Mes turime 293 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:2040
mod_vvisit_counterŠią savaitę:12227
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:88257
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Dar kartą apie Ažugavas

2015 m. vasario 10 d., trečiadienis, Nr.11 (1544)

Užgavėnės, mūsų krašte vadinamos Ažugavomis. Pravartu dar kartą prisiminti šventės esmę, pagrindinius Ažugavų personažus bei kitus šios šventės akcentus, kad žinotume, kaip švęsti.

 

Žiemos šventei  ne vieta prie Užgavėnių

Geriausi mokytojai – seni kaimo žmonės. Jų atmintyje išlikę labai daug archaikos, ypač Švenčionių krašte. Kiek retų ir vertingų Ažugavų dainų turi mūsų kraštas, jomis esame garsūs Lietuvoje! Tačiau senoliai itin retai mini vieną kitą persirengėlį – mat, persirengėliai daugiau eidavo per Tris Karalius. O per Ažugavas čia labiausiai akcentuojamas važinėjimasis arkliais, Užgavėnių dainos, ledo karuselės, sotus ir gausus valgis, linksmi vakarėliai ligi vidurnakčio. Vėliau, sovietmečiu, atsirado Morė. Tai žemaitiškasis Užgavėnių personažas, jo prasmė - deginamas blogis. Žemaitijos Morė paplito po visą Lietuvą dar tais sovietmečio laikais, kai etninės šventės buvo draudžiamos, o jų organizatoriai baudžiami. Tuo metu vien tik švęsti Užgavėnes buvo labai drąsu ir labai pažangu, tai buvo grįžimas į lietuvybę, į savąsias šaknis. Kaip alternatyvą Užgavėnėms sovietiniai ideologai sugalvojo „zimnij prazdnik” - žiemos šventę – pigų brukalą gilias etnokultūrines šaknis turinčioms Užgavėnėms pakeisti. Tai buvo ideologinės kovos būdas, siekis sunaikinti supratimą, kad kiekviena tradicijomis pagrįsta kalendorinė šventė, tokia kaip Užgavėnės, turi tūkstantmetes šaknis.

Dabar kiti laikai. Jau net nesiginčijama dėl to, kad kiekvienas regionas turi savą kalendorinių švenčių specifiką, kad ją reikia žinoti ir perduoti vaikams, kad išliktume kaip tauta.

 

Žemaičių – Morė, aukštaičių – Gavėnas. Ir abudu – ne mūsų

Aukštaitiškasis Rytų Lietuvos Užgavėnių personažas buvo ne stotingoji Morė, o Gavėnas – baisus, barzdotas, su išverstais kailiniais, spragilu rankoje, ant vežimo rato, kuris pritvirtintas prie rogių pavažos (ratas ir pavaža simbolizuoja žiemos ir pavasario sandūrą). Tempiamas Gavėnas svirduliuoja, švaistosi spragilu tarsi gyvas. Gavėnas  buvo ne deginamas, o už kaimo išverčiamas į pusnį, siekiant, kad žemė prabustų naujam derliui. Tačiau šis personažas buvo paplitęs tik šiaurės ir šiaurės rytų Lietuvoje (Biržų, Panevėžio, Kupiškio, Rokiškio raj., užgriebė Zarasų rajono Dusetas, Salaką), jis mūsų nesiekė.

 

Žemaitiškos  kaukės, aukštaitiški - išteplioti veidai

Šiais laikais pakinkytas arklys – jau retenybė. O dar ir Morės, laužo, kaukių atsisakius šventės visai nebeliktų. Lietuviška šventė prigijo, ji gyvuoja. Bet privalome paversti ją iš žemaitiškųjų aukštaitiškomis Užgavėnėmis (prisiminkime 2015 – etnografinių regionų metus!). Šalia jau esančių ir daugiau žemaitiškam regionui būdingų, vėlesnių, antropomorfinių personažų – giltinės, angelų, velnių, raganų, čigonų turėtų būti dar senesni, archaiškieji, Aukštaitijoje išlikę zoomorfai - Gervė, Žirgas su raiteliu, Ožys. Mūsų žemiečio etnologo Jono Vaiškūno tvirtinimu, tai greičiausiai galėjo būti prosenoviško lietuviško Zodiako liekanos. Persirengėlių „Zodiako ženklų” svita ėjo paskui vežimo ratą – saulės simbolį.

Zoomorfines kaukes pasidaryti nėra sunku. Be to, jos daromos ne vieneriems metams. Verta prisiminti dar vieną ypatybę: žemaičiai darydavo Užgavėnių kaukes, o mūsų aukštaitiškieji velniukai, čigonai, giltinės, angelai – ne su kaukėmis, bet su ištepliotais veidais.

 

Mums artimiausias – Užgavėnių diedas arba Čiučela

O kaip vis tik su tuo pagrindiniu stabu, kurį jau net seni žmonės primiršę, kurio aprašymus galima rasti tik mokslinėje literatūroje? Mokslininkų etnologų darbuose pavyko aptikti kai ką įdomaus. P.Dundulienės, J.Balio, J.Kudirkos, A.Vaicekausko darbuose nurodoma, kad kai kur Rytų Lietuvoje ir Dzūkijoje (vadinasi, jau piečiau rytų Aukštaitijoje ir net už jos), buvo Užgavėnių diedas, diedelis arba Čiučela, artimas Gavėno giminaitis. Bet netapatus jam, turintis savitų bruožų. Užgavėnių diedo ir Gavėno panašumas yra tas, kad Diedas taip pat švaistėsi botagu, tempiamas ant rato-pavažos konstrukcijos. Kaip ir Gavėnas, mūsiškis bevardis „Čiučela” nebuvo deginamas, nes Užgavėnių diedas simbolizuoja atgijusią augimo, derliaus dievybę, o ne žiemą, blogį. Rankoje, kaip ir Gavėnas, Čiučela, arba Užgavėnių diedas laiko spragilą, bet skirtingai nuo jo gali laikyti botagą arba bizūną (o ir pagaminti lengviau!). Prie juosmens diedui būtinai pririštas negyvas paršelis arba višta (tai svarbus elementas, rodantis šios būtybės ryšį su chtoniškuoju pasauliu).

Nors nurodyta tik apytikslė Ažugavų diedo buvimo vieta, bet geografiškai jis mums artimiausias, labiausiai priimtinas.

Pasak Liberto Klimkos, labai svarbus simbolis – ratas, ant kurio pritvirtintas Diedas. Ratas simbolizuoja saulę, jos išvadavimą. (Prisiminkime: per Jonines tas pats ratas deginamas – apeiga, padedanti saulei sudegti).

 

Svarbūs elementai -  triukšmas, juokinimas ir juokas, laistymasis vandeniu

Verta įsidėmėti, kad labai svarbūs šios šventės elementai, kadaise buvę apeiginiais veiksmais – triukšmas, juokinimas ir juokas, laistymasis vandeniu. Visa tai galima įvilkti ir į šiuolaikinį rūbą, svarbu, kad išliktų šventės esmė! Galima ir savų personažų, ir jiems linksmų vaidinimėlių prikurti. Svarbu, kad išliktų prasmingi Užgavėnių šventės simboliai, na ir, žinoma, kad visiems būtų linksma. Ir svarbiausia turi būti tai, kad ne vien tik blynų prisikimšti į pilvus mes ateiname į Užgavėnių šventę, o pasisemti kultūrinės savasties, pajusti, kas mes tokie esame. Tada gal nekils noras jungti Užgavėnių šventę su jos antagoniste – sovietine žiemos švente ir juokinti visos Lietuvos.

 

Panašu, kad už rajono etnokultūrinę veiklą atsakingas asmuo dar vis miega giliu žiemos miegu...Laikas prabusti ir apginti Švenčionių krašto Ažugavas nuo „žiemos šventės demonų”! Tegu žiemos šventė virsta žiemos sporto renginiu, naudingu sveikatai, o Užgavėnės – archajiška, gilias šaknis turinčia prasminga švente, primenančia, kad lietuviais esame mes gimę!

Violeta BALČIŪNIENĖ

 
Reklaminis skydelis