Ne vieną ir ne du kartus teko lankytis ir rašyti apie Dvarčiškių kaime Lietuvos ramuvų sąjungos organizuojamas stovyklas, kurios tradiciškai vyksta Žolinių metu. Keletą kartų apie mūsų protėvių tradicijas kalbėjausi su šviesaus atminimo Jonu Trinkūnu, jo idėjų tęsėja Inija Trinkūniene. Ir štai vėl gerai pažįstamu keliu važiuoju į Dvarčiškes pasižiūrėti, kokie nauji idėjų vėjai pučia šių metų stovykloje, o apie 2016-ųjų metų stovyklos, kurią organizavo Lietuvos ramuvų sąjunga, savitumą ir programą kalbėjausi su Devyniaragio ramuvos vaidile Asta Valiukevičiene.

- Jau tapo tradicija, kad stovyklos Dvarčiškėse vyksta tą savaitę, kai švenčiama Žolinė. Šiais metais mes visą savaitę turėjom pasiruošimui iki Žolinės, kai vyksta stovyklos kulminaciniai renginiai, - pradėdama mūsų pokalbį pasakoja Asta Valiukevičienė.

- Asta, iš kur šiemet sulaukėte dalyvių ir koks pagrindinis šiųmetinės stovyklos leitmotyvas?

- Daugiausia dalyvių, žinoma, iš Lietuvos, bet yra ir užsieniečių iš Olandijos, Čekijos, Laplandijos, JAV. Garsas apie Dvarčiškių kaime vykstančią stovyklą pasklidęs plačiai po pasaulį. Svarbu, kad visi žino, kada ji bus. Pasižiūrėjai į kalendorių, yra Žolinė (rugpjūčio 15-oji), ir esi tikras, kad stovykla bus. Taip norintiems dalyvauti stovykloje lengviau planuoti savo laiką. Yra ir užsieniečių, kurie šioje stovykloje dalyvauja ne pirmą kartą. Stovyklą žmonės atranda skirtingais keliais. Vieni per domėjimąsi folkloru, kiti per baltų tikėjimą, treti per draugus, dar kiti virtualioje erdvėje. Keliai labai įvairūs, bet atradę šią stovyklą dažniausia vėl sugrįžta. Stovyklos pamatinės kryptys – baltų kultūra, jos tradicijos. Mes čia ir sutartines dainuojame ir kitas senąsias mūsų protėvių giesmes giedame. Vakarais organizuojame vakarones. Visur pagrindinis leitmotyvas – baltiškos šaknys. Ir šiemet pagrindinės kryptys išlieka tos pačios – prisilietimas prie baltiškos kultūros ištakų.

- Kiekvieną kartą lankydamasis stovykloje matau daug jaunimo. Kaip jie atranda baltiškąsias senąsias mūsų protėvių tradicijas, tikėjimą?

- Dalis jaunimo visa tai atranda patys. Dabar pasaulis pasidarė labai mažas. Per kelias valandas gali atsidurti bet kuriame pasaulio taške. Ir tada dažnam jaunam žmogui iškyla klausimas, kas aš esu? Kokios mano pamatinės vertybės, šaknys? Taip ir prasideda ieškojimai, kurie labai dažnai atveda prie baltų tikėjimo, o vėliau atranda ir šią stovyklą. Yra nemažai tokių, kurie atvažiuoja į stovyklą tiesiog iš įdomumo, atvažiuoja norėdami nors trumpam stabtelėti nuo miesto ritmo ir labai dažnai vėl ir vėl sugrįžta čia. Aš esu teatro mokytoja ir jau kelinti metai čia atsivežu savo mokinius, kurie turi noro, ir prisimenu, kaip iš pradžių jiems tai tebuvo naujas potyris, nes ne visi domėjosi folkloru, papročiais, tradicijomis. Ir kas įdomiausia, iš tos pirmosios kompanijos beveik visi, bent vienai dienai sugrįžta į šią stovyklą. Vadinasi, čia yra kažkas tokio, ko jie negali kitur pamatyti ir pajausti, taip sustoti ir nusiraminti kaip čia. Čia būdamas tarsi jauti protėvių buvimą šalia. Aš neabejoju, kad čia, Dvarčiškėse, yra energetiškai gera vieta. Kaip bebūtų gaila, bet Lietuvoje nedaug liko tokių vietų, kur gali pajusti, kad mūsų senieji dievai yra šalia. Mes sakome, kad jie čia tikrai yra. Ir tą pajauti iš karto, vos čia atvažiuoji. Vadinasi, esi ten, kur ir turi būti, kur tau gera, Čia yra energetiškai stipri vieta. Gaila, kad tokios vietos greitai tampa urbanizacijos aukomis. Aš iš viso manau, kad Švenčionių kraštas ne veltui turi tokį vardą. Matyt, mūsų protėviams šis kraštas buvo labai svarbi vieta, kad jos vardas susijęs su žodžiu „šventas“. Juk čia labai daug pavadinimų, vietovardžių, susijusių su žodžiu „šventas“. Ir iš viso mūsų protėviai visą teritoriją, ko gero, laikė šventa, nes kur pasisuksi, rasi panašių žodžių, o Švenčionių kraštas šiame kontekste išskirtinis. O Dvarčiškėse esančią energetiką mes sustipriname savo apsilankymais.

- O kas šių metų stovyklos programos pagrindas?

- Šiemet mes kalbame apie sutartines, būtent apie sutarjelą. Yra toks žodis: sutarjela =daina. Visa kalba apie sutartines ir priešingų jėgų suderėjimą. Baltiškoje kultūroje nėra ryškiai išreiškiamo gero ir blogo. Tas pats dalykas gali būti ir geras, ir blogas. Turi būti priešingų dalykų dermė ir nė vienas iš jų nėra absoliučiai geras ar blogas. Paimkim kaip pavyzdį lietų. Čia jis toks laukiamas, čia jau įkyrėjęs. Apie sutartinių dermę mes ir kalbame, ir, žinoma, dainuojame. Čia sutartinės gyvena su mumis nuo stovyklos atidarymo iki jos uždarymo.

- Asta, ar sutartinės nėra mūsų protėvių užkoduota gyvenimiška patirtis, laiškas ateities kartoms?

- Žinau vieną istoriją, sakmę, kad sutartines sugalvojo laumės. Kiekviena laumė gyvendavo ant atskiro kalno. Viena padainuodavo, kita išgirdusi atsiliepdavo, trečia vėl atsiliepdavo. Ir aplink kalnus gyvenantys žmonės girdėdavo tą gaudesį. Šis pasakojimas parodo, kad sutartinės siekia labai senus laikus. Jose užkoduota mūsų protėvių išmintis. Tiek tekstine prasme, tiek pačiu suderėjimu, nors pagrindinis atramos taškas – tai mokėjimas sutarti. Turi mokėti sutarti ir sutartines geriausiai gali sugiedoti, kai giedi iš pajautimo. Iš natų tą padaryti ne visada pavyks. Reikia išmokti išgirsti tą, kuris šalia. Gerai gali sudainuoti tada, kai išmoksti girdėti ir dainuoti tuo pačiu metu. Tai yra savotiškas sutarimas ir su pačiu savimi, kai privalai nurimti, įsiklausyti, atsipalaiduoti ir tada sutartinės plaukia lengvai lengvai. Kartais viena sutartinė turi kelias versijas, nes jos kilusios iš skirtingų vietų. Ir kai manęs klausia, kuri teisinga, aš atsakau – visos. Nes kiekviena yra gyva. Jei folklorą įstatysime į sugalvotus rėmus, jis numirs. Folkloras turi gyventi su žmogumi, jis turi būti mūsų kasdienybė: lydėti kiekviename žingsnyje. Prieš keletą metų šioje stovykloje gerb. Kadžytei buvo užduotas klausimas su intencija, kad lietuviai nieko nekeitė, saugojo viską taip, kaip yra. Į klausimą ji atsakė: „Kaip nekeitė? Jei mes būtume darę taip, kaip mūsų seneliai darė, mes niekada iš dūminės pirkios nebūtume išėję.“ Tame pasakyme didelė tiesa. Labai svarbu atsirinkti pagrindines vertybes, kad jos nekistų, o forma gali keistis. Sutartinėse irgi jaučiami pokyčiai. Juk keičiasi laiko tėkmėje ir tarmės, o tai turi įtakos ir sutartinėms, bet svarbiausia surasti, pajausti tai, kas sutartinėse užkoduota, kokią informaciją jos neša laike. Svarbu pajusti, kada vieną ar kitą sutartinę norisi giedoti. Tarkim, kai padvelkia rudeniu, kai ima trumpėti dienos, man norisi giedoti protėvių vėlėms skirtas sutartines, o vasarą norisi giedoti visai kitas, ir taip priklausomai nuo metų laikų kaitos. Gal tai ir natūralu, nes mes esame gamtos dalis. O mūsų protėviai dar labiau jautė tą ryšį su gamta ir tai atsispindėjo to laiko dainose, sutartinėse. Tą užkoduotą būseną jaučiame dainuodami sutartines, liaudies dainas. Beje, jaunimas, besidomintis folkloru, ir dabar sukuria įdomių sutartinių. Ko gero, taip ir gimdavo sutartinės, dainos, giesmės. Žmonės buvo laisvi savo viduje, jie nebijojo dainuoti, nejautė suvaržymų. Su daina lengviau gyventi. Dabar žmonės labiau suvaržyti, bijo kritikos. Kartais ir teatro mokykloje išgirstu: „Aš neturiu balso, negaliu dainuoti.“ Aš manau, kad dainuoti gali visi, svarbu atrasti savo stilių, įveikti tą nelemtą ribą „ką kiti pasakys“. Ir kai bijantis dainuoti žmogus pabando, pajunta vidinę laisvę ir dainuoja. Nes dainuoti labai gera. Kartais tenka išgirsti pasakymą: „padainavo namuose ir toks jausmas, kad tapo gaiviau.“ Dainos sugriauna blogas emocijas, blogą energiją. Tą žinau iš savo patirties. Esu pastebėjusi, kad vienos dainos ar giesmės skatina džiaugtis, linksmintis, kitos lyg ir smagios, bet jos sutelkia, suvienija. Labai ryškus skirtumas nuo krikščioniškų jaučiasi palydėjimo į amžinybę. Kai giedi mūsų senąsias baltiškas giesmes, jautiesi ramiau. Taip, liūdna ir gaila į amžinybę iškeliaujančio žmogaus, bet jautiesi tvirtai ir ramiai. O krikščioniškos labai gniuždo. Nes krikščionybėje po mirties tavęs laukia teismas, ir nežinai, kaip čia kas bus, o baltiškoje kultūroje žmogus niekur neišeina, jis tiesiog pereina į kitą būvį, ir visiškai kitaip su juo atsisveikinama. Rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi rašė: „Svarbiausi dalykai yra nematomi, jie jaučiami širdimi.“ Ir tai tiesa. Baltiška kultūra tai tarsi patvirtina. Nors žmogus išėjo, bet tu jį jauti šalia. Juk lieka žmogaus energija.

- Asta, o kaip tu atradai stovyklą Dvarčiškėse, baltų tikėjimą?

- Pati esu kilusi iš kaimelio Lazdijų rajone. Nežinau, kurioj klasėj, knygoje pamačiau lietuvius su baltiškais rūbais, man tai padarė didelį įspūdį. Nuo to laiko buvo savotiškas liūdesys, kad taip nėra. Girdėdavau apie baltų judėjimą, kad yra žmonių, priimančių mūsų protėvių tikėjimą, bet negalėjau įsivaizduoti, kad taip yra iš tikrųjų. Pirmiausia atradau Kernavėje vykstančias gyvosios archeologijos dienas. Iš pradžių galvojau, kad tai tik renginys, o ne žmonių gyvenimo būdas. Jau persikėlusi į Vilnių „Facebook‘e“ netyčia radau informaciją apie stovyklą Dvarčiškėse. Ir atvažiavau čia tiesiai į atidarymą. Ir čia matau išeinančią Trinkūnų šeimyną, kitus Kūlgrindos narius, su kostiumais, būgnais. Įspūdis buvo žodžiais nenusakomas. Dar stovyklai nesibaigus pradėjau galvoti, kaip čia man įsilieti į tą ratą, bet paklausti nieko nepaklausiau – neišdrįsau tiesiog. Po poros mėnesių pamačiau reklamą, kad Kūlgrinda ieško naujų narių. „Viskas, einu“, - nusprendžiau, ir nuėjau. Taip ir pasilikau. Matyt, gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Man buvo gražu, bet aš neieškojau ir visgi mane surado. Lygiai taip pat aš tapau Devyniaragio ramuvos vaidile. Neturėjau planų tapti vaidile. Man buvo gražu dalyvauti ir staiga man sako: „Tu viską darai kaip reikiant, aplik tave buriasi jaunimas, o Devyniaragio ramuvos vaidilė išsikėlė į kitą miestą, imk ir vadovauk.“ Teko prisiimti tam tikrą atsakomybę. Taigi pasikartosiu, gyvenime viskas vyksta taip, kaip turi būti. Dabar aš esu Devyniaragio ramuvos vaidilė.

- O kokios vaidilės pareigos?

- Visų pirma vaidila ar vaidilė turi turėti bendruomenę. Turi išmanyti tiek kalendorinių, tiek šeimos švenčių apeigas. Vaidila turi teisę žmones palaiminti svarbiuose gyvenimo momentuose, šeimos šventėse. Pareiga yra ir telkti bendruomenę. Jau sakiau, kad kiekvienas žmogus palieka savo energiją toj vietoj, kur jis buvo. Man labai svarbu atvykti į apeigas tinkamai nusiteikus, kad rimtai atlikčiau, kad viskas būtų tikra, nes tai ne spektaklis. Mes patys stengiamės rimtai žiūrėti į apeigas ir prašome to tų žmonių, kurie pasirenka tas apeigas, - baigdama mūsų pokalbį sako Devyniaragio ramuvos vaidilė Asta Valiukevičienė ir atsisveikinusi nuskuba apsižvalgyti po stovyklos teritoriją, kuri lyginant su kažkada vykusiomis pirmomis stovyklomis gerokai išsiplėtė. O aš, padėkojęs Astai už įdomų pokalbį, eidamas akmenimis grįsta Dvarčiškių kaimo gatve, kur šalia senąją kaimo dvasią išlaikiusių namų, ramybe dvelkiančios erdvės jau puikuojasi aukštomis tvoromis, su didžiuliu šunimi už jų, esančios sodybos, galvojau, kas traukia žmones kasmet sugrįžti į šį nuošalų kaimelį? O sugrįžti čia norisi, tegul ir labai trumpam.

Algis JAKŠTAS