Šimtmečius, o gal net ir tūkstantmečius, buvę neatsiejami mūsų buities darbai: verpimas, audimas, nėrimas, krepšių pynimas ir kita, dabar tampa ar jau tapo tautodailės, tautinio paveldo sritimi ir nemažos dalies žmonių kūrybos arba laisvalaikio praleidimo forma. Tai, kas dar vos prieš kelis dešimtmečius buvo įprasta, dabar – egzotiška. Įdomus pastebėjimas, kad didžioji dalis žmonių, kurių darbus galime priskirti tautodailės ar liaudies kūrybai, nesureikšmina to, ką daro. Tuo dar kartą galėjau įsitikinti bendraudamas su Nina Golovač, Anžei Ciukša, Malgožata Žeima ir Stanislava Bogdanovič.

Niną Golovač pažinojau senokai, o su kitais trim susipažinau Švenčionių miesto 530 m. šventėje. Ir štai, praėjus porai savaičių, Zalavo kaime, jaukioje ir svetingoje aplinkoje kalbėjomės apie tai, kas vienija tuos kuriančius žmones, ir ką išskirtinio kiekvienas jų daro. Kadangi Ninos Golovač darbus geriausia žinojau, nuo pačios jauniausios kūrybinio ketvertuko narės ir prasidėjo mūsų pokalbis.

Ninos kūryboje medį pakeitė siūlai

- Nina, šiemet buvau gerokai nustebęs, kai pamačiau, kad tu nuo darbo su medžiu perėjai prie siūlų...

- Pradžioje man patiko daryti įvairius daiktus iš to, ką buvo galima surasti miške. Juk kai sujungi skirtingas medžių šakeles, gauni puikiausią kūrinėlį, tinkantį namams papuošti. Kodėl pradėjau nuo medžio? Medis – tai savotiška šiluma, tai gamtos dalis. Pamatai įdomią šaką ir galvoji, ką čia būtų galima padaryti. Kartais stebiuosi, kokias įdomias kompozicijas sukuria pati gamta. Iš miško rastus ruošinius dažniausia tekdavo vyrui į namus nešti. Pradžioje pati ir pjaustyti bandžiau, bet kai porą kartų tie bandymai vos nesibaigė liūdnai, prašydavau vyro. Noras kažką kurti iš medžio buvo iš vaikystės, dabar tas vaikystės svajones galiu įgyvendinti, o su mezgimu ir nėrimu mane supažindino močiutė. Ji mokė mane ir verpti. Tiesa, verpimu per daug nesusižavėjau, bet galėčiau verpti ir dabar reikalui esant.

Su medžiu dabar dirbu artėjant Naujiesiems metams, kai reikia dovanomis pasirūpinti. Dabar su medžiu daugiau vyras dirba, o aš daugiau mezgu, neriu. Man patinka ieškoti. Planuoju pinti juostas, siūti tautinius kostiumus ir norėčiau išmokti dirbti su veltiniu, moliu... Molis – labai miela medžiaga, - apie savo kūrybinius sumanymus ir planus kalba Nina Golovač, o aš kreipiuosi į taip pat su medžiu dirbantį Anžei Ciukšą.

Nuvelti veltiniai į vagoną netilptų

- Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad nupinti krepšį – labai paprasta, o iš tikrųjų ne iš kiekvienos pušies galima medžiagos pasigaminti. Viena plyšta, kita – ne. O pradėjau iš medžio pinti krepšius dar vaikystėje. Išmokau iš tėvo. Jis išmokė, kaip ir reikiamą medį surasti, iš kurio galima medžiagos krepšių pynimui pasigaminti. Bet ne tik krepšius dariau, bet ir įvairias bačkutes, net ir medinius padus klumpėms teko daryti. Ir visur savos paslaptys. Reikia žinoti medžio savybes. Nemažai tų paslapčių išmokau iš tėvo, kuris mirė, kai man buvo 17 metų, tad daug ką teko perprasti pačiam. Kai tėvas mirė, iš penkių vaikų buvau vyriausias, tad man teko ir didžiausia atsakomybė už šeimą. Dariau viską, ką reikia namų buityje. Ir statines, ir krepšius, ir apavą. Tie įgūdžiai niekur nedingo ir dabar. Nuėjęs į mišką matau, kuri pušis tinka medžiagai krepšiams pinti, o kuri – ne. Ir krepšį bet kokį galiu nupinti, bet daugiausia gyvenime, ko gero, veltinių privėliau, nuo 1945 m. Jei visus surinkus į vieną vietą, vargiai į traukinio vagoną sutalpintum. Ir dabar užsakymų dar turiu veltiniams velti. Visą laiką stengiausi daryti taip, kad sutikus žmogų nebūtų gėda. Kadangi gyvenimas nebuvo lengvas, mokėjo visur kapeikas, tai tiek veltinių vėlimas, tiek darbas su medžiu buvo galimybė papildomai užsidirbti. Beje, tuo metu daug gelbėjo žmones gamta – kiek grybų, uogų, vaistažolių miškuose buvo, o kokias dideles žuvis Meros upėje buvo galima sugauti. Fantastika. Dabar to nėra. Ir jei ateitų sunkmetis, žmonėms išgyventi gamta beveik nepadėtų. Anksčiau ir žmonės darbo nesibodėdavo. Aš ir pats nuo vaikystės visus darbus išmokau dirbti. Gaila, mokytis neteko, vos vienus metus mokiausi, o paskui buvo gyvenimo mokykla, bet moku ir rašyti, ir skaityti lenkiškai, rusiškai, lietuviškai, o tai, ką mokėjau daryti, padėdavo ir darbuose. Juk ir viršininkai buvo žmonės, jiems taip pat šį bei tą padarydavau. Dabar jau galėčiau ir nieko nedaryti, bet nuo vaikystės įpratęs dirbti, be darbo sėdėti negaliu, - šyptelėjęs sako Anžei Ciukša, kuriam šiais metais sukanka 86 metai.

O štai kitai mūsų bendravimo dalyvei Stanislavai Bogdanovič bene pats mieliausias užsiėmimas – mezgimas.

Megzti išmoko iš mamos

- Esu kilusi iš Baltarusijos. Ten augau, paskui tėvas nusipirko namą Pabradėje, pervažiavome čia. Ten, Baltarusijoje, kaip ir Lietuvoje, žmonėms buityje padėjo išgyventi ir mokėjimas austi, ir megzti, ir siūti. Dabar situacija, žinoma, kita, viską gali nusipirkti, bet man ir dabar malonu megzti. Moku ne tik megzti, bet ir austi. Siūti ir megzti išmokau iš mamos, kuri net portfelį man pasiuvo, kai į pirmą klasę ėjau. Dar ir dabar jos pasiūtą paltuką prisimenu. Buvo toks pilkas, su apykakle iš jauno ėriuko kailio. Močiutė mokėjo puikiai verpti, kaip ir mama. Bandžiau ir aš, bet man nepatinka, o štai mezgimas – mano. Moku megzti kabliuku, virbalais ir mezgimo mašina. Ir mezgimo mašiną turiu savo. Anksčiau ir „Dovanoje“ dirbau. Beje, mezgimas puikiai ramina nervus. Pradedi megzti ir nusiramini. Mėgstu ir skaityti, ir į mišką pauogauti, pagrybauti nueiti. Patinka keliauti. Nemažai vietų aplankiau. Neišdildomą įspūdį paliko Gruzija, Armėnija, bet namuose geriausia, - sako Stanislava Bogdanovič, o štai Malgožatai Žeimai mieliausias užsiėmimas – verpimas.

Verpti išmoko pati

- Matydavau verpiančią mamą, bet išmokau pati, kai jau buvau ištekėjusi. Laikėme avis, vilnų buvo. Galvoju, paimsiu verpimo ratelį ir pabandysiu verpti. Pabandžiau ir patiko. Ir dabar – man valgyti neduok, o verpti, tai būsiu soti ir laiminga. Man patinka verpti ir visada norisi, kad siūlas būtų kuo plonesnis. Žinoma, daug kas priklauso nuo vilnos kokybės. Vaikystėje su malonumu siuvinėjau, o kai pradėjau verpti, supratau, kad verpimas – puikus pasirinkimas. Pradedi verpti ir tarsi viską pamiršti. Kai buvau jaunesnė, patikdavo eiti šeimininkauti. Vien vestuvių virš 50 teko ruošti. Nemažai ir laidotuvėse teko talkinti. Žinoma, kur kas maloniau linksmi pobūviai, bet žmogų juk džiaugsmas ir skausmas lydi visą gyvenimą. Šeimininkavimo paslapčių išmokau iš mamos, kuri buvo puiki šeimininkė, - sako Malgožata Žeima, o kai paklausiau visų, ką jiems duoda dalyvavimas šventėse, išgirdau atsakymą, kad tai puiki galimybė pabendrauti su žmonėmis ir kartais visai nesvarbu parduoti ką nors ar ne, bet vis tiek sugrįžti emocionaliai pasikrovęs.

Štai tokie keturi pasakojimai apie žmones, kuriuos vienija meilė tradiciniams amatams, kurie svarbų vaidmenį žmonių gyvenime vaidino ne vieną šimtmetį, o gal ir tūkstantmetį.

Algis JAKŠTAS