Mes turime 341 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1663
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17864
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93894
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Istorija apie Šaltinį ir jo draugą

2015 m. vasario 6 d., šeštadienis, Nr.10 (1543)

Ant kalno viršūnės jau daug šimtmečių, o gal ir tūkstantmečių, gulėjo akmuo. Bet vieną rudens dieną, kai jau niekas nieko nebesitikėjo iš Dangaus, susikaupė tiršti debesys. Oras tapo neįtikėtinai tvankus ir tankus. Įtampos sankaupos neišlaikęs Dangus sprogo – taip trenkė galingą žaibą į žemę, kad ši net šoktelėjo.

Akmuo stipriai krestelėjo ir, neišlaikęs pusiausvyros, pasviro. Po savimi pamatęs didžiulę nuokalnę, susiraukęs užsimerkė.

O kalno apačioje, negiliai žemėje, beveik jos paviršiuje, paslaptingai almėjo Šaltinis. Niekas net neįtarė jį ten esant. Jis buvo drovus, bet skaidraus ir čiurlenančio ūpo. Į paviršių veržtis nematė jokio reikalo – jam patiko ši vėsi, rami, saugios prietemos aplinka.

Ir staiga nugriaudėjo antras sprogimas kartu su žaliai melsvu akinančiu žaibu. Kalnas vėl krūptelėjo, o akmuo, visiškai iškratytas iš savo vietos dar sekundę pasverdėjo, giliai atsiduso, ir pasidavė likimui: pamažu ir sunkiai išjudėjęs iš vietos, nuo pakalnės riedėjo vis greičiau ir greičiau. Netikėtai jį pagavo neišpasakytas akimirkos džiaugsmas: pro ausis švilpė vėjas, lietus kuteno ir plovė visus šonus, o akys visiškai nebeskyrė, kur dangus, o kur žemė. Nežinomybės nuojauta apėmė visą didingą jo kūną. Žaibai žybsėjo kas sekundę ir viskas susisuko, susiliejo į vieną nebeišdalinamą ir nebeatskiriamą pojūtį: rodos, pati Amžinybės širdis prasivėrė ir dainavo kažkokią keistą kosminę melodiją.

Tik staiga – bum! Bum bum. Ir viskas sustojo. Akmuo suprato, kad jo keista, trumpa, o gal pati ilgiausia jo gyvenime kelionė, pasibaigė. Pakėlė akis į viršų, ten link, kur šitiek metų buvo gyventa, ir beveik iš dangaus Kalno viršūnė jam padrąsinančiai mirktelėjo, neva, viskas gerai, aš juk čia. Nei kitų kalnų, nei tarp kalnų dunksinčių miškų, ar pavienių medžių viršūnių nebesimatė: viską gaubė baugi, tiršta ir vienoda tamsa. Rytais tvyrosiantis rūkas taip pat liko kažkur ten, aukštai, susiformuosiantis po lietaus paryčiais.

Gal jis būtų pradėjęs liūdėti šitaip netikėtai viskam pasikeitus, tik staiga pajuto, kad kažkas kutena vieną jo šoną. Bet kutena kitaip, nei lietus, o iš apačios, pastoviai, čiurlenančiai ir skaidriai.

Šalia jo tingiai, bet su keista, rodos, niekada neišblėstančia šypsena, rąžėsi Šaltinėlis. Vos tik nustojo rąžytis, trintis akis, žiovauti, keistai gurgėti ir dairytis aplink, šaltinis ėmė nepaliaujamai čiauškėti ir almėti:

- Ooo! Kas čia atsitiko? Tamsu? Bet kitaip. Kodėl kitaip tamsu? Mano prieblanda buvo kitokia – minkšta ir kitaip tiršta, šilta ir saugi. O ši prieblanda yra šalta, atvira ir bauginanti. Ką aš darysiu be savo prieblandos? Būsiu toks atviras?! Mano galvą dabar perkaitins kitos vasaros Saulė! Man bus baugu naktimis! O dar tie didžiuliai kalnai – tiesiog milžinai! Kaip gerai, kad jų nesimatė glūdint žemėje – ta jų didybė tiesiog nepakeliama..! O ramybė – iš kur jos dabar tiek daug gausiu?! – šitaip almant jo džiaugsmas baigė pavirsti į liūdesį ir jau buvo bepradedąs raudoti.

 - Ei, klausyk, - žemu drūtu balsu prabilo Akmuo, - ir man ne pyragai: šitiek šimtmečių gyvenau sau ramiai kalno viršūnėje. Džiaugiausi kitų kalnų viršūnėmis, miškais ir tyvuliuojančiais rūkais tarpukalnėse, tyliai ir oriai besisupančiais ant vėjo bangų kalnų ereliais, tekančia ir besileidžiančia saule, žvaigždėmis naktį, kurios buvo taip arti, rodos, ištiesęs rankas net paglostyti būčiau galėjęs, o dabar... – jis liūdnai nuleido akis ir įbedė jas į šią keistą atvirą tamsą.

Neišlaikęs abiejų nevilties, Šaltinis pratrūko raudoti. Kūkčiojo, kratėsi, purtėsi, taškėsi mažais skaidriais purslais ir net nepastebėjo, kad jo srovė stipriau tryško iš žemės gelmių. Išdidėjusi srovė glaudžiai prisišliejo prie Akmens šono. Šaltinis pajuto neįkyrų, bet stiprų palaikymą, kažkokią švelnią ramybę, pastovumą ir jėgą sklindant iš Akmens, ir aprimo.

Bėgo dienos.

Tos nakties audra pamažu pradėjo tolti ir blankti iš atminties. O šaltiniui pradėjo aiškėti naujos jo paties galimybės vandens srovei kasdien atrandant vis naują kryptį, potyrį, pojūtį ar iššūkį, ar kompromisą, nustebimą, nuotykį.

Savo netikėtą išsiveržimą, inicijuotą Akmens, manė būsiant sunkia našta. Tačiau jo baimės ne tik kad nepasiteisino, o atvirkščiai – jo gyvenimas tapo labai įdomus, kupinas kasdieninių nuotykių ir įspūdžių.

Pamažu Šaltinėlis suprato, koks margaspalvis yra gyvenimas, koks skaidrus ir tyras yra jo vandenėlio čiurlenimas žemės paviršiuje. Ir jis pradėjo beveik nesustojamai juoktis ir almėti.

- Kaip gerai, kad tu nukritai man ant galvos, Akmenėli! – vieną dieną skambiai sušuko jis. Net netoliese augantys medžiai susidomėję atsisuko pažiūrėti, kas čia vyksta.

– Tu tik pažiūrėk, kiek paukščių atskrenda atsigerti vandens! Kiškiai, stirnos ir visi kiti miško žvėrys ateina čia numalšinti troškulio. Anądien mačiau, kaip ant tavęs buvo nutūpęs net didysis kalnų erelis! O saulės šviesa taip spalvingai žybsi pro medžių lapus ir taip linksmai atsispindi vandens pursluose, kad negaliu sustoti juoktis! O laumžirgiai bando tuos žybsnius surinkti ir dabina savo sparnus – kaip nuostabu! O štai ten, pamiškėje, kur vanduo turi vietos išsilieti į pievą, pradėjo augti upinės mėtos ir daugybė kitų, vandenį mylinčių augalų – jie tokie žali, ir tokie visi skirtingi! Kaip nenusakomai gražu! Kaip gyva! Kaip įvairu! Ačiū tau, Akmenėli, už tokį nuostabų, naujai atvertą gyvenimą! O tu dar pasiilgsti Kalno viršūnės?

Akmenėliui net galva susisuko nuo šaltinio čiauškėjimo:

- Tavo džiaugsmas mano galvą visai susuko – jeigu būčiau Kalno viršūnėje ir tu šitaip krykštautum, tikrai nukrisčiau, - lėtai, su santūria bet palaiminga šypsena prabilo Akmuo.

– Prisimenu Kalno viršūnę, ir ten būdamas nemaniau, kad kalno papėdėje gali būti taip pat gerai, kaip ir viršuje. Ten buvo vieni pliusai, čia – kiti. Nesigailiu jos, nors visi vaizdai ilgam išliks mano širdies atmintyje. O tu, Šaltinėli, krykštauk, džiugink, tekėk ir girdyk visus, kam reikia tavo vandenėlio. Būsiu čia tol, kol vieną dieną vėl kas nors nepasikeis. Bet iki tos dienos, iki to momento, saugosiu tavo ištakas nuo kaitrios Saulės, kad neišdžiovintų ji tavo versmės. Ir su tyliu džiaugsmu visada klausysiuosi tavo almėjimo: tu tik čiurlenk, skleisk šią gyvybę ir nekreipk dėmesio į kelyje pasitaikančias kliūtis ar tuščias senų sraigių ar kitų bambeklių padarų pastabas, neva, kam tavęs reikia. Nepasiduok tiems niekingiems balsams – almėk savo srove, savo greičiu, dabinki savo purslais savo vandenis tuo džiugindamas ir kitus.

Tokius žodžius išgirdęs Šaltinis dar veržliau plūstelėjo iš savo versmės. Ir jo versmė neišseks dar daugybę amžių, nes yra apsaugota nuo per kaitrios saulės ir palaikoma ištikimo, santūraus, bet labai tyros širdies draugo.

Silvija GLODENĖ

 
Reklaminis skydelis