Jau ne vieną šimtmetį sunku įsivaizduoti Lietuvos kaimą be kaimo kryžiaus. Tiesa, per tarybinės santvarkos dešimtmečius daugelyje kaimų kryžiai sunyko, nugriuvo ir net jų stovėjimo vietų nebeliko. Dar ir dabar kartais gali pamatyti prie kaimo kryžiaus besimeldžiantį vyresnio amžiaus žmogų, o moterys praeidamos bent persižegnoja, vyrai nukelia kepurę. Anksčiau prie kryžių ir kaimo sueigos vykdavo, ir melsdavosi. Dabar ir Bajorų kaimo žmonės galės pasimelsti prie savo kaimo kryžiaus, kuris buvo pašventintas rugpjūčio 27 dieną. Kryžių padarė Genadijus Martinkėnas, o pašventino Švenčionių parapijos klebonas Medardas Čeponis. Jį, pasibaigus šv. Mišių aukojimui ir kryžiaus pašventinimo ceremonijai, ir paprašiau pasidalinti mintimis apie kryžiaus reikšmę katalikų tikėjime.

- Žmonės kryžiais ženklino ne tik vietas, kur gyveno, bet kryžius buvo ir ženklas, kad čia gyvena katalikai. Kryžius yra ir paguodos, ir gyvybės ženklas, akivaizdus įrodymas, kad kaimas neišnyko, kad kaimas gyvas. Žmonės, kurie jį pastatė, išreiškė pagarbą tikėjimui ir savo praeities įamžinimui bei dabarties užfiksavimui. Kryžius, visų pirma, yra atpirkimo ženklas, nes be Jėzaus kančios ir prisikėlimo, visa kita neturėtų prasmės. Kalbėdami apie kryžių kaip kančios ženklą pamirštame, kad kryžius yra išgelbėjimo ženklas, ant senų kryžių yra parašyta: „šituo ženklu nugalėsi“. Kryžius yra vilties ir pergalės ženklas, - sakė klebonas Medardas Čeponis. O štai visiems prisidėjusiems prie kryžiaus statymo dėkojusio Kęstučio Sadaunyko mintys:

- Anksčiau Bajorų kaime buvo kryžius, bet tarybiniais laikais sunyko ir sugriuvo. Kai kaime lankėsi naujasis klebonas Medardas Čeponis, kaimas sujudo ir pradėjo mūs jaunimą spausti, kad kryžių pastatytume. Jau prieš Velykas pradėjome organizacinius darbus. Visas kaimas gražiai prisijungė – ir kaimo senbuviai, ir naujai įsikūrę. Ir šiandien Bajorų kaimui džiugi diena – turime pašventintą kryžių.

Algis JAKŠTAS