Mes turime 71 svečius online

Apsilankymų šiandien:52
Apsilankymų vakar:682
Apsilankymų šį mėn.:12626
Apsilankymų iš viso:1533553

Švenčionių krašto metraštininkas Jonas Juodagalvis

2011 m. lapkričio 19 d., šeštadienis Nr.85 (1132)

Gyvename ne tik gražia gamta, bet ir turtinga praeitimi galinčiame didžiuotis Švenčionių krašte, Švenčionių rajone. Bene pirmasis plačiau šio krašto praeities vartus atvėrė istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Juodagalvis, kuriam šis gimtasis kraštas visą gyvenimą buvo ir yra svarbus. Pirmoji jo knyga „Švenčionių kraštas“, kurią 1996 metais išleido „Diemedžio“ leidykla, buvo pirmas toks leidinys apie Švenčionių kraštą. Juk iš tiesų puiku, kai gali koncentruotai pasiskaityti apie Lietuvos dalelę, kraštą, kuris tau irgi svarbus ir mielas. Istorinė raida suformavo savitą čia gyvenusių žmonių pasaulėjautą, dvasingumą, požiūrį į kalbą, tautiškumą ir religiją. Švenčionių apskrities (pavieto) sąvoka akumuliuoja labai kitusią geografinę, etninę, kultūrinę ir administracinę erdvę, kurios centras buvo Švenčionių miestas. Pirmoje knygoje daugiau dėmesio buvo skiriama buvusiai Švenčionių apskričiai, Švenčionių kraštui, kuris kitados buvo Nalšios žemės dalimi, o po keleto metų išėjusioje gerb. Jono Juodagalvio knygoje „Švenčionys: dvaras-miestelis-miestas“ pagrindinis dėmesys jau skiriamas Švenčionims, kuriuos autorius mieliau vadina Šventėnais.

Paminėjau tik dvi istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Jono Juodagalvio knygas apie gimtąjį Švenčionių kraštą. Tų knygų yra ir daugiau. Ko gero, būtų labai sunku suskaičiuoti archyvuose ir bibliotekose praleistas valandas ieškant atsakymo į vieną ar kitą klausimą. Gerb. Jonas Juodagalvis savo knygose deklaravo tikslumo ir tolerancijos principą. Mes iš tiesų ne tiek daug žinome apie savo krašto praeitį, čia gyvenusius žmones, kultūrą, religiją. Perskaitę istoriko Jono Juodagalvio parašytas knygas jau galime įsivaizduoti, kaip šimtmečių bėgyje keitėsi mūsų kraštas, kokią įtaką tam turėjo karai, okupacijos ir t.t.

Kadangi gerb. Jonas Juodagalvis, atvertęs ne vieną mūsų krašto praeities knygos lapą, yra kuklus, reklamos nemėgstantis žmogus, nelengva buvo jį prikalbinti papasakoti apie save, knygas. Ir visgi susitarėme susitikti Vilniuje ir pasišnekėti. Jaukiame nedideliame butuke ir kalbėjausi su gerbiamuoju mūsų krašto metraštininku, istoriku, humanitarinių mokslų daktaru Jonu Juodagalviu. O prasidėjo mūsų pokalbis nuo klausimo, kaip kilo mintis atversti Švenčionių krašto praeities knygą ir po trupinėlį surinktus ten surašytus istorinius faktus, žmones sudėti į knygas.

- Pagal specialybę esu istorikas, tai, matyt, ir buvo viena priežasčių geriau pažinti savo gimtąjį Švenčionių kraštą. Tai, matyt, logiškas noras, nes savo kraštas visada buvo ir lieka arčiau dūšios. Man taip jau išėjo, kad pasinėriau į savo gimtinės, savo Mielagėnų, savo Švenčionių istoriją, o ten juk tiek daug įdomybių slypi. Negaliu konkrečiai pasakyti, kodėl pradėjau tą daryti, viskas prasidėjo tiesiog spontaniškai, o kai pradedi, kai užsikabini už kokio archyvinio faktelio, po to dar ir dar, o čia kaip toj patarlėj: „Kuo giliau į mišką, tuo daugiau medžių“, taigi atradęs kažką įdomaus, dar nežinomo imi ieškoti naujų to įvykio faktų, duomenų. Taip ir paskęsti toj faktų, įvykių, archyvinių duomenų klampynėj, iš kurios nelengva išbristi, nes viską reikia sudėlioti, išanalizuoti. Man, istorikui, svarbus tikslumas, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Jonas Juodagalvis.

- Prasidėjo viskas nuo knygos apie Švenčionių kraštą?

- Dabar sunku pasakyti, ar nuo Švenčionių krašto istorijos, ar nuo Mielagėnų. Galima sakyti, kad darbas vyko lygiagrečiai, juolab, kad ilgą laiką Mielagėnai buvo Švenčionių apskrities dalis, o Švenčionių kraštas buvo Nalšios žemių dalis, taigi istoriniai įvykiai labai dažnai susipina. Pavyzdys galėtų būti 1863 metų sukilimo įvykiai, o ir daugiau tokių faktų galima rasti.

- Tavo knygose viskas paremta dokumentais, tiksliais faktais, o ne pasakojimais, legendomis?

- Pasakos, pasakojimai, legendos, žinoma, gražu. Kraštotyrinis baras visada įdomus, vertingas, bet man svarbus tikslumas, įvykiai, paremti archyviniais dokumentais, kronikomis. Žinoma, jei tarp dokumentų yra lyrinių nukrypimų, tai galima pridėti kaip iliustraciją, o šiaip pirmenybė atiduodama faktams, o tuose faktuose ir dokumentuose būna visko. Ir pavardžių, ir vietovardžių rašymas kartais būna toks, kad gali nesusigaudyti, ir tada reikia jau remiantis logika ieškoti tikslumo. Štai parašyta, kad Tverečiaus valsčiuje yra Velikajevės kaimas. Pats tverečėnas esi ir gerai tą kraštą žinai, pasakyk, kur toks kaimas yra. O pasirodo, kad tai Didžiasalis. Tai tik vienas pavyzdėlis, o tokių daugybė. Ypač dėl pavardžių rašymo kartais sunku nustatyti, kaip skamba tikroji pavardė. Viename dokumente vienaip, kitame kitaip rašoma. Juk mūsų daugiatautiniame krašte viskas taip supinta, kad kartais būna sunku išpinti. Be dokumentų negalima, bet ir dokumentų negalima priimti kaip absoliučios tiesos, nes juo irgi rašė žmonės, ir dažnai būdavo, kad įvykis aprašomas taip, kad būtų naudingiau dokumentą rašančiai pusei. Kai teko rinkti medžiagą apie Lietuvos pasieniečius, kilusius iš mūsų krašto, susidūriau su tokiu dalyku: jei, tarkim, apie incidentą prie demarkacinės linijos rašo Lietuvos sargybos viršininkas, tai viena, o jei lenkai – visai kas kita. Ir žinok, kas pirmas šovė, - atsakydamas į mano klausimą, sako gerb. Jonas Juodagalvis.

- O koks jausmas būna, kai paimi į rankas seną, prieš šimtmečius rašytą dokumentą, kurio intensyviai ieškojai?

- O tada jauti pasitenkinimą, nes kartais surasti vieną ar kitą dokumentą tikimybė būna tokia pat, kaip šieno kupetoje rasti adatą. Žinoma, prielaidas visada turi turėti apie tai, ko ieškai – ar tai būtų vietovė, ar asmuo, ar įvykis. O šiaip archyvuose yra katalogai ir per juos bandai ieškoti. Bet net ir turėdamas viltį surasti duomenų, ne visada gali surasti juos. Čia jau, kaip sakiau, tikimybė tokia, kaip šieno kupetoje surasti adatą. Beje, į fondus niekas tavęs ir neįleis. Pagal katalogus kreipiesi, kartais gauni daugiau negu tikėjaisi, o kartais atvirkščiai. Beje, parašyta būna įvairiomis kalbomis, bet kai reikia, tai susigaudai.

- O kokį seniausią dokumentą, susijusį su Švenčionių kraštu, teko laikyti rankose?

- Sunku pasakyti, kokia data datuotas buvo seniausias mano vartytas dokumentas, bet įdomiausias man buvo lotyniško dokumento, aš jį mačiau, vertimas į lenkų kalbą, kaip Švenčionys tapo miesteliu, miestu. Tiksliau sakant, Švenčionių miesto įteisinimo dokumentas. Man mieliau būtų, kad vietoj Švenčionių šį miestą vadintume Šventėnais. Juk ir žinomas enciklopedistas Bronius Kviklys apie Švenčionis rašė, kad senasis vardas buvęs Šventėnai. 1900 m. Sankt Peterburgo A.Iljino kartografijos įmonės išleistame lietuviškame žemėlapyje, kurį sudarė A.Macijauskas, taipogi parašyta Šventėnai, galima ir daugiau pateikti pavyzdžių. Galbūt iš šalies ir juokingai atrodo tas mano noras, bet kaip gražiai skambėtų – Šventėnai, - sako mano pašnekovas istorikas, humanitarinių mokslų daktaras Jonas Juodagalvis.

Paskui dar ilgokai kalbame apie kitas jo knygas, ten aprašytas iškilios asmenybes. Pavyzdžiui, kunigas, 1831 metų sukilimo dalyvis Anupras Labutis, gimęs Senojoje Pašaminėje, palaidotas Švenčionių bažnyčios šventoriuje, tik dažnas praeiname pro šalį, nes paminklinis užrašas yra iš kitos paminklo pusės. Kalbamės ir apie kitus istorinius įvykius, turėjusius svarbią reikšmę mūsų Švenčionių kraštui, turinčiam ne tik gražią gamtą, bet ir turtingą istorinę praeitį, kurią mums glaustai savo knygose ir pateikia gerb. Jonas Juodagalvis.

Algis JAKŠTAS
 

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis