Birželio 6-osios „Švenčionių krašto“ laikraščio numeryje ne vieno skaitytojo akį patraukė skelbimas apie parduodamą bulano spalvos kumelaitę. Ne visi žinojo, kokia čia spalva, teiravosi ir redakcijoje.

Nieko nuostabaus! Ir arklių, ir karvių spalvos turi savo pavadinimus. Nėra nei rudų, nei pilkų žirgų. Arklių plaukų spalvai apibūdinti yra skirti kitokie žodžiai.

Todėl pateikiame veterinarijos specialisto komentarą.

Arklio spalvų – daugiau nei 20

Arklio spalvų yra per dvi dešimtis. Kiekviena arklio spalva turi savo pavadinimą. Pagal spalvos šviesumą ar tamsumą prisideda žodeliai šviesiai, tamsiai. Kaštoninis arklys gali būti raudonai kaštoninis, šviesiai ar tamsiai kaštoninis, ar bėrai kaštoninis. Taip pat yra ir su bėrais, širmais ir kitokiais arkliais. Kartais pasitaiko ir šlakuotų, dėmėtų ar obuolmušių arklių. Obuolmušiai gali būti beveik visų spalvų. Lietuvoje yra daugiausia širmių, sarčių, bėrių, juodbėrių ir obuolmušių. Reti kaštanai, labai reti derešai.

Be kailio spalvos arkliai turi ir kitokių žymių. Kartais arkliai turi tamsesnes juostas išilgai nugaros (ją turi visi bulanos spalvos arkliai, Fiordo veislės poniai). Dažnas arklys turi kokią snukio žymę. Ant kojų gali būti vainikai, pusvainikiai, puskojinės ar kojinės. Taisyklingomis kojinėmis laikomos žymės, kurios baigiasi lygiai (lyg tikra kojinė), be jokių spalvos išsikišimų.

Arklių spalvos

Vienintelis žirgas, galintis pasigirti grynąja spalva, yra juodis. Juodo arklio plaukas skaisčioje vasaros saulėje gali atrodyti bent kiek rudas.

Bėras — rudas arklys su juodais karčiais ir uodega. Kojos iki kelių, prusnos (snukis) juodi. Bėras arklys visąlaik vienspalvis.

Juodbėris — juodas arklys su rudų plaukų priemaiša. Atskirti juodą arklį nuo juodbėrio galima iš prusnų ir paslėpsnių: jie visąlaik rudi.

Kaštanas — šviesiai rudas su raudonu atspalviu arba auksiškai rudas. Karčiai ir uodega tos pačios spalvos, kaip ir arklys. Kailis gali būti tik vienspalvis.

Raudonai kaštoninis — žalių kepenų spalvos arklys.

Širmas – dar vadinamas pilku. Širmiai turi beveik baltą kailį. Širmiai visąlaik gimsta tamsesni, bet vieni sendami tampa beveik balti, o kiti nepasikeičia.

Sartas žirgas, vardu pasidalijęs ir su garsiuoju Sartų ežeru, - rusvas. Tik jis šviesesnis ir dažniausiai su šviesiais, gelsvais karčiais.

Obuolmušis — arklys tamsesnėmis su rato pavidalo dėmelėmis ant kailio. Gali būti beveik visų spalvų.

Širmas obuolmušis – obuolmušis širmis, kuris laikui bėgant įgyja tamsesnių plaukų ir ryškių rato formos dėmių.

Šviesiausias žirgas, kurį nežinantys vadina baltu, - tai šyvis. Tarp balkšvų jo plaukų tik kur ne kur įsiterpia pavienių tamsių.

Albinosas – arklių albinosų oda yra nepigmentuota, todėl yra balta, o akys raudonos. Dėl to albinosai nepakelia stipraus apšvietimo, o geriausiai mato prieblandoje.

Rusvas – šviesiai rožinis arba kreminis arklys su nepigmentuota oda. Dažnai pigmento trūksta ir akies rainelėje, todėl akys būna mėlynos ar raudonos.

Pelėkas – tamsiai pilkas arklys su geltonų plaukų priemaiša, juodomis kojomis, uodega ir karčiais.

Bulanas – tamsiai geltonas ar smėlio spalvos arklys su juodais karčiais, uodega ir kojomis. Išilgai nugaros eina tamsesnių plaukų juosta.

Už jį šviesesnis ir baltakartis – tai gelsvis arklys, kurį kai kurie žirgininkai dar pavadina izabeliuotu. Taip apibūdindami lyg nesipraususį žirgą jie primena seną legendą apie Ispanijos karalienę Izabelę. Ji buvo davusi žodį nekeisti savo marškinių tol, kol iš Ispanijos nebus išvaryti arabai – maurai, ir nesipraususi laukė tokios šventės kelerius metus.

Derešas – plaukas auksiškai rudas, o karčiai ir uodega – linų baltumo.

Keršas – arklys su dideliais netaisyklingais kitos spalvos lopais ant balto kailio.

Šlakuotas – su mažais šlakeliais arklys (atrodo lyg apsnigtas).

Šlakuotai keršas – arklys, kuriam ant širmo pagrindo senstant atsiranda rudų dėmelių.

Dėmėtas – arklys, kuriam ant balto kailio yra išdėstytos juodos dėmelės (toks arklys atrodo kaip dalmantinas).

Negražių arklių nėra...

Negražių arklio plaukų nebūna, bet Lietuvoje nuo senų laikų labiausiai nemėgstamas keršas arklys. Jei kas nors seniau augindavo tokį ir pasikinkęs nuvažiuodavo į svečius, privalėdavo palikti jį pririštą atokiau nuo kiemo – kad nelaimės neatvežtų.

Kojų žymės

Vainikas - balto plauko žymė nuo kanopos iki čiurnos. Pusvainikis - balta žymė pagal kanopos vainiką. Puskojinė - balta žymė, kuri tęsiasi per pusę kojos apačios. Kojinė - balta žymė, kuri tęsiasi nuo kanopos iki kelio. Netaisyklingos kojų žymės - taip vadinamos visos žymės (pvz. netaisyklinga kojinė), kurios yra išsikišusios, o ne lygios kaip užmauta kojinė.

Snukio žymės

Žvaigždė - mažas žvaigždės formos balto kailio lopinėlis arklio kaktoje. Pusmėnulis - mėnuliuko formos balto kailio lopinėlis kaktoje. Brūkšnys - baltas brūkšnys išilgai arklio galvos. Laukas arklys - arklys su plačiu apimančiu šnerves brūkšniu. Įkirpimas - mažas balto plauko lopinėlis tarp šnervių. Baltasnukis - arklys, kurio baltos spalvos lopas ant galvos apima akis ir šnerves. Prusnų dėmės - arklio prusnos gali būti mėsos (rožinės) spalvos, juodos ar dėmėtos. Kartais būna avižinių miltų spalvos (miltuotas snukis).

Kitos žymės

Tamsesnė juosta - tai tamsesnių plaukų juosta einanti išilgai nugaros. Zebro dryžiai - tai dryžuotos arklio kojos. Miltuotas snukis - taip vadinamos prusnos, kurios yra avižinių miltų spalvos.

Spalvinės veislių ypatybės

Juodųjų fryzų veislės arkliai būna visąlaik juodi, jokios dėmės neleistinos. Labai nedaug jų atitinka šį standartą.

Apalūzų arkliai visąlaik turi gražų dėmėtą kailį. Jie buvo veisiami Amerikos indėnų ir dabar mėgstami vesterniško stiliaus jojimų.

Palomino veislės arkliai visąlaik būna aukso spalvos kailiu ir baltais karčiais bei uodega. Dėl gražios išvaizdos ir gero būdo jie labai tinkami vakarietiško stiliaus jojimui.

Prževalskio arkliai visąlaik turi miltuotą snukį.

Haflingo ponis visąlaik būna kaštoninis su linų spalvos karčiais ir uodega.

Peinto veislės arkliai visąlaik būna kerši.