Nepriklausomybės dieną rajono Sąjūdžio veikėjai kartu su visuomenininkais, istorikais, jaunosios kartos politikais paminėjo prasmingu renginiu „Partizanų kova – valstybės nepriklausomybės tęstinumo pagrindas“. Nors rengėjai – Švenčionių rajono švietimo pagalbos tarnyba, Švenčionių Trečiojo amžiaus universitetas ir Švenčionių profesinio rengimo centras – renginį kukliai pavadino minėjimu, jis net pranoko konferencijos rėmus. Įdomūs, istoriškai vertingi pranešimai, jautrūs, šilti sąjūdiečių prisiminimai, griežtas dabarties procesų įvertinimas, dvi parodos ir autentiškos partizanų melodijos, atliekamos Valdo Striužo ir kitų renginio dalyvių, valstybės himnas – be fonogramos. Kas begali būti prasmingiau ir gražiau švenčiant Kovo 11-ąją?

Istorikas Valdas Striužas savo pranešime apie partizanų kovas 1944 - 1952 m. Švenčionių krašte pabrėžė, kad partizanų laisvės kovų tema labai plati, sudėtinga ir mažai tyrinėta. Didelė dalis medžiagos, padedančios atkurti partizanų pasipriešinimo kovų organizaciją, rezistencinę veiklą, sukaupta entuziastų, kurie tą darė labai rizikuodami. Buvęs Utenos muziejaus direktorius Balys Juocevičius, dar okupacijos dešimtmečiais rinkęs partizanų prisiminimus, nuotraukas, plačiai aprašė Vytauto būrio partizanų veiklą Utenos, Saldutiškio, Linkmenų, Labanoro, Kaltanėnų kraštuose. Nemažai autentiškos medžiagos, daugiausia prisiminimų, surinko adutiškietė mokytoja Teresė Pivoriūnaitė, muziejininkė Viktorija Lapėnienė, taip pat ir istorikas Valdas Striužas, kuriam net pavyko asmeniškai susipažinti su buvusiu partizanų kuopos vadu, rinktinės pareigūnu.

Išaušus Atgimimui, 1989 – 1990 m., atsivėrė galimybė tirti sovietinės valdžios griežčiausiai slėptą tikrą istoriją. Rajone pirmieji straipsniai apie pasipriešinimo kovas buvo spausdinami sąjūdžio laikraštėlyje „Rytas“.

Atsivėrė archyvai, bet juose esančioje medžiagoje ne viskas buvo tikslu, dalis faktų buvo iškreiptų, suklastotų, tad labai pravertė surinkti gyvi buvusių partizanų, ryšininkų, liudininkų prisiminimai, nuotraukos. Viską kartu apjungus, jau buvo galima atkurti bent dalį to meto istorijos. Mūsų krašto pasipriešinimo judėjimo įvykiai pakankamai plačiai aprašyti Adutiškio, Tverečiaus valsčių knygose, istoriko zarasiškio Laimono Abariaus diplominiame darbe „Lietuvos partizanų Šiaurės Rytų srities 3-ioji Vytauto apygarda 1945 – 1952 m.“. 1999 m. Adutiškio girioje surastų partizanų archyvinių dokumentų pagrindu 2003 m. išleistas Lietuvos partizanų Vytauto apygardos „Tigro“ rinktinės 1945-1950 m. dokumentų rinkinys, istoriškai labai reikšmingas.

Tačiau, pasak istoriko Valdo Striužo, partizaninio judėjimo organizacinė struktūra vis tiek liko iki galo neaiški. Aišku tik tai, kad pasipriešinimas buvo ne šiaip sau stichinis, nors dalis buvo ir tokio. Tai buvo organizuota partizaninė kova, struktūra, griežta karinė organizacija. Rytų Lietuvoje pasipriešinimo bolševikiniams okupantams ginkluotus atskirus partizanų būrius apjungė karinės ir politinės Lietuvos laisvės armijos jungtinė „Tigro“ rinktinė, įkurta 1944 m. Pirmasis vadas buvo Leonas Vilutis Arūnas Bitinėlis. Jis gavo Lietuvos laisvės armijos įsakymą praslinkus frontui įkurti „Vanagų“ rinktinę, bet Saldutiškio valsčiuje Vilutis rado pirmuosius partizanų būrius. Besislapstantys vyrai buvo suskirstyti būriais, kuopomis, batalionais. „Tigro“ rinktinės veiklos pradžia buvo sėkminga. Didžiulis besislapstančių vyrų entuziazmas – priimta ir prisaikdinta daugiau kaip 600 Utenos ir Švenčionių krašto kovotojų. Tokį masiškumą skatino vyrų slapstymasis nuo mobilizacijos į Raudonąją armiją ir tikėjimas, kad Amerikos ir Anglijos vyriausybės privers sovietus trauktis iš Lietuvos, galbūt paskelbdamos ir karą.

Partizanams vadovavo parengti kovotojai. 1944 m. į Švenčionių krašto miškus nusileido Rytprūsiuose apmokyti desantininkai. Vokiečiai tikėjosi juos panaudoti diversijai prieš sovietų infrastruktūrą, pajėgas, transportą, ryšius, bet desantininkai rado sukurtą partizanų kovinę struktūrą ir įsitraukė į partizaninį karą, vadovavo būriams.

Istoriko Valdo Sriužo pranešime buvo pažymėtos ir partizanų pergalės, ir skaudus ištisų būrių sunaikinimas, daugiausia – dėl išdavikų. Adutiškio girioje per Naujuosius žuvo kelios dešimtys partizanų. Trūko drausmės, atsargumo, organizuotumo, buvo neišstatę net sargybos. Prisiminta ir daugiau tragiškų mūšių. Istorikas pasigenda žuvusių partizanų atminimo įamžinimo.

Skulptorius, meno kūrėjas Juozapas Jakštas turėjo pristatyti memorialo Jukiškės kaimo partizanams sukūrimo istoriją, jo reikšmę ir svarbą kraštiečių sąmonei, bet kuklus menininkas daugiau kalbėjo ne apie savo kūrinį, o apie skaudžius dabarties Lietuvos gyvenimo faktus – nykstančią Lietuvą, likimo valiai paliktą sugriautą kaimą, skurdo ir neteisybės genamus iš jos jaunus žmones. Šiandieninę Lietuvą jis palygino su jam paskirtu ąžuolu… išpuvusiu kamienu. Iš ąžuolo skulptūras kuriantis menininkas parašė ministerijai prašymą, kad skirtų bent tris ąžuolus tautos atminimui įamžinti, gavo vieną, ir tą supuvusiu vidumi. Menininkas sako jame pamatęs, koks šiandieną yra mūsų tautos veidas. Aplinkui dar gražus, bet vidurys išpuvęs... Neįamžintas nusipelniusių kovotojų atminimas, esamos atminimo lentos išniekinamos, su jaunimu niekas nesikalba apie pasipriešinimo kovų prasmingumą. „Ne viskas tvarkoje šiandieną Lietuvoje“,- su nuoskauda kalbėjo J.Jakštas.

Apie memorialą nuoširdžiai papasakojo Juozapo Jakšto bendražygė sąjūdietė Viktorija Lapėnienė. Nalšios muziejaus Reškutėnų filialo fondų tvarkytoja V.Lapėnienė taip pat kalbėjo apie partizanų kovų atminimo ir pagerbimo aspektus šeimose, istoriniame pavelde, švietime, savivaldos struktūrose.

Visi su įdomumu klausėsi ir visai kitokio – liečiančio dabarties aktualijas pranešimo „Partizaninė kova prieš okupantus dabartinėmis sąlygomis“, kurį skaitė atsargos karininkas, NATO karinės misijos Afganistane dalyvis Saulius Šilinis, matęs Afganistane iš arčiau tikrą partizaninį karą, kuris nė iš tolo neprilygsta tam karui, kuris buvo Lietuvoje. Seniau karo lauke buvo viskas aišku – kur fronto linija, kur apkasai ir kieno jie, kas kur kaunasi, transporto priemonės buvo su vėliavomis, skiriamaisiais ženklais. Šiuolaikinis, hibridinis karas kitoks. Visos ankstesnės taktikos pasenusios. Šiuolaikinis karas vyksta net neapibrėžtoje teritorijoje, o karas prasideda mūsų galvose. Informacinės atakos išmuša iš vėžių, sukelia sąmyšį, toks ir yra priešų tikslas. Turime mokytis iš naujo, atpažinti nematomus karius, atremti jų atakas.

Po pranešimų minėjime skambėjo prasmingos eilės, partizanų dainos ir kt. kūriniai, kuriuos atliko minėjimo dalyviai.

Irena PAULIUKEVIČIENĖ