Pačiame Stoniūnų kaimo pakraštyje gyvenantį siuvėją Edmundą Grigalevičių pažįstu seniai. Nuo to laiko, kai jis kartu su mano tėvu dirbo Kelių skyriuje. Buvau jo ilgą laiką nematęs, kai ankstų rytą fotografuojant Stoniūnų kapines pamačiau ateinantį žmogų. Pasisveikinome ir pažinę vienas kitą pasišnekėjome kaip seni geri pažįstami. Ir štai po gana ilgo laiko pagaliau susiruošiau aplankyti Edmundą Grigalevičių jo namuose Stoniūnų kaime. Ir vėl susitikome kaip seni geri pažįstami, tad ir bendrauti buvo lengva, nes, kaip vėliau pasirodė, ir bendrų pažįstamų turime nemažai.

- Gimiau, augau ir visą gyvenimą gyvenau čia, Stoniūnuose. Motina buvo kilusi iš Buckūnų kaimo, kuris yra Ignalinos rajone netoli Mielagėnų, o tėvas vietinis, iš Stoniūnų, - pradėdamas mūsų pokalbį sako Edmundas, o kai paklausiau jo, kaip gi kilo noras siuvėjo profesiją pasirinkti, jis, kiek patylėjęs, atsakė: - Net gerai nežinai, kodėl aš tą profesiją pasirinkau, gal todėl, kad siuvėjai visada darbo ir duonos turėjo. Metus pasimokinau Baltarusijoje, netoli Adutiškio, o po to pradėjau siūti namuose. Taip be patento įkliuvau, teko patentą išsiimti, bet ir čia prispaudė, teko eiti dirbti į siuvyklą. Padirbėjau ir pamačiau, kad už darbą gauni kapeikas, tad viską mečiau ir į Kelių skyrių nuėjau dirbti. Ten mokėjo gerai, bet ir darbas buvo sunkus.

- Edmundai, ar atsimeni, kokį pirmą drabužį pasiuvai?

- Broliui kelnes, o po to, kai prasidėjo – tai tik suknias. Teko ir iš kareiviškos milinės paltuką pasisiūti, ir kailinius be didelio vargo galėjau pasiūti. Kai į madą kailiniai įėjo, tai galėjau dieną naktį suktis. Žinoma, svarbu turėti gerą siuvimo mašiną. Aš iš pusbrolio perpirkau. Siūti pradėjau nuo 17 metų, dar paauglys buvau.

- Prisimenu, turėjai ir motociklą – IŽ‘ą...

- O taip. Giminės padėjo naują nusipirkti. Kai nuvažiavau į darbą, visi prašė duoti pervažiuoti, visi gyrė, kad puikiai važiuoja. 18 metų jis man tarnavo. Ypač gerai buvo kai melioracijoj dirbau. Alkoholio beveik nevartojau. Gaila, kad anksti teko siuvėjo amato atsisakyti, kai išėjau iš siuvyklos, namuose beveik nesiūdavau, nes to laiko nelikdavo, - sako mano pašnekovas.

- O ką labiausia patikdavo siūti?

- Labiausiai patikdavo siūti kostiumus, švarkus, marškinius su kaklaraiščiu. Net kunigui Garuckui kostiumą teko siūti. O štai kailinius siūti tai buvo sunku. Daugiausia vyriškus rūbus siuvau. Teko ir keletą sijonų pasiūti. Siuvau ir moteriškas kelnes. Oi, rausdavo merginos ir moterys, kai tekdavo matuoti, - šyptelėjęs sako Edmundas.

Stebina Edmundo atmintis, jis puikiai prisiminė ne tik kaimus mano tėviškėje, kuriuose teko kažkada lankytis, bet ir sutiktų žmonių vardus, kurių didžiosios dalies jau nėra gyvųjų tarpe.

- Liūdna, kad taip gyvenimas surėdo. Nyksta kaimai, išeina žmonės. Štai ir mūsų kaime buvo beveik 40 žmonių, o dabar nuolat 4 gyvename, - po ilgokos pauzės sako Edmundas. Ir su juo negali nesutikti. Visą gyvenimą gyvenęs ūkiškai ir garbaus amžiaus sulaukęs Edmundas Grigalevičius laiko gyvulius. Net ir arklys tvarte žvengia.

- Aš nuo vaikystės mylėjau arklius. Net tarybiniais metais turėjau kumelę nusipirkęs. Brigadininkas tuoj pat grandinę nutraukė ir ją paleido. O kadangi aš dirbau melioracijoje griovių prižiūrėtoju, turėjau teisę laikyti arklį. Tad su apylinkės pirmininko pagalba brigadininkui ir pirmininkui ragus aplaužėme. Man arklys ne tik malonumui, bet ir šį tą pasidarau. Jau su arkliu manęs neapgausi. Žinoma, buvo ir pavydo iš aplinkinių nemažai. Turiu ne tik arklį, bet ir karvę, vienu metu net keturias turėjau. Su gyvuliu reikia kaip su žmogumi – gražiuoju. Gyvulys supranta, ar tu su gerom intencijom, ar su blogom eini. Smagu, kai savo arklį turi. Pasikinkei ir važiuok. Šieno dabar galima sočiai pasiruošti. Aš dar pats šienauju dalgiu. Visą gyvenimą nuo paauglystės šienauju. Šeimoje mes augome 5 vaikai – 2 seserys ir 3 broliai. Šeima buvo didelė, visi dirbom, o ir didelėj kompanijoj, ypač po darbų, viskas buvo skanu valgyti, - prisimindamas jaunystę sako Edmundas Grigalevičius.

- Siūti siuvai ir moteriai ne vienai drabužius pasiuvai, o žmonos taip ir neprisisiuvai?

- Taip jau išėjo. Kai su pirmąja susipykau, tai kažkaip ir neradau sau tinkamos. Šeimininkė gerai būtų, bet taip ir likau vienas. Rinkausi rinkausi, bet taip ir neišsirinkau. Jaunas „honoravas“ buvau. Bet kokios šokiuose nešokdindavau, - sako Edmundas.

Štai tokia siuvėjo Edmundo Grigalevičiaus iš Stoniūnų kaimo istorija. Jo viso gyvenimo credo buvo – darbas darbas darbas. Taip ir visas gyvenimas praėjo, bet, matyt, nuolatinis judėjimas Edmundui padeda palaikyti tą gyvenimišką energiją ir džiaugtis, tegul ir nedideliais, gyvenimo džiaugsmais. O apie jaunystės svajonę būti geru siuvėju primena virtuvėje stovinti siuvimo mašina. Gal ir Edmundo gyvenimas būtų kitaip susiklostęs, jei būtų galėjęs dirbti mėgstamą darbą, bet dirbti už kapeikas kitiems nenorėjo, o privatus darbas tarybiniais metais buvo tabu. Taip realybė ir pakirpo Edmundo Grigalevičiaus svajonės būti siuvėju sparnus, o kai svajonės neliko, liko tik darbas.

Algis JAKŠTAS