Mes turime 278 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2140
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12327
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88357
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Velykos mūsų krašte kadaise

2016 m. kovo 26 d., šeštadienis, Nr.22 (1555)

Velykų rytą Švenčionių krašto troboje – švara ir baltumas, languose – popierinių karpinių užuolaidos, šventi paveikslai papuošti įvairiaspalvėmis popierinėmis gėlėmis. Rankšluostinėse – specialiai šventėms kabinami puošnūs lininiai nėriniuoti rankšluosčiai (senovėje tikėta, kad per didžiąsias šventes ant jų nutūpia protėvių vėlės). Velykų stalą puošdavo linine staltiese, apsiūta bruknienojais. Ant jo, miniatiūrinėje žalioje avižų pievelėje – margučiai. Kepdavo ir pyragus, puoštus paukščiais, ir paukštukų pavidalo bandeles. O kad labiau į gyvus paukštelius būtų panašios, apkaišydavo jas paukščių plunksnomis. Ant stalo švietė cukraus baltumu tešlos avinėliai. Mūsų krašte žinomas dar vienas archajiškas Velykų patiekalas - apeiginė bandelė su kiaušiniu, į kepamos bandelės vidų dėdavo kiaušinį su lukštu. Velykų rytą padalindavo ją visiems šeimos nariams po lygiai, duodavo vaikams. Tokia bandelė tapati apeiginiam kiaušiniui, skatinančiam gyvybines jėgas, apsaugančiam nuo ligų ir blogio. Net Velykinių kiaušinių lukštai ypatingi: išdžiovinus, susmulkinus ir sumaišius su sėjamais grūdais, tikėtasi geresnio derliaus. Ant lauko rubežiaus pakasus - pasėlių apsauga nuo pelių ir kurmių.

O koks gi Velykų sekmadienio vakaras be lalauninkų šventų giesmių „aleliujų” ir merginoms skirtų lalynkų „…vynas mano žaliasai“, Šventos ir aplinkiniuose kaimuose „zelionom giesmėm“ vadinamų? Kirkučių lalynkoje sakoma: „Skrenda skrenda trys gulbelas/Neša neša tris gilalas/Tas gilalas išgaišino/Ir užaugo ųžuolalis/Un ąžuolo po šakelei/Un šakelių po lapeliui“. Štai ir išaugo giesmėje amžinasis mitologinis Gyvybės medis, atkartotas pasaulio sukūrimo mitas, kas taip būdinga senosioms apeigoms. Iš kokios amžių glūdumos mus pasiekė šis protėvių kalbėjimas?..

Lalynkos skambėdavo visur, nes lalauninkų būriai eidavo vienas po kito per aplinkinius kaimus, užsukdami į kiekvieną trobą. Ir kiekviename tokiame būrelyje savotiška hierarchija - savas užvedėjas, kaime gerbiamas doras žmogus, savi muzikantai su armonika, smuiku, cimbolais, brazgūnais. Modžiūniškiai prisimena, kaip būrelį lalautojų į jų trobas atvesdavo Švenčionių bažnyčios vargonininkas kompozitorius Julius Sinius. visų gerbiamas ir mylimas žmogus. Modžiūniškiai lalautojai gražiai mokėdavo paprašyti atlygio už giesmes: „Prašom duot, nežėlavot, kad būt až kų padėkavot!“ Seniai sakydavo: „Švinta giesmė – raikia priimt“.

Kiekviename būryje būdavo ir savas krepšio su kiaušiniais nešiotojas, kurį kartais šioms nelabai garbingoms pareigoms tekdavo net samdyti. Tik apie Pavoverę jį meiliai vadindavo „Gerasis mūsų Velykų Dėdulė“. O daugiausia tai „triznius“, ir baigta: „Nemoki giedot – tampyk kašikų!“ Ką ir besakysi, išgiedoti visą „aleliuja“ nesuklydus lalautojams ne taip jau paprasta. Giedot reikia lauke prie lango, vakare tamsu, knygon nepažiūrėsi.O būdavo tokių gaspadorių, kurie vedžiodami pirštu eilutė eilutėn tikrindavo, ar lalautojai nieko nepraleido. Susipainiosi, užmirši ką nors – pravys. Nei tau kiaušinių, nei arielkos, nei lašinių. Ir dar sarmata. Todėl išradingesni žibintuvėlį su savimi turėdavo, kad tekstą įžiūrėtų. Bet jeigu jau viską teisingai lalaunykai sugieda, o gaspadorius neduoda nieko, tai toks šykštuolis arba negražių palinkėjimų sulauks, arba skūpiai mergai „častuškas“ sugiedos, arba atlalavę bernai sugrįš ir zbitkų pridarys – kaminą užkimš, akėčias ant stogo užkels arba duris degutu išmozotas ryte rasi.

Davaisiuose lalaudavo daugiausia nevedę bernai. Kai apsirengę šventiniais rūbais senesnius apeidavo, traukdavo ten, kur yra jaunimo. Ką gi – kiekviename kaime dar ir savi įpročiai būdavo. Tradiciškai lalautojai – vyrai ir bernai. Bet kituose kaimuose eidavo lalauti visi – moterys, vyrai, jaunimas. Šilinietė Leontina Steckienė pasakojo, kad jaunystėje susidarė jų merginų būrelis, persirengdavo vyriškais rūbais ir eidavo lalauti, giedodamos senovines ir savos kūrybos giesmes. Tik trobon pakviestos neidavo, pasislėpdavo, kad persirengusių nepažintų. „Visi manė, kad itai Šilnių bernai lolauja“.Nykstant papročiui būdinga, kad jį perima kitos žmonių grupės.

Lalaunykai, dar „aleliujnikais“ vadinami, dažniausiai užsukdavo į kiekvieną trobą, išskyrus tas, kuriose būdavo gedulas. Švenčionys – daugiatautis kraštas. Tad nenuostabu, kad apeidavo ir kito tikėjimo žmonių trobas. Pasakojama, kad net vienas toks žydas prašydavo, kad pas jį lalautojai užeitų, jam sėkmės palinkėtų...

Rusai sentikiai, įsikūrę Lietuvoje nuo 17 amžiaus, išlaikė beveik nepakitusius pačius archajiškiausius rusų papročius. Per Velykas taip pat eidavo sodybų lankyti taip vadinami „volynščiki“ (volynka –dūdmaišis). Lalautojų giesmėje, vadinamoje „volynkoje“, sakoma: „Chaziaiskij dvor na sem stolbov/Christos voskrios syn Božii /Na sem stolbov, na vosem viorst /Christos…“ Nedavusiems dovanų dainuodavo: „Kto volynščikov nedarit /Tot bogato neživiot /Košel myšel /I karosta kala ušei“.

Margučio daužymas - archaiškas, pasak P.Dundulienės, išlaikęs mito apie kosminį kiaušinį ir kosminę gyvatę pėdsakus paprotys. Daugelyje tautų tikėta, kad pramušus margutį simboliškai atidaromas išėjimas iš jo gyvatei – visokios gyvybės ir vaisingumo davėjai. Taigi, pramuši margutį – pagerės ūkio ir sveikatos reikalai. Prieš 15 metų modžiūniškė Viktorija Martinkėnaitė papasakojo: „Tėvas ėjo Švenčionysan turgun saradoj, bo kiaušiniais mušdavos lig pravadam(atvelykis). Sako: „Vaikai, tete, primušiau pilnų kašeliūtį kiaušinių“ (laimėtojui atitekdavo sveikas kiaušinis). Taigi, Švenčionių turgus ir buvo ta azartiškų, smagių kiaušinių daužymo varžytuvių vieta.

Cukrumi ar smala užpildytas margutis gerai, bet tik iki to momento, kol gudrybė nepaaiškėjo. Jeigu jau gudrybė išaiškėdavo, rimtai apkūlokuodavo. Tad reikėjo mokėti pažinti tvirtą kiaušinį.

Kad margučio tvirtumą reikia išbandyti pastuksenant sau į dantis, žino visi. O akylesnieji dar pastebėjo, kad tvirtas kiaušinis silpniau nusidažo...

Beje, iš margučių vyrai dar ir kortom lošdavo. Mat kiaušinis tais laikais buvo vertybė - brangus, nekasdienis valgis, todėl ir virsdavo velykine valiuta. Dažniausiai kaimo žmonės juos rinkdavo ir parduodavo turguje, kad gautų bent kiek grynųjų pinigų, taip reikalingų ūkyje.

Tai šiam kartui tiek. Su šv. Velykomis, mieli „Švenčionių krašto” skaitytojai. Visiems sveikatos, derlingų metų.

Dievo palaimos Jums ir Jūsų namams!

Violeta BALČIŪNIENĖ

 
Reklaminis skydelis