Apie tai, kaip Lietuvoje senovėje gyveno ir dabar gyvena tautinės bendrijos, kalbamės su atkurto Tautinių mažumų departamento Ryšių su tautinėmis bendrijomis skyriaus vyriausiąja specialiste Danute VIGELIENE.

Kitataučių teises dar senovės Lietuvoje saugojo įstatymai?

Apie geranorišką Lietuvos požiūrį į kitų tautybių gyventojus yra žinoma nuo viduramžių. Lietuvos didieji kunigaikščiai Gediminas ir Vytautas savo laiškais kvietė į Lietuvą ir jos sostinę Vilnių atvykti kitataučius ir suteikė jiems privilegijas laisvai verstis amatais, prekiauti, mokyti, gydyti ar dirbti žemę.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutuose buvo įtvirtinta paprotinė teisė, kurioje buvo deklaruojamas tautinis ir religinis pakantumas. Lietuvos teritorijoje gyvenančių tautinių mažumų darnų sambūvį, tautinės tapatybės išsaugojimą ir kultūrinės saviraiškos laisvę užtikrino ir kiti Lietuvos valstybės įstatymai. 1922 metų Lietuvos Valstybės Konstitucija reglamentavo tautinių mažumų teises „įstatymų ribose autonomingai tvarkyti savo tautinės kultūros reikalus – liaudies švietimą, labdarybę, savitarpinę pagalbą.“

1992 metų Lietuvos Respublikos Konstitucijos 37-ajame straipsnyje pažymima, kad „Piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius“. Konstitucijos 45-asis straipsnis pabrėžia, kad „Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą“.

Tautinė įvairovė Lietuvoje nuo seno įprasta?

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje gyveno įvairių tautybių žmonės. Lietuvos tautinei sudėčiai didžiausią įtaką turėjo istoriniai, geopolitiniai veiksniai. Ženklus Lietuvos teritorijos pasikeitimas skatino imigraciją, o kartu ir įvairių kultūrų atsiradimą. Didelę įtaką darė karai ir patirtos okupacijos.

Pirmosiomis Lietuvos etninėmis mažumomis yra laikomi žydai, totoriai, karaimai, vokiečiai, romai ir rusėnai (rusai, gudai, ukrainiečiai). Rusėnai sudarė daugiau nei pusę LDK gyventojų.

Manoma, kad žydai į Lietuvą atvyko 1388 m., gavę Vytauto privilegiją, numatančią garantijas žydų bendruomenių religijai, asmeninei laisvei ir turto valdymui, vidaus administracinei ir teisinei savivaldai. Galima daryti išvadą, kad pirmieji Lietuvos teritorijoje apsigyvenę totoriai buvo narsieji ir ištikimieji kariai, kurios labai vertino didysis kunigaikštis Vytautas. Jiems buvo suteikta teisė laisvai išpažinti islamą. Karaimus į Lietuvą nuo Juodosios jūros krantų Vytautas atkėlė ir apgyvendino Trakuose XIV a. pab. Trakai tapo karaimų administraciniu ir dvasiniu centru. Vokiečių pirkliai ir amatininkai suformavo liuteronišką vokiečių bendruomenę XVI-XVII a. Jų daugiausiai buvo tuometinėje Kauno magdeburgijoje. Na o plačiai po Europą pasklidę iš Indijos kilę romai XV a. dėl savo klajokliško gyvenimo būdo netruko pasiekti ir Lietuvą.

Lenkai į Lietuvą atsikėlė po Lietuvos – Lenkijos susivienijimo XVI a. ir tarpukariu. Bėgdami nuo persekiojimų, rusų sentikiai ėmė plūsti į Lietuvą carinės Rusijos valdymo metu. Sovietmečiu Lietuvoje vėl apsigyveno nemažai rusų tautybės žmonių, nes kūrėsi pramonės įmonės, karinės struktūros. Tuo metu dėl įvairių priežasčių į šalį atvyko ir kitų tautybių žmonės iš tarybinių respublikų: armėnai, gruzinai, kazachai, azerbaidžaniečiai. Šiandienė globalizacija dar labiau išplėtė tautinę įvairovę Lietuvoje. Šalies įmonėse ir organizacijose darbuojasi indų, japonų, kinų, korėjiečių, libaniečių, turkų tautybės gyventojai. Tikėtina, kad dėl pasaulyje vykstančių pokyčių, keisis ir Lietuvos tautinių mažumų skaitlingumas, tautybių įvairovė.

Remiantis 2011 metų visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena 154 tautybių žmonės. Gausiausia yra lenkų bendruomenė, jų Lietuvoje gyvena virš 200 tūkstančių. Daugiausiai lenkų yra Šalčininkų (77,8 proc.), Vilniaus (52,1 proc.), Trakų (30,1 proc.) ir Švenčionių (26 proc.) rajonuose.

Apie 177 tūkst. gyventojų yra rusų tautybės. Daugiausia jų gyvena Visagine (51,9 proc.), Klaipėdoje (19,6 proc.), Zarasų (18,7 proc.) ir Švenčionių (13,3 proc.) rajonuose.

Baltarusių tautybės gyventojų yra apie 36 tūkst., o ukrainiečių – 16 tūkst. Nemažai Lietuvoje gyvena žydų (apie 3 000), totorių (apie 2 700), vokiečių (apie 2 400), romų (apie 2 100), latvių (apie 2 025), armėnų (apie 1 200), azerbaidžaniečių (apie 600), moldavų (apie 500).

Kuri Lietuvos dalis daugiatautiškiausia?

Be abejo, Vilnius.Kaip ir kiekviena šalies sostinė, Vilnius yra mokslo, kultūros, verslo, įvairių konfesijų traukos centras. Lietuvos kunigaikščio Gedimino dėka Vilnius tapo miestu, kuriame persipynė baltų, slavų, germanų kultūra ir religija. Per Vilnių ėjo prekybiniai keliai, keitę madas, skatinę mokslą ir turtinę kultūrą. XVI a. Vilniuje ir jo priemiesčiuose gyveno lietuviai, armėnai, italai, lenkai, rusėnai, totoriai, vokiečiai, žydai. Buvo galima sutikti ir bulgarų, čekų, graikų, ispanų, turkų, vengrų.

Pagal 2011 m. visuotinio gyventojų ir namų ūkių surašymo duomenis, Vilniuje gyvena 128 tautybių gyventojų. 80 įvairių tautybių gyventojų yra Kaune, o Klaipėdoje galite sutikti apie 70 tautybių miestiečių. Trakai garsėja savo karaimų bendruomene. Visos tautinės bendrijos išlaiko savo lokalią kultūrą, bendrumą ir tuo pačiu reprezentuoja miesto, šalies kultūrą.

Kokie svarbiausi Tautinių mažumų departamento tikslai?

Vienas iš svarbiausių Vyriausybės politikos tikslų yra padėti tautinėms mažumoms išsaugoti savo tapatybę ir integruotis į visuomeninį, politinį, ekonominį bei kultūrinį šalies gyvenimą. Pilnavertė ir sklandi integracija yra įvairialypis ir sudėtingas procesas. Jame dalyvauja visa Lietuvos visuomenė. Integracijos sėkmė priklauso nuo to, ar žmogus jaučiasi saugus, suprastas, laisvas ir reikalingas valstybei, kurioje gyvena.

Sulaukus prašymų atkurti tautinių mažumų problemas sprendžiančią instituciją, 2015 m. buvo atkurtas Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Jis tęsia 2010 metais XV-osios Vyriausybės sprendimu panaikinto Tautinių mažumų ir išeivijos departamento veiklą, kuri tuomet buvo išsklaidyta ir perduota Kultūros, Švietimo ir mokslo bei Užsienio reikalų ministerijoms.

Dabar tautinių bendrijų reikalai yra sprendžiami vienoje institucijoje, o jos veiklos tikslas – kurti darnią Lietuvos visuomenę, visapusiškai panaudojant šalyje gyvenančių tautų kultūrinį potencialą valstybės pažangai. Konstruktyvus dialogas, kalbėjimas ir tinkamų sprendimų ieškojimas drauge yra ir visuomet bus skatinamas.

Departamentas remia tautinių bendrijų kultūrinę veiklą. Pagal tautinių mažumų kultūros sklaidos ir kultūrinį bendradarbiavimą Pietryčių Lietuvoje vertinimo prioritetą finansuota 21 projektas,  jų įgyvendinimui skirta 40 tūkst. eurų. Džiaugiuosi, kad Švenčionių rajono rusų, lenkų ir žydų tautinės bendrijos labai aktyviai teikė įdomius projektus ir sėkmingai juos įgyvendino. Pietryčių Lietuva ir ateityje sulauks išskirtinio dėmesio. Šiais metais planuojame skelbti dar bent vieną projektų atranką ir skirti lėšų prasmingai tautinių bendrijų veiklai.

Kaip sužinote tautinių bendrijų lūkesčius ir poreikius?

Tautinių mažumų departamentas, matydamas būtinybę konsultuotis ir bendradarbiauti su  tautinių mažumų organizacijomis, organizuoja Tautinių bendrijų tarybos rinkimus. Jos tikslas – teikti departamentui siūlymus ir reikšti nuomonę tautinių mažumų politikos įgyvendinimo klausimais. Taryba yra kolegiali patariamoji institucija, atskaitinga departamentui, jos nuostatus, reglamentuojančius Tarybos sudarymą ir veiklą, Tarybos sudėtį tvirtina departamento direktorius.

Tautinių bendrijų taryba išrinka laikantis proporcingumo principo pagal Lietuvoje veikiančių tautinių bendruomenių skaitlingumą. 2015 m. lapkričio 9 d. ketveriems metams buvo patvirtinta naujos sudėties 26 narių Tautinių bendrijų taryba, kurios pirmininke išrinkta latvė Gunta Ronė, pavaduotojais – Marytė Maslauskaitė, vokiečių bendruomenės atstovė, ir Vladislav Voinič, lenkų atstovas. Taryboje yra gruzinų, romų, rumunų, libaniečių, kazachų, žydų, graikų, čečėnų, uzbekų atstovų.

Tautinių mažumų jaunimui išsaugoti savo tautinį tapatumą, pirmiausia kalbą, padeda savaitgalinės mokyklėlės. Ar pas mus jos sulaukia paramos?

Šalies švietimo sistemoje tautinėms mažumoms garantuojama teisė steigti neformaliojo ugdymo mokyklas, kuriose siekiama išlaikyti kalbą ir puoselėti tautines tradicijas. Todėl tautinių mažumų projektų finansavimo taisyklėse yra įtvirtintas tautinių mažumų šeštadieninių-sekmadieninių mokyklų veiklos rėmimo prioritetas. Šiuo metu šalyje veikia daugiau nei 30 tautinių mažumų sekmadieninių mokyklų. Projektus pateikusios sekmadieninės mokyklos gauna paramą veiklai – mokomajai medžiagai, knygoms, edukacinėms ekskursijoms.

 Tautinių mažumų departamentas skiria ypatingą dėmesį šioms mokykloms, nes vienu iš savo veiklos prioritetų jis laiko vaikų ir jaunimo įtraukties į šalies visuomeninį gyvenimą skatinimą, jų pilietinį ugdymą. organizuojami kvalifikacijos kėlimo mokymai sekmadieninių mokyklų mokytojams, renginiai jas lankantiems vaikams.