Švenčionėlių m. kultūros centro liaudies teatras balandžio 29 d. 18.00 val. pakvietė savo gerbėjus į premjerą – spektaklį pagal Florido Buliakovo pjesę „Keturios Jono moterys“. Kūrinys parinktas labai gyvenimiškas ir atitinkantis nūdienos aktualijas: vieniša senatvė, gražaus gyvenimo ilgesys, svajonės, apie kurias kalbant jos nejučia susitapatina su realybe, ir jau sunku atskirti, kur čia prasimanymas, kur čia tikri faktai...

Spektaklio pradžioje žiūrovų laukė savotiška intriga – užgesus šviesoms salėje ir ant scenos uždangos ėmė klaidžioti švieselė, tarsi paslaptinga žaltvykslė ar vilties spindulėlis... Intriga paaiškėjo, kai šią šokančią švieselę į delną „sugavo“ renginių režisierius Richardas Leleiva. Tai – teatro šviesa, kurią ir padovanojo kiekvienam žiūrovui, iš širdies – į širdį.

Spektaklį žiūrovai priėmė labai šiltai: kvatojosi, plojo, kartais ir mįslingai atsidusdavo. Keturios vienišos moterys, atsidūrusios senelių namuose prisimena savo gyvenimus, kaskart juos vis paspalvindamos gražesnėmis istorijomis, paaiškėja, kad daug kas – tik fantazijos vaisius. Ir čia tarsi paskutinė viltis atsirado elektrikas Jonas, nešinas raudonais bateliais – kuriai jie tiks, ta ir būsianti jo pati. Svajonių vyras, pasirengęs išpildyti visų keturių moterų lūkesčius: turėti savo namus, mėgstamą užsiėmimą ir būti bent lašelį laimingoms... Vaidino: Gražina Jarmalytė, Daiva Pošiūnienė, Alfonsas Ažubalis. Švenčionėlių liaudies teatre sėkmingai debiutavo – Stasė Musnikienė ir Danutė Druteikienė, sukūrusios gyvenimo vėtytų ir mėtytų, bet šiltų ir paprastų moterų paveikslus.

Režisierė Daiva Pošiūnienė, ir spektaklį režisavo, ir pati vaidino.

Artistai scenoje sukūrė juokingas gyvenimo situacijas, kurios peraugo į skausmingų vienišumo problemų apmąstymus. Ir spektaklio pabaigoje kiekvienam palikta pamąstyti, ar tikrai gali egzistuoti toks „svajonių vyras“, kuris gali išpildyti kiekvienos lūkesčius, net ir tie raudoni bateliai, kurie tinka kiekvienai, kuri tik jų nori, ar visa tai tėra tik svajonė, vizija, viltis, šešėlis, kurių paslaptingu žaismu viskas ir buvo apvainikuota.

Belieka spręsti kiekvienam savaip...

Artistams ir režisierei išėjus nusilenkti, žiūrovai plojo atsistoję, o gerbėjai ir artimieji apipylė gėlėmis. Nuskambėjo Giedros ir Vitalijaus atliekamas teatro himnas, nusileido scenos uždanga, o skirstėsi visi jau galvodami apie naujus susitikimus.