Mes turime 360 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:4465
mod_vvisit_counterŠią savaitę:20666
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:96696
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Asmenybę ugdanti mitologija gamtos apsupty

2016 m. birželio 1 d., trečiadienis, Nr.40 (1573)

Norėtųsi, kad šiandieninė mokykla ir jos bendruomenė savo ugdytinius kuo dažniau kviestų mokytis gamtoje, iš gamtos, apie gamtą. Bent kelis kartus per savaitę atitrūkti nuo tradicinio mokymo(si) naudinga ir mokiniui, ir pačiam mokytojui. Būdami gamtos apsupty, mokiniai gali mokytis nebūtinai biologijos pagrindų. Svarbu mokėti integruoti dalykus, pasinaudoti pačios gamtos teikiamais turtais ir tuo pačiu grįžtant vėl po stogu parsinešti kuo daugiau gerų emocijų, kuriomis visada smagu dalintis su aplinkiniais.

Būtent apie mokymą ir mokymąsi gamtoje daug kalbėta gegužės 19 dieną vykusiame mokomųjų programų pristatymo visuomenei seminare „Mokymosi metodai ir galimybės Lietuvos saugomose teritorijose. Metodinių pažintinių vadovų pristatymas“. Vienas iš pagrindinių seminaro tikslų – plačiau pristatyti saugomose teritorijose įkurtas gamtos mokyklas, jų veiklą, metodines priemones. Tuo tikslu pasirinkta ir seminaro vieta – Sirvėtos regioninio parko gamtos mokykla.

Sirvėtos regioniniame parke įkurtą Gamtos mokyklą, veiklą joje, turimą metodinę medžiagą, apgyvendinimo galimybes ir kt. pristatė kraštotvarkininkas Marius Semaška. Jis pasakojo, kaip keitėsi pastato išvaizda, paminėjo įstaigas, su kuriomis glaudžiai bendradarbiaujama, pristatė turimas metodines priemones ir visus kvietė artimiau susipažinti su netoli Gamtos mokyklos įrengtu Mitologiniu taku, kuris laikomas viena iš pagrindinių lankytinų vietų parke ir itin tinkančiu ne tik gamtos pažinimui, bet ir edukacinėms programoms.

Mitologinio tako pradžių pradžia laikoma Liepų pavėsinė, esanti šiek tiek nuošaliau nuo viso tako. Tiksliau, ne pati pavėsinė, o likimo deivę Laimą vaizduojanti skulptūra. Būtent Laima seniau verpė žmogaus gyvenimo, likimo siūlą nuo pat vaiko gimimo. Šią dievybę per daugiabalses dainas – sutartines – pažinti iš arčiau tądien kvietė ansamblis „Atgaja“ (vad. Jūratė Vitkauskienė). Nuverpusi gyvasties siūlą, deivė Laima (Jolita Garbulienė), visus kvietė prieiti arčiau Aukščiausiojo (Marius Semaška). Nuaidėjus Perkūno trenksmui, Aukščiausiasis ženklais visus tarsi kvietė pajusti jo galią ir suprasti, kad ne tik nuo deivės Laimos priklauso žmogaus gyvenimas. Žmogus visad yra ir šalia Aukščiausiojo, ir šalia Perkūno, kuris, pasak senųjų pasakojimų, nuolat kovoja su Velniu.

Likimo deivės suverptą siūlą visiems sukarpo Giltinė (Tatjana Ivanova): „Pasigailėjimo vaikams. Bet kam/ Ant atsisveikinimo lieptų...“ (Just. Marcinkevičius). Ėjimas link visa ko pabaigos, jėga, ryžtas, visa, ką ji gali – susiję su gyvybės nutraukimu. Giltinė tarsi kovoja su Laima. Juk Laima kuria, o ji – naikina.

Keliaujančius į tamsų mišką edukacinės programos dalyvius pasitiko deivė Lazdona (Gabriela Ratabylska). Ji visus vaišino riešutais ir lydėjo iki Kelukio – keliautojų dievo, kurio kostiumu pasipuošė Mindaugas Sinis. Būtent nuo šių skulptūrų gilyn į mišką keliavo Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos mokiniai, kurie įkūnijo dievybes ir patys siekė kuo intensyviau įtraukti į edukacinę baltų dievų pristatymo programą visus seminaro dalyvius. Žemyna (Sigutė Ulbaitė) ir Javinė (Dovilė Menčinskaitė) dalyviams prisistatė kaip deivės, žmogui teikiančios daug turtų iš gamtos: obuolius, uogas, riešutus. Javinė visus pedagogus vaišino kvapnia namine duonele. Ragaudami ją, gėrėdamiesi senojo miško platybėmis, toliau eidami taku, seminaro dalyviai išvydo vandenį pilstantį dievą Upinį (Mantas Cicėnas). Sakraliu šaltinio vandeniu keliautojams nuplovęs rankas, Upinis visus kvietė saugoti ir tausoti tekantį vandenį. Tai didis turtas pačiam žmogui. Ypatingo keliautojų dėmesio sulaukė Kremata (kiaulių ir šernų dievas) ir Aušlavis (medicinos dievas). Krematą įkūnijo Ernesta Jonuševskaitė, o Aušlavį – Povilas Pancevičius. Stebėdami skulptūras iš arčiau, pedagogai galvojo norus ir klausė gimnazistų, pasipuošusių dievų apdarais, nurodymų, ką jie turi daryti toliau, kur eiti ir kaip elgtis sutikus Medeinos, miško žvėrių valdovės (Erika Ragauskaitė) ar Žemėpačio (Dominykas Ryliškis), sodybų sergėtojo drabužiais pasipuošusius gimnazistus. Pasiklausę užburiančios Žemėpačio muzikos, savo vidines galias pedagogai išbandė veikloje su Giriniu (Deividas Dubinovas). Jis tarsi girių valdovas suteikė galimybę pažinti miško aplinką ir tuo pačiu iš miško išsinešti kuo daugiau teigiamų emocijų, t. y. galimybę pajusti miško garsus ir juos užfiksuoti savyje.

Ugnies deivės drabužiais pasipuošusi gimnazistė Gabija Gudelevičiūtė tikroviškai pavaizdavo, kaip seniau žmonės gerbė ugnį ir ją užpildavo pelenais. Tai buvęs pagarbos ženklas ugnelei, kurios dėka buvo kepama naminė duona.

Nuo Gabijos skulptūros visi ėjo link dievo Ežerinio, kuris tarsi įkūnija tą ežeruose tyvuliuojantį vandenį ir užburia savo bangelėmis. Ežeriniu pasipuošęs moksleivis Rūtenis Jakučiūnas visus kvietė pasiklausyti sakmės apie Švenčionių krašte tyvuliuojantį Beržuvio ežerą.

Netoli tvenkinio, šlaito papėdėje, „gyvena“ Maumas. Tai gleivėta, aptekusi maurais mitologinė būtybė, kuri neatsiejama nuo kiekvieno iš mūsų vaikystės. Būtent šia būtybe anksčiau buvo gąsdinami vaikai. Manyta, kad jis gyvena šulinyje. Mitologinio tako pristatymo metu Maumu pasipuošęs mokinys Ričardas Pavkštelo visus kvietė pažaisti vaikišką žaidimą. Vienus tai nuteikė aktyvesniam dalyvavimui tako pristatyme, kitiems tai buvo galimybė iš arčiau susipažinti su vaikų vaizduotės pasauliui priklausančia mitinės būtybės forma.

Tako pristatymo metu visi ėjo senuoju mišku ir tarsi praeidami simbolinį gyvybės ratą vėl grįžo į tą pačią vietą, netoli keliautojų dievo Kelukio skulptūros. Tą simbolinį ratą ansamblio vadovė Jūratė Vitkauskienė su „Atgajos“ narėmis tarsi užvėrė šokamąja sutartine. Skambant daugybei balsų, visiems susijungus į bendrą ratą, buvo galimybė pajusti tą miško dvasią, kuria alsuoja senieji medžiai, ir suvokti, kad būtent dievų egzistencijai susiliejus su gamta, žmogui dalyvaujant jų apsupty, susidaro savotiška visuma. Ir sukuriama tai, ko žmogui labiausiai reikia – galimybės pajusti laiko tėkmę ir žmogaus bei gamtos alsavimą jame.

Už gražaus jaunimo ryžtą pajusti baltų dievų galią Sirvėtos regioninio parko direkcija dėkinga Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos direktoriaus pavaduotojai Daivai Jasiulionienei, dailės mokytojai Jūratei Vitkauskienei ir muzikos mokytojui Kazimierui Pranskui. Už bendravimą ir bendradarbiavimą mokiniai turi padėkoti visų pirma patys sau. Nes tokia netradicinė pažintis su dievais ir su juos atspindinčiais skulptorių darbais – tarsi šansas trumpam sustoti ir susimąstyti, kaip buvo gyvenama anksčiau ir kokia yra šiandiena – miškuose, laukuose, sodybose.

Pabuvę gamtos apsupty, pedagogai taip pat turėjo galimybę plačiau susipažinti su mokinių mokymu gamtoje. Gražutės regioninio parko direkcijos vyr. specialistas Vytautas Eidėjus taip pat visus kvietė į gamtą. Praktinių užsiėmimų vadovas mokė, kaip kūrybiškai panaudoti jau turimą medžiagą, kaip teorines žinias pritaikyti būnant gamtoje ir, svarbiausia, kaip šiandieninį vaiką sudominti bei nukreipti įdomesnei veiklai gamtoje. Užsiėmimų – pamokų gamtoje vadovas, pristatydamas įvairias veiklas, siekė, kad seminaro dalyviai, nuvykę į savo švietimo įstaigas, išdrįstų kartu su ugdytiniais dažniau išeiti į gamtą ir iš Motinos gamtos pasiimti tai, ką ji suteikia: patirtį, nuotykius, atradimus.

Jolita GARBULIENĖ

 
Reklaminis skydelis