Kažkas yra pasakęs: „Aš laukiu tos dienos, kada turėsiu teisę poetu vadintis, ir sulaukiau. Dabar aš laukiu tos dienos, kada turėsiu teisę žmogumi vadintis.“

Ta didelė tiesa tinka mūsų žemės, Švenčionių žemės didžiavyriui Algiui Jakštui.

Kas Jis? Ar mes pažįstame Jį? Juk kartais matome miestelyje, šventėse, susibūrimuose. Juk didžioji dauguma stengiasi pakliūti į jo fotoaparato objektyvą tam, kad kiti pamatytų, pažintų, kad liktų nedidelėje fotografijoje – savotiškoje istorijoje.

Algis Jakštas – Nalšios žemės sūnus. Čia gimė, čia augo, čia mokėsi, čia kūrė visą gyvenimą. Sakyčiau atvirai – Algis Jakštas – didelis žmogus, milžino darbštumo. Nedaug apie jį težinom, lyg jo gyvenimas būtų legenda, nes trūksta biografijos žinių. Jos nežinomos gal dėl to, kad slepiamos, gal iš kuklumo, gal iš nenoro. O Algio padaryta daug: jau aštuonios poezijos knygos puikuojasi lentynose. O kiek fotoparodų, kiek prizų, kiek apdovanojimų! Jo poezija, nuotraukos, peizažai žavi visus, kas mato Dievo sukurtą pasaulio grožį. Eilėraščių švelnus ir gilus lyrizmas, dainingumas, mieli ir nuostabūs gimtojo krašto vaizdai, gili ir subtili savo krašto nuostaba nepalieka abejingų. Poeto jausmingi žodžiai žemės artojėliui, senai motinėlei, apleistai trobelei, senam rožančiui – virkdo širdį, sukelia kaltės ir atsakomybės jausmus už daromas klaidas.

Giliai ir skausmingai ima gelti širdį, kai supranti, koks teisus Šventasis Tėvas Pranciškus, kalbėdamas apie „gilią antropologinę krizę“, kurios esmė – neigimas pirmenybės žmogui. Susikūrėme naujų stabų. Gi senojo Aukso veršio garbinimas (prlg. Iš 32,1-1-35) reiškiasi nauju ir negailestingu pavidalu – pinigų fetišizmu ir ekonomikos, stokojančios žmogiško veido ir tikrai žmogiško tikslo, diktatūra. Pasaulinė krizė, apėmusi finansus ir ekonomiką, išryškina disbalansas, kas veda žmogų tik į poreikių tenkinimą, vartojimą. Šventasis tėvas perspėja, kad randasi nauja virtuali fizionomija, kuri aukština beribį turto troškimą ir linkusi praryti bet ką, kas trapus, kas lengvai pažeidžiamas, kas moralu. Perspėja žmones, kad niekada savo bendrų namų taip netrypėme ir nežalojome, kaip per pastaruosius du dešimtmečius. Ragina bijoti individualizmo, begalinės amoralios pažangos, konkurencijos, konsumerizmo, nereguliuojamos, viską ryjančios rinkos.

Šiandieninis amžius labai atsainiai vertina kūrėjo asmenybę, neboja paradoksų, netikrų įvykių.

Poetas Algis Jakštas gimė.

***

Jo poezijos tematika labai įvairi, tačiau vyrauja žmogaus ir laiko problema, nes ji poetui skaudi, žeidžia širdį, aitrina protą, nuo to kraujuoja giliausios sielos vietelės. Poetas be patoso rašo, kad „išeisime visi keliu, kuris prie Letos veda. Girdėsime, kaip kalba medžiai iš dangaus, o likusiųjų gyvenimas sena vaga tekės.“ Teigdamas gyvenimo amžinumą rašo, kad „gelstančiose fotografijose dūlėjantis laikas virsta amžinybe.“ Juk kai mes gyvename, tų veidų, žvelgiančių į mus iš fotografijų ar antkapių, nėra. Ir nežinia, kokiame jie pasaulyje, gal tik jųjų žingsniai dar yra įminti į gatvės smėlį, gal tie medžiai, sodai, langai, kurie juos matė jaunus, linksmus, nerūpestingus, primena juos gyvenusius.

Žmogaus ir laiko tema – raudona gija eina per visą poeziją, nes poetas supranta, kad tai – dorovės tema, kurią kiekvienas mirtingasis turi nešti kaip savo gyvenimo kryžių.

Poeto meilė, užuojauta, gailestis paprastam duonos augintojui – didelė jėga, su kuria turi skaitytis valdantieji. Poetas skaudžiai išgyvena nelygybę. Jo herojai – sveikos dvasios, stiprios valios kryptingi žmonės, turintys gyvenimo tikslą, siekiantys jo. Todėl jo herojai reiškia gyvenimo džiaugsmą, optimizmą, sąmoningumą, nors kartu supranta ir teigia žmogaus gyvenimo trapumą, laikinumą. Poetas rašo: „Rankos, glostančios vaiko galvą – jų jau nėra. Vaikas užaugo. Namas baltais langais – jo jau nėra; tik atmintis gyva, kol mes gyvename.

Gilus tikėjimas, meilės, draugystės jėga nuspalvina daug eilėraščių. Meilė – Dievo dovana, bet ir ji trumpaamžė: „... visi jau išėjo, kas Anapilin, kas svetur. Kur man eiti iš savo vaikystės namų? Tuščiuose vaikystės namuose nejauki tyla gyvena.“ Eilėraštį baigia liūdna gaida, kokia pradėjo: „... Mes ateinam į pasaulį, į jį pašaukia skambūs varpų garsai, besišypsančios motutės akys, kuriose dar gimdymo skausmai žymūs. Žmogaus kelias toks trumpas, labai trumpas.“ Rašytojas leidžia skaitytojui suprasti, kad kiekvienas gyvas žmogus savo poelgiais, veiksmais norom ar nenorom prisideda prie baisių pasekmių, tragiškų įvykių. Poetas drąsiai teigia, kad tragiškas aplinkybes kuria patys žmonės, nes yra pamiršę didžiąsias nuodėmes, kurios kaip rūdys ėda žmogaus dvasią.

Gyvenimas – arena, po kurią vaikšto mirtingieji; ir vaikšto jiems paskirtais lemties keliais, galvodami, jog tas kelias niekad nesibaigs. Tačiau didžioji dauguma klysta: numodami ranka į kančią, lengvapėdiškumą, nejautrumą, abejingumą, veidmainystę, lyg užmiršdami, kad už viską reikia mokėti. O mokėti tenka pačiu baisiausiu momentu: kai ji – mirtis – čia pat; kai ji yra – mūsų nebėra.

Poetas rašo, kad „... išdavikiškai sukasi laiko ruletė, vis daugėja raukšlių kaktoje, žilą plauką neša vėjas – lieka susitikt su lemtimi...“

Poetas mato, koks yra netobulas pasaulis, bet savo širdies skausmą ir nerimą mėgina nuslopinti giedra nuotaika, tikėjimu, kad gyvenimas nesibaigia su mirtimi, kad girdime, kaip danguje dainuoja gyvenimas džiaugsmą, nugalėdamas liūdesį. O sustoję po Kūrėjo dangum aukštuoju, klausomės gyvenimo didingos simfonijos garsų, karštai mylime ir piname meilės vainikus. Juk žemelėje tiek daug gerumo, meilės, atjautos, šviesių naktų, palšų paslaptingų papievių, nuspalvintų purienų geltonų žiedų. Žmogau, gyvenki, džiaukis, nepalūžki, šviesk! Aukso spalvom papuoški mūsų žemę!

Kartais giedrą pasaulio vaizdą sužeidžia liūdna, tragiška gaida: „Mirę medžiai kryžiais per žemę eina; sustoja prie kelio, sustoja prie kaimo, kapuose parymo, sielom kelią į dangų parodo...“ Poetas trumpą liūdną akimirką primena, kad senatvė – neišvengiama. Tokiu momentu su skausmu kalba apie tą, su kuriuo praeitas visas kelias žemele, o negailestingas laikas vis lekia, skuba, bėga, kol išskiria dvi sielas. Todėl siūlo: „... Užverkime į praeitį duris; gyvenkime dabartimi. Kas bus rytoj – nežino net lemtis. Dievų malonėj esam gimę. Išeisime pašaukus Jam.“

Poetas apie Sutvėrėjo galią kalba taip, lyg dvasiniai ryšiai – nesutraukiami, lyg mes, iš čia išėję, liksime papievyje raudonu aguonos žiedu ar geltona smiltele rudens arime.

Poetą jaudina šiandiena, naujų laikų atnešti šiurpūs vėjai, prieštaravimai. Todėl drąsiai kaltina aplinką, viešpataujantį gyvenimo būdą, tarpstantį blogį visuomenėje. Čia verta prisiminti, kaip pastaruoju metu Europos „nacionalistai“ žeria priekaištus popiežiui Pranciškui. Poetas rašo lyg atliepdamas Šventajam Tėvui: „O gal tik medžiai kapinių senų mus palydės į amžinybę... kai užges dangus, nei praeities, nei dabarties, nei ateities nebus...“ Todėl primena šiandienos kompiuterio žmogui: „Prieš naktį pasimelst reikėtų, kaip meldėsi motina prieš miegą vakarais. Dabar rožančius jos lyg relikvija šventa kabo seno namo kertėje. Sugrįžęs į tuščius namus tyloj girdžiu motinos maldos žodžius...“

Jaudina eilėraščiai, sutalpinti į ciklą „Čia mano žemė“. Tie posmai lyg primena siaubą, tragediją, netektį, kurią išgyvena Lietuva: kai nebeturime daugiau ką beprarasti – prarandame save. Kai nebeturima, ką išduoti – išduodame save. Kas tada lieka? Lieka šalta lyg ledas širdis, tuščia siela, beprasmis gyvenimas. Tokiais žodžiais poetas nusako tą skausmą, netekties beprasmę, kai Lietuvos jaunos rankos, šviesios galvos kuria gerovę svetimose šalyse, o sava „brangi šalelė Lietuva“ palikta vėjų pagairėje. „Rūpintojėlis, pusiausvyrą praradęs, dangaus malonės meldžia. Ar susimąstom mes, kokia Dievų mirties ir žmogaus gyvenimo prasmė?“

Savo eilėmis poetas nori apsaugoti tuos, kurie, pasidavę laiko vėjams, lengvai palieka tėvų žemę, pamiršta prigimtines tradicijas, senolių kalbą, papročius, tėvų, senolių kapus: „Pastačiau kryžių iš ąžuolo iškaltą. Pastačiau ne kapuose, pastačiau savo širdyje, kaip atminimo ženklą tiems, kurių nėra, kurie išėjo.“ Poeto mintį reikėtų pratęsti taip: „Pastačiau kryžių tiems, kuriuos sulaikyčiau Dievo pagalba, kad nepaliktų tuščių namų, tėvo peilio, kuriuo raikydavo šventą duonelę, augintą Lietuvos žemelėje, iškeptą motinėlės, nes ten, svetimoj šaly savos duonelės skonis lengvai užmirštamas.“ Daug eilėraščių, parašytų poeto širdies skausmu, verkiančia ir raudančia siela: „Bedvasiai namai, langai užkalti aklinai, užžėlę takai, slenksčiai pražilę seniai...“ „Čia šventieji paniurę po kambarį tuščią tamsoj slampinėja, išėjusiųjų vėlės čia kartais sugrįžta; bedvasiai namai...“

Poetas kalba apie mirusį Lietuvos kaimą, kuris visada buvo dvasinių vertybių lobynas, lietuvių grynos kalbos sargas, dainų, tradicijų lopšys. Rašytojas Jonas Avyžius prieš keletą dešimtmečių kalbėjo, kad atėjo sodybų tuštėjimo metas, tai šiandien A.Jakštas apverkia kaimą, kur užkalti langai, įgriuvę stogai, užžėlę takai: „Nebegirdžiu maldos žodžių, mama! Jie ištirpo, išnyko... tik senas rožinis, kabantis ant sienos, primena tavo maldas...“

Eilėraščiai, rodosi, gausūs pesimizmo, šviesiausių vilčių apraudojimo. Realus šių dienų gyvenimas pastato skaitytoją prieš humanitarinių realybių žlugimą. Dar taip neseniai džiaugtasi asmenybės išsivadavimu, dvasine laisve, socialine pažanga, neregėtais meno horizontais – gi gyvenimas atskleidė naujų laikų piktžaizdes: vietoje komunistinio smurto įsigalėjo gudresnė ir rafinuotesnė apgaulė ir klasta.

Žmonės vis mažiau prisilaiko senų moralinių vertybių, vis dažniau jų elgesį ir poelgius lemia turto, pelno troškimas, jo siekimas visais įmanomais, neleistinais, smerktinais būdais. Nauji laikai, sukūrę naują kompiuterinį žmogų, parodė, kokia yra prieštaringa žmogaus prigimtis, žmonių socialiniai santykiai, nes moralinės vertybės negalėjo taip greit pasikeisti, kaip svajojo didieji laisvės kovotojai. Todėl buvo teisus V.Šekspyras, rašydamas: „Aš pavargau žiūrėti, kaip Menkysta ant karžygio lavono kelia puotą, kaip niekinama priesaika šventa, kaip drabstoma purvais garbė auksinė, kaip jungą velką Laisvė išdidi, kaip mėtos Gėda šiukšlyne, kaip kilnūs siekiai smaugiami galiūnų, kaip spardo mulkis meno stebuklus, kaip Gėris tampa nebylus, o išpuikusi Niekšybė viešpatauja.“

Poetas A.Jakštas rašo: „Mes tarsi žvakės sudegam... ir kažko vis laukiam savo baimėse gyvendami...“ Tačiau turtinga ir brandi poeto siela tiki, jog gėris nugalės tą piktą, akiplėšišką jėgą – blogį. Jis rašo: „... bet laikas ir žemė vis dar brandina mano pasėtą gyvenimo išmintį...“ Eilėraštyje „Čia mano protėvių šalis“ dėkoja Sutvėrėjui už dar vieną dieną, nes gali sugrįžti į mielą žemę, kur protėvių šalis pamilta dar vaikystėje. Poetas supranta gimtinės upių kalbą, nes žodžiai ligi skausmo artimi jo sielai. Tokios eilutės turėtų atverti skaitytojui akis ir parodyti, kokia graži gimtinė, kurioje gimė, augo, tapo lyg grandinėm pririšti prie šios žemės. Tik klausia, ar skausmą išgyvens šiandieninis žmogus, aplankęs tėviškę, parymojęs prie senų beržų, o atsisveikindamas ir išeidamas iš gimtinės, ar sukalbės maldą, o saujoj ar išsineš gimtosios žemės žiupsnį, ar supras, kad yra tik tos žemelės maža dalelė.

Didžioji gamtos išmintis – gyvybės kaita nuo amžių buvo gerai suprasta, sudievinta paprastų žmonių, ir kėlė tikėjimą, jog atgims jei ne vaikuose, tai gamtos stebuklu: medžiu, gėle, uogele, nes gamta nesuvokia nei mirties, nei egzistavimo prasmės, nes tai būdinga tik žmogui. Todėl žmogus turi išlikti darbuose nemirtingas. Poetas, tai suprasdamas, rašo: „Kai eilėraščiai išeis iš mano laiko, žodžiai liks gyventi popieriaus lape. Kai visi pamirš kūrėją, ims eilėraštis ir sužibės žvaigžde, ir skambės eilėraščio žodžiai... kitoje epochoje, kitame laike. Liks taškai, kableliai, daugtaškiai. Liks neužbaigta strofa.“

Poetas nusako žmogaus ir pasaulio santykį, kas leidžia suprasti, kad nėra abejingas aplinkai, žmonėms, gamtos reiškiniams, blogiui, neteisybei, skriaudai. O tai reikalauja, kad kitaip būtų sprendžiamos pasaulėjautos problemos, paliečiant asmenybės laisvę ir laimę, visuomenės pažangą, asmenybės tobulėjimą. Filosofiškai permąsto žmogaus vietą gyvenime, gamtos įtaką dvasiniam žmogaus pasauliui. Poetas rašo: „Iš liūdesio miršta medžiai, paukščiai, gėlės, žmonės, ir tik meilė leidžia pamiršti liūdesį ir gėlą.“ Lenkiasi gimtajai žemei, prašosi, kad priglaustų, kaip motina glaudžia savo vaikus, nes toje žemėje nori likti amžinai. Žmogaus sieloje vyksta tokie procesai, kuriems dažnai atliepia gamta, žemė, dangus, jūra, gėlės, medžiai. Domėdamasis gyvenimo klausimais, apgalvodamas mirties ir nemirtingumo problemas, poetas sukuria eilėraštį „Iš vienkiemių medžiai išaugo“. Tai vienas iš poetiškiausių kūrinių, kuriame nusako gerai žinomą tiesą, jog mirtis gimdo gyvenimą. Ji – mirtis – būtina, kad išliktų žemėje gyvybė. Eilėraštyje mirtis nėra baisi tragedija, o paprastas natūralus gyvenimo tęsinys: žmogus virsta medžiu, gėlele; atgimsta su pavasariu naujam gyvenimui, nes prasideda naujo gyvenimo ciklas; poetas rašo: „Išėjo žmonės, išėjo kaimai, iš vienkiemių medžiai išaugo. Tik vėjas, lyg senas kaimietis, kur senas kryžius stovėjo, maldą sukalba... ir nuskrieja laukais.“ Poetas visa siela, visa širdimi, visa savo esybe įaugęs į gimtąją žemę: „Lenkiuosi tau, gimtoji žeme, lyg piligrimas iš svetur sugrįžęs. Kiekvieną kartą aš priklaupiu ir paliečiu tave ranka, širdim ir pajuntu aš Tavo gyvastį ir meilę. Stiprybę Tavo ir jėgą pajuntu.“ Tai lyg himnas Tėvynei, kurią reikia mylėti, ginti, aukoti gyvybę. Eilėraštis – lyg malda, kurią turėtų mokėti Lietuvos vaikai. Mokėti, kad lengvai nepaliktų bočių šalies, kad neoliberalizmas nesuluošintų jaunų širdžių tariamu geru gyvenimu už jūrų marių, nepasiduotų neoliberalizmo vilionei – šeimos instituto erozijai.

Poetas mato pasaulyje daug skausmo, neteisybės, benamių klajūnų, todėl kviečia mokytis guosti ir padėti vargstantiems, padėti nuskriaustiems, kenčiantiems. Kviečia žmones žadinti geruosius ir tauriuosius jausmus, kokius žadina žmonėse Šventasis Tėvas Pranciškus. Jis raginas atjausti silpnuosius, kuriems mūsų epochos išbandymai atnešė didelius išbandymus, tapusius nepakeliama našta. Jis priekaištauja tiems, kuriems stoka užuojautos silpniesiems, kurie ciniškai dangstydamiesi tuo, kad globali socialinė ir ekonominė sistema negali ir neturi alternatyvos, iš didžiosios pasaulio gyventojų dalies atima galimybę kurti oresnį, Dievo paveikslo ir panašumo vertesnį gyvenimą. Popiežius skelbia, kad „Bažnyčia palaiko visus, kurie stengiasi ginti kiekvieno teisę oriai gyventi, pirmiausia savo žemėje, neemigruoti, o prisidėti prie gimtosios šalies plėtros“. Visos pastangos turi būti nukreiptos į tai, kad žmonės liktų savo gimtojoje žemėje.

Poeto A.Jakšto eilėraščių knyga „Čia mano žemė“ – tarsi Popiežiaus Pranciškaus atkartojimas, kuris turi pasiekti kiekvieno žmogaus, ypač vaiko, jaunuolio širdį, protą, jausmus. O tą darbą turėtų atlikti šventovė – mokykla. Poeziją turėtų išgirsti miestelio žmonės.

Tik maža dalelė eilėraščių iš knygos „Čia mano gimtoji žemė“ paminėti, paanalizuoti, išgyventos mintys, vaizdai, jausmai, išsakyti poeto. Eilėraščius perskaičiau su didele nuostaba, susižavėjimu ir džiaugsmu, kad turime nuostabų, didį poetą Algį Jakštą. Jį jaudina tos problemos, kurios neduoda žmogui nei ramiai dirbti, nei ramiai miegoti.

Angelė TELYČĖNIENĖ