Mes turime 273 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:405
mod_vvisit_counterŠią savaitę:16606
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92636
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Vytauto Didžiojo, brolių Vytautų, ponių Vytautienių ir panelių Vytautaičių garbei

2015 m. sausio 30 d., šeštadienis, Nr.8 (1541)

Vilniaus karininkų ramovės 2016 metų renginių maratonas prasidėjo sausio 5 d. labai iškilmingu ir informatyviu Vytauto Didžiojo dienos paminėjimu, kurį organizavo Vilniaus Vytautų klubas ir Vilniaus įgulos karininkų ramovė. Sceną puošė Vytauto Didžiojo portretas, Lietuvos Respublikos, Vytautų klubo, Karinių oro, Karinių jūrų ir Sausumos pajėgų vėliavos. Rinkosi pagyvenę, tačiau energingi, puikiai nusiteikę Vytautų klubo ir kitų nevyriausybinių organizacijų, padedančių stiprinti Lietuvos valstybės gynybinius pajėgumus, atstovai.

Šventinį renginį pradėjęs Vilniaus įgulos karininkų ramovės viršininkas Gaudentas Aukštikalnis pasidžiaugė, kad pačios gražiausios Lietuvos šventės yra žiemą – Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, o pati didžiausia, skirta labiausiai garbinamam Lietuvos valdovui, – Vytautui Didžiajam (1350-1430). Šventės proga G.Aukštikalnis nuoširdžiai pasveikino visus Vytautus.

Skambėjo folkloro ansamblio „Kūlgrinda“ giesmės „Dai ko tas miestas“ iš kompaktinės plokštelės „Giesmės Valdovui Gediminui“ įrašas.

 

Vytautas Didysis – tautos akys ir veidas

Vilniaus Vytautų klubo prezidentas prof. dr. Vytautas Pocius, lipdamas į sceną, nusifotografavo prie Vytautų klubo vėliavos, anot jo, Vytautų širdžių siūlais išaustos (1995 m. Vilniaus arkikatedroje bazilikoje Vytautų klubo vėliavą pašventino monsinjoras K.Vasiliauskas).

Klubo prezidentas pasveikino G.Aukštikalnį, kuris taip pat savo vardadienį švenčia kartu su Vytautais. Susirinkusieji šiltais plojimais pritarė sveikinimo žodžiams.

Profesorius pabrėžė, kad vienintelis Lietuvos valdovas Vytautas buvo vadinamas didžiuoju. Pavyzdžiui, Lietuvos karalius Mindaugas, kurį minime liepos 6 d., vadinamas išmintinguoju. Profesorius paminėjo pirmąjį didesnį grožinės literatūros kūrinį apie Lietuvą ir jos valdovą Vytautą Didįjį (Lietuvą valdė 38 metus) – Mikalojaus Husoviano knygą lotynų kalba apie stumbrų gyvenimą ir medžioklę, išleistą 1523 metais (Poema „Giesmė apie stumbro išvaizdą, žiaurumą ir medžioklę“). „Ši knyga tuometinėje Europoje sulaukė didžiulio susidomėjimo Lietuva. Penktadalis ar šeštadalis knygos buvo skirtas didžiausiam to meto Lietuvos valdovui Vytautui“, – kalbėjo prelegentas.

Toliau klubo prezidentas pabrėžė, kad Vytautą Didįjį labai gerbė karalienė Bona Sforca (1494-1557), kuri Italijoje užsakė antkapinę plokštę, ant kurios buvo lotyniški žodžiai: „Daugiausiai nusipelniusiam savo tėvynei“.

Profesorius priminė pagoniško vardo Vytautas kilmę. Jis kalbėjo, kad mūsų žinomas ir gerbiamas kalbininkas Kazimieras Būga teigė, kad tai dviejų šaknų (Vy- ir taut-) vardas. Pirmoji šaknis Vy- reiškia akies vyzdį („angelė akies centre“, pro kurią šviesa patenka į akį). Antroji šaknis taut- siejama su žodžiu tauta. Profesorius tęsė: „Vytautas – žmogus per akies vyzdį matantis tautą. Vytautas – tautos akys ir veidas“.

V.Pocius taip pat papasakojo apie tai, kad tais laikais Katalikų bažnyčia nenorėjo krikštyti vaikų Vytauto vardu, nes šis vardas pagoniškas. Ir pateikė kelis pavyzdžius. Jis teigė, kad 1870 m. Jekaterinburge lotynų kalbos mokytojo Jono Juškos sūnus – pirmasis žmogus, kuris buvo pakrikštytas Vytautu. Pradžioje katalikų bendruomenei pasipriešinus, J. Juška pareiškė, kad atsisakys katalikų tikėjimo, jeigu jo sūnus nebus pakrikštytas Vytauto vardu. Toks kategoriškas lotynų kalbos mokytojo pareiškimas paveikė katalikų bendruomenę ir jis pasiekė savo tikslą. Tiesa, jo sūnus neilgai gyveno, sulaukęs 25-erių metų mirė, palaidotas Tartu mieste.

Prelegentas dar paminėjo prof. Vytauto Landsbergio tėvą –inžinierių architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, kuris pakrikštytas 1893 m. Taip pat 1920 m. žuvusius už Lietuvos nepriklausomybę Vytautą Lukšą, kilusį iš Liepalingio, palaidotą Kaune, ir karo lakūną Vytautą Raubą (1899-1920), kilusį iš Pusdešrių kaimo, Slavikų valsčiaus, Šakių apskrities. V.Rauba 1958 m. perlaidotas į Kauno Eigulių kapines.

Profesorius užbaigė savo pranešimą pabrėždamas, kad šiais metais minime 666 Vytauto Didžiojo gimtadienį. O pirmą kartą Vytauto vardas paminėtas prieš 750 metų.

Po Vytautų klubo prezidento V. Pociaus pasisakymo Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblio „Vilnelė“ muzikantai Juozas Frankonis (armonika), Aloyzas Latakas (būgnas), Vytautas Skamaročius (smuikas) ir Bronius Šimkus (armonika) smagiai pagrojo suvalkietišką Vytauto Didžiojo maršą. Šio ansamblio vadovė Laima Purlienė susirinkusiems priminė, kad marše yra ir dainuojamas tekstas: „Vytaute Didis, kelkis iš grabo, paduoki ranką Lietuvai savo”. L.Purlienė papasakojo, kad Vytauto Didžiojo maršas buvo grojamas prieškario Lietuvoje. Renginio metu nuskambėjęs variantas yra iš V.Skamaročiaus tėviškės, buvo grojamas apie Pilviškes.

 

Vytautas Didysis palaidotas Vilniaus arkikatedroje bazilikoje

Į susirinkusius brangius brolius Vytautus, ponias Vytautienes ir mielas paneles Vytautaites kreipėsi žymus Lietuvos archeologas, plastinės rekonstrukcijos specialistas bei filmo „Vytauto Didžiojo palaidojimai“ iš ciklo „Šventaragio slėnio mįslės“ (2010 metai) autorius, profesorius, habilituotas daktaras Vytautas Urbanavičius. Jis pabrėžė, kad kol kas Vytauto Didžiojo kapas neaprobuotas, nepašventintas, kol kas bandoma surasti kelią, ir pakvietė pasižiūrėti filmą, kuris prasidėjo žodžiais: „1430 m. spalio mėn. 21 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas raštininkui Mikalojui Trakuose padiktavo testamentą ir nurodė, kad jį palaidotų Vilniaus katedroje, prie Šv. Mykolo altoriaus, šalia mirusios žmonos. Po šešių dienų Didysis kunigaikštis Vytautas mirė. Laidotuvės Lietuvos metraštyje taip aprašytos: „Karalius Jogaila gedėjo didžiojo kunigaikščio Vytauto ir verkė kaip brolis mylimo brolio. Ir palaidojo jį, graudžiai raudodami, ir ten buvo visi jo tarnai, ir visi vyskupai, ir giedojo jam įprastines giesmes, ir paguldė jo kūną Vilniaus pilyje, švento Stanislovo katedroje, kairėje altoriaus pusėje prie zakristijos durų.“

Po filmo profesorius V.Urbanavičius atsakė į istorikų Ingos Baranauskienės ir Tomo Baranausko, Kauno įgulos karininkų ramovės viršininko majoro Donato Mazurkevičiaus ir kitų dalyvių gausius klausimus: „Kur palaidotas Vytautas Didysis? Kaip vyksta archeologiniai tyrimai? Kokiu keliu žengia tyrimų grupė?“.

Žymus archeologas V.Urbanavičius pabrėžė, kad Vytautas Didysis palaidotas Vilniaus katedroje, pietinėje navoje, prie antros kolonos, skaičiuojant nuo vakarų pusės nuo durų, bet tą reikia įrodyti. Jis tęsė, kad jokių insignijų nėra ir, tikriausiai, jų nebus, todėl vienintelis būdas – atlikti biologinę analizę DNR. Norint atlikti tokią analizę reikia tiesioginių Vytauto Didžiojo giminaičių palaikų. Dabar jau žinoma, kad Vytautas Didysis turėjo tris seseris, apie vienos iš jų palaidojimo vietą duomenys yra, bet ekspertizė dar neatlikta. Spėjimą turi patvirtinti tolimesni tyrimai.

Profesoriui V.Urbanavičiui už nuveiktus darbus nuoširdžiai padėkojo Vilniaus Vytautų klubo narys, fotografas Vytautas Ylevičius ir įteikė savo knygą „Dainų ir artojų tėvynė“. Lietuvos Vytautų klubo prezidentas Vytautas Paulaitis profesoriui įteikė įrėmintą Vytauto Didžiojo portretą.

G.Aukštikalnis visų susirinkusiųjų vardu palinkėjo profesoriui V.Urbanavičiui sveikatos ir stiprybės, taip pat, kad užsibrėžti tikslai ir pasirinktas kelias prieiti prie Vytauto Didžiojo palaikų būtų sėkmingi.

Povilas ŠIMKAVIČIUS

Atsargos pulkininkas leitenantas

 
Reklaminis skydelis