Mes turime 368 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1862
mod_vvisit_counterŠią savaitę:18063
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:94093
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Didžiosios savaitės svarba

2016 m. kovo 19 d., šeštadienis, Nr.20 (1553)

Savaitė prieš šventas Velykas yra vadinama „Didžiąja savaite“. Kodėl ši savaitė vadinama Didžiąja? Todėl, kad per ją minimi didieji mūsų tikėjimo slėpiniai. Šv. Paulius sakė: „Jei Kristus neprisikėlė, tai tuščias mano tikėjimas ir viltis“.

Katalikų Bažnyčios liturgijoje Didžioji savaitė susiformavo palaipsniui. Krikščionybės pradžioje gavėnios pasninkas trukdavo vos 3 dienas, vėliau buvo įvesta, kad gavėnios laikotarpis turi trukti 40 dienų. Gavėnios laikotarpiu ypatingas dėmesys bei svarba suteiktas Didžiajai savaitei, kurioje yra susitelkę svarbūs Jėzaus Kristaus gyvenimo įvykiai. Verbų sekmadienį pažymimas triumfuojantis Jėzaus Kristaus atvykimas į Jeruzalės miestą bei paskutinė Kristaus diskusija su Sanhendrinu šventykloje, kurioje Kristus pasakoja apie Jeruzalės griuvimą ir pasaulio pabaigą. Taip pat Didžiosios savaitės eigoje minime Paskutinę vakarienę, Kristaus kančią ant kryžiaus dėl mūsų visų atpirkimo ir pagaliau šlovingas jo Prisikėlimas. Taigi, kaip matome Didžiosios savaitės liturginių dienų šventimas yra sudėliotas taip, kad žmogus galėtų labiau suprasti ir iš naujo pasinerti į paslaptis, kurios tiesiogiai susietos su žmonijos išganymu. Didžiosios savaitės pagrindiniai tikslai yra pirmiausia paskatinti žmogų giliai dėkingumo refleksijai, t.y. atsigręžimui, giliam susimąstymui apie Kristaus mums suteiktą atpirkimo dovaną; antra, sutaikyti žmogų su jo Kūrėju – su Dievu, atgailos sakramente bei kviesti kiekvieną Bažnyčioje atnaujinti maldos ir tarnystės Dievui uolumą.

Bendrai apžvelgus Didžiosios savaitės įvykius, siūlau plačiau apmąstyti svarbiausias šios savaitės dienas – Verbų sekmadienį, Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį penktadienį.

 

Verbų sekmadienis

Verbų sekmadienis mums atveria duris į svarbiausius Jėzaus gyvenimo įvykius. Šia diena, Katalikų Bažnyčios liturgija primena kiekvienam iš mūsų apie iškilmingą Jėzaus Kristaus atvykimą į Jeruzalės miestą. Vienas iš sinoptinių evangelistų, evangelistas Jonas trumpai ir aiškiai pristato mums šį įvykį: „Rytojaus dieną gausiai susirinkusi į šventes minia sužinojo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę. Žmonės pasiėmė palmių šakų ir išėjo jo pasitikti, garsiai šaukdami: „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio Karaliui!“ (Jn. 12, 12 – 13). Dalyviai, kurie atskubėjo pasveikinti Jėzaus, įžengiant į jų miestą, buvo girdėję apie Jo didelius stebuklus, o ypač apie Lozoriaus prisikėlimą. Žmonių akyse žibėjo viltis ir tikėjimas, kad Kristus paskelbs save šio miesto karaliumi, išvarys romėnus ir pasibaigs išrinktosios tautos priespauda. Persmelkti šia viltimi žmonės šūkavo „Osana! Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu – Izraelio Karaliui!“ bei pagarbos ženklan dėjo savo apdarus ir palmių šakas po asiliuko kojom, ant kurio sėdėjo Kristus. Tradicija mums skelbia, kad šiame Jėzaus pasitikime dalyvavo ir daug vaikų, ir tai nėra kažkas neįprasto. Nes vaikai, būdami smalsūs, dažniausiai susirenka ten, kur vyksta jų akimis įdomūs susibūrimai. Tad toks džiugus, garsus ir viltingas Kristaus kaip būsimojo karaliaus, pasitikimas prie Jeruzalės miesto, neturėtų mūsų stebinti. Tokia pakili žmonių reakcija nepatiko fariziejams, t.y. žmonėms, kurie priklausė Judėjos religinei politinei srovei, gynusiai smulkiųjų ir vidutinių žemvaldžių, pirklių ir amatininkų interesus. Fariziejai kreipėsi į Jėzų su prašymu „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“. Jis atsakė jiems: „Sakau jums, jei šitie tylės – akmenys šauks!“ (Lk. 19, 39 – 40).

Apie ką mąstė Jėzus iškilmingai įvažiuodamas į Jeruzalę? Greičiausiai apie Senojo Testamento pranašystę bei artėjančią kančią ir mirtį ant kryžiaus. Jau atvykdamas į šį miestą, Jėzus matė žmonių veidus, kurie neužilgo šauks „Ant kryžiaus jį!“ (Mk. 15, 13).

Taigi matydami šiame įvykyje dvi skirtingas žmonių reakcijas, galime įžvelgti ir tai, kad Verbų sekmadienio liturgija susideda iš dvejų svarbių įvykių: iškilmingos, džiugios procesijos su palmėmis ir Kristaus kančios, kuri skaitoma iš sinoptinių evangelistų Morkaus, Luko, Mato evangelijos. Tuo Bažnyčia pabrėžia, jog triumfuojantis Kristaus atvykimas į Jeruzalę ir Jo kančia bei mirtis ant kryžiaus yra glaudžiai susieti tarpusavyje.

 

Didysis Ketvirtadienis

Po Verbų sekmadienio Bažnyčios liturgija įveda mus į Viešpaties Vakarienės (Didžiojo Ketvirtadienio) paslaptį. Didysis Ketvirtadienis pradeda Velykinį tridienį. Kaip sekmadienis yra visos savaites kulminacijos diena, tai lygiai taip pat Velykinės šventės – Kristaus Kančia ir Prisikėlimas yra liturginių metų kulminacija. Velykinis tridienis prasideda su Paskutinės Viešpaties Vakarienės mišiomis ir pasibaigia Kristaus Prisikėlimu sekmadienį.

Jėzus, švenčiant paskutinę vakarienę su savo mokiniais, tarė: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią Velykų vakarienę prieš kentėdamas“ (Lk. 22,15). Dėl ko Jėzus ištarė šiuos žodžius? Nes Velykos, kurias šventė žydų tauta, tapo Nuostabiomis Velykomis. Nes buvo tai atsisveikinimo ir išsiskyrimo diena su apaštalais. Diena, kurioje buvo parodyta Dievo Sūnaus didžiausia meilė ir paklusnumas. Diena, kurioje buvo įsteigti Eucharistija ir Kunigystė.

Virš tradicinio žydų tautos valgio, vyno ir duonos, nusileido Jėzaus palaiminimas ir perkeitimo žodžiai: „Imkite ir valgykite: tai yra mano kūnas“. Paskui, paėmęs taurę, sukalbėjo padėkos maldą ir davė jiems, tardamas: „Gerkite iš jos visi, nes tai yra mano kraujas, Sandoros kraujas“ (Mt. 26, 26 -28).

Popiežius savo enciklikoje „Eucharistija Bažnyčios gyvenime“ teigia, jog Jėzaus paskutinė vakarienė buvo nuostabi ir truks iki pasaulio pabaigos, ir kiekvienas asmeniškai gali dalyvauti joje. Nuostabi, nes Kristus įsteigė Kunigystę. Jis liepė kartoti ir skelbti Eucharistiją kaip Auką ir Šventę: „Tai darykite mano atminimui“ (Lk. 22,19). Šiandien kunigai aukodami Šventąsias Mišias vykdo Jėzaus įsakymą. Kunigystė – tai dalyvavimas vienintelio, aukščiausiojo kunigo – Jėzaus Kristaus – kunigystėje. Ši kunigystė yra nuolatos kunigystės sakramente.

Visa tai įvyko Didįjį Ketvirtadienį Judo išdavystės fone. Taip bus iki pasaulio pabaigos su Nuostabia vakariene. Bus Eucharistija, bus kunigystė ir Bažnyčia ir „pragaro vartai jos nenugalės“. Bet šalia to bus išdavystė, melas ir atsimetimai, nes kur yra žmogus, ten bus silpnumas ir nuodėmė.

 

Didysis Penktadienis

Didįjį Penktadienį, vienintelę dieną metuose, Eucharistija nešvenčiama. Tai Išganytojo mirties diena. Šią dieną Bažnyčia siūlo apmąstyti Jo didžią kančią ir mirtį ant kryžiaus.

Taigi apžvelkime Golgotos kalno dramą, kurioje dalyvavo du blogiausieji ir Šventasis, minios pasmerkti numirti ant kryžiaus. Tie, kuriuos pasaulis atmeta ir kurių bijo. Atmeta nusikaltėlius ir tuo pačiu bijo ir šventumo, kurį įsivaizduoja nepasiekiamu, ir nori gyventi pagal savo susikurtas taisykles. Pažiūrėkime į nusidėjėlius. Vienas mąsto tik apie save, apie savo kentėjimą, piktžodžiauja, keikiasi, kelia pretenzijas visiems įskaitant Jėzų, bet ne sau. To tarpu kitas mąsto ne vien apie save „Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“ (Lk. 23,41) ir kreipiasi į Jėzų: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ (Lk. 23,42). Kas gi atsitiko, kad nusidėjėlis radikaliai pakeičia savo laikyseną? Gal Jėzaus padaryti stebuklai ar pamokymai perkeičia nusidėjėlį? Ne. Jį perkeičia Jėzaus Kristaus ori pozicija ant kryžiaus. Jėzus, kentėdamas meldžiasi už savo kankintojus ir priešus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą“ (Lk. 23,34). Ir būtent šis nusidėjėlis, išpažinęs savo nuodėmes, girdi nuostabius žodžius, liudijančius mums visiems apie Dieviškąjį Gailestingumą bei dangų: „Šiandien su manimi būsi rojuje“ (Lk. 23,43).

Šv. Petras Apaštalų darbuose mus patikina, kad Jėzaus Kristaus skausminga mirtis ant kryžiaus nebuvo atsitiktinumo vaisiumi arba nelaimingų įvykių seka, bet tai buvo Dieviškojo plano dalis: „Taigi tą vyrą, Dievo valios sprendimu bei numatymu išduotą, jūs nedorėlių rankomis nužudėte, prikaldami prie kryžiaus“ (Apd. 2,23). Šv. Pranciškus asyžietis teigia, kad kiekvienas, kuris nevykdo Dievo valios gyvendamas pagal savo užgaidas ir paskendęs savo ydose bei nuodėmėse, prisideda prie Kristaus kančios ir mirties ant kryžiaus: „Tai nepyktosios dvasios nukryžiavo Jį, bet tu drauge su jais nukryžiavai Jį ir vis dar kryžiuoji su savo ydomis ir nuodėmėmis“.

Didžiojo Penktadienio liturgija susideda iš 4 dalių: Žodžio liturgijos, Kryžiaus adoravimo, Komunijos priėmimo ir Procesijos į kapą. Tad dalyvaudami Didžiojo penktadienio liturgijoje, siekime labiau priartėti prie mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus, tyra širdimi pamilkime Jo didžią kančią bei nuolankai priimkime atpirkimo dovaną.

Marijan APRIŠKO

Kunigas

 
Reklaminis skydelis