurtis, įsigijome pirmuosius triušius. Pradėjome nuo 4 „mergaičių“ ir 1 „berniuko“. „Mergaitės“ iš Kaltanėnų buvo kilusios, o „berniuką“ į kaimą vilnietį atsivežėme. Pradžioje negalvojome apie tai, ką turime dabar, o pradėjome triušiukus veisti. Sekėsi neblogai. Beje, šiemet jau 7 metai nuo tos pradžios. Bėgant laikui atsirado naujų veislių. Pasižiūrėti triušiukų pradėjo atvažiuoti šeimos, vaikų darželiai ėmė prašytis, kad vaikai galėtų pamatyti triušiukus. Prie namų iš narvelio tą daryti nepatogu. Idėją įrengti teritoriją, kurioje būtų galima laisvai triušiukus apžiūrėti, pasiūlė lankytojai. Triušiukų slėnį atidarėme turėdami 26 triušių veisles. Per vasarą surinktus pinigus, atskaičiavus mokesčius, investavome į plėtrą, to principo laikomės toliau. Taip atsirado pavėsinė, paukščiai, stručiai ir kita. Po šios vasaros vėl galvojame kažką naujo įsigyti, gal ežiukus, gal alpakų porytę, - apie Triušiukų slėnio atsiradimą pasakoja Renata Lamauskienė.

- Norint plėstis reikia ne tik materialinę bazę naujinti, bet ir naujų žinių įgyti.

- Taip. Su vyru naujovėmis domimės abu. Dabar internetas yra visagalis ir atmetęs nelogiškus variantus visada gali atsirinkti tai, kas aktualu tau. Daug geros literatūros yra rusų kalba. Kadangi su vyru ir skaitom, ir šnekam rusų kalba laisvai, problemų domintis nekyla.

- Lankytojai būna įvairaus amžiaus?

- Taip. Vaikai čia dažnai ne televizoriuje, o gyvai pamato triušį, arkliuką, strutį ar net vištą. Svarbu ir tai, kad triušiukus jie gali liesti, paimti ant rankų, paglostyti. Galima maitinti. Viskas leidžiama. Vaikams tai yra mieli gyvūnai. Kiekviena amžiaus grupė savaip žiūri, reaguoja. Kiekvieni randa savo. Kad nepavargtų pasižiūrėję triušiukus, žmonės gali pailsėti pramogų aikštelėje – vaikai ten gali žaisti, o suaugusieji užkąsti, o po to eiti pasižiūrėti paukščių. 2,5 hektarų, kur išsidėstęs Triušiukų slėnis, - nemažas plotas, ir iš karto apeiti nėra lengva. Tam ir yra poilsio aikštelė. Dabar jau dvi pavėsines turim.

- Ar triušiai nepadaro pabėgimų?

- Visko būna, bet jie iš teritorijų nebėga, ir mes juos visada galime be didelio vargo susirinkti.

- O norinčių pajodinėti atsiranda?

- Taip, norinčių yra nemažai, bet tam jau reikia iš anksto susitarti. Vaikams stengiuosi pateikti kuo daugiau informacijos apie triušiukus ir kitus čia laikomus gyvūnus. Kadangi turiu pedagoginio darbo patirtį, tą darau su malonumu. Vyro sritis – būstų gyvūnams įrengimas, bet dažniausia tą darom kartu, nes ir palaikyti reikia. Sugrįžimas į tėviškę mums naujų išbandymų pamėtėjo. Tai yra nauja, įdomu. Galvojame apie plėtrą, tam skiriam iš lankytojų surinktus pinigus. Lankytojai ir yra mūsų pagrindiniai rėmėjai. Gražu žiūrėti ne tik į vaikus, besidžiaugiančius triušiukais, paukščiais, bet ir kitų amžiaus grupių lankytojais. Gera, kai matai, kaip po teritoriją už rankų susikibę vaikšto senjorai. Pas mus laikas neribojamas, yra tik vienas draudimas – teritorijoje nerūkoma. Pas mus yra 43 rūšių triušių, o pasaulyje apie 300, tad erdvės plėtrai yra, - šyptelėjusi sako Renata Lamauskienė, kuri sakė, kad visgi mieliausi iš visų gyvūnų jai yra triušiai. Ir visiškas tabu jiems net galvoti apie triušius kaip maistą.

- Mums triušis – kaip draugas, kaip mielas gyvūnas. Tie, kas augina triušius, žino, kad tai be galo lepūs gyvūnai, reikalauja daug dėmesio, veterinaro paslaugų, vakcinacijos, priežiūros, bet savo meilumu triušiai atperka tuos rūpesčius, - baigdama mūsų pokalbį sako Renata Lamauskienė ir atsisveikinusi nuskuba pasitikti naujų lankytojų, o aš, baigdamas šį pasakojimą, norėčiau pakviesti mūsų, Švenčionių rajono, gyventojus aplankyti Triušiukų slėnį. Ten jums bus gera pabūti šalia įvairių gyvūnų, paliesti ar palaikyti ant rankų triušiuką. Ir nesvarbu, kiek mums metų, visada gera pajusti švelnumą, o gal prisiminti akimirkas iš vaikystės, kai su pavydu žvelgdavome į tuos bendraamžius, kurie turėjo augintinį – triušiuką.

Algis JAKŠTAS