Mes turime 39 svečius online

Apsilankymų šiandien:293
Apsilankymų vakar:664
Apsilankymų šį mėn.:10751
Apsilankymų iš viso:1513537

Lietuviškų monetų kolekcija užtraukė KGB rūstybę

2015 m. sausio 13 d., trečiadienis, Nr.3 (1536)

Garsiam kolekcininkui Zigfridui Jankauskui dėl savo aistros numizmatikai – o konkrečiau Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės monetoms – teko patirti tikrą siaubą KGB kalėjimo rūsiuose. Zigfrido Jankausko per gyvenimą sukaupta monetų kolekcija buvo unikali ir itin vertinga. Kolekcininkas su išskirtine precizija rinko, katalogavo ir saugojo kiekvieną egzempliorių. Kai 1982 m. sovietų valdžia priėmė įstatymą, draudžiantį kolekcionuoti iš sidabro, aukso ar kitų tauriųjų metalų nukaltas monetas, jis nusprendė kolekciją padovanoti Lietuvos nacionaliniam muziejui, už tai prašydamas sudaryti ir išleisti kolekcijos katalogą. Z.Jankausko nuomone 1982 metais išleistas įstatymas buvo pagrįstas ideologiškai – juo siekta neleisti žmonėms domėtis ir kolekcionuoti monetų, ant kurių pavaizduotos Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir nepriklausomą Lietuvą valdžiusios asmenybės – karaliai, kunigaikščiai, prezidentai. Tokiu būdu buvo bandoma užkirsti kelią Lietuvos istorijos ir tautos šaknų pažinimui. Ideologiškai neįtikusios, bet itin vertingos kolekcininko surinktos monetos tą kartą muziejaus nesudomino, tačiau pritraukė teisinių institucijų dėmesį. Tarp jų ir KGB. Įviliotas į KGB darbuotojų organizuotą pasalą Z.Jankauskas buvo suimtas Vilniaus centre esančiame viešbutyje. Jo suėmimas buvo panašus į detektyvo ar trilerio sceną, deja tai nebuvo kinas. Po suėmimo tęsėsi ilga tardymų naktis net keliose įkalinimo vietose. Devynis mėnesius trukusi drama baigėsi kolekcininko išteisinimu. Šiuo metu virš šešių šimtų Z.Jankausko LDK monetų kolekcija saugoma Lietuvos Nacionaliniame muziejuje.

 

Gimė kolekcininku

Zigfridas juokauja, kad vieni žmonės gimsta su marškinėliais, o jis gimė kolekcininku. Kaip ir daugelyje namų jo tėvo namuose buvo dėžutė su senomis, jau iš apyvartos išėjusiomis monetomis. „Pirmas prisilietimas, žvilgsnis į jas mane užbūrė – jau nebegalėjau atsitraukti, pradėjau kolekcionuoti. Tas vaikiškas kolekcionavimas nebuvo rimtas: tai kažkas kasdamas pamatus iškasė kokią seną monetą, tai kas „lobį“ rado – gaudžiau bet kokią pasitaikančią progą, ėmiau viską nesirinkdamas“, - prisiminė Zigfridas. Vien monetomis vaikiškos kolekcijos neapsiribojo: rinko atvirutes, pašto ženklus, degtukų dėžučių etiketes – ką galėdavo gauti gūdžiais sovietiniais laikais. Ypatinga aistra moksleiviui buvo knygos: baigdamas mokyklą buvo surinkęs apie penkis šimtus įvairių knygų. Šiuo metu Zigfrido kolekcijoje yra per šeši tūkstančiai knygų.

Kai baigęs Švenčionėlių vidurinę mokyklą pradėjo studijuoti Vilniaus universitete Prekių mokslo ir prekybos organizavimo specialybę, sužinojo, kad Vilniuje yra kolekcininkų klubas, pradėjo jame lankytis. Tada ir atėjo mintis specializuotis LDK monetų srityje. Ypatingą padėką dėl savo domėjimosi Lietuvos istorija kolekcininkas jaučia buvusiai savo istorijos mokytojai Apolonijai Duksienei, kuri net okupacijos sąlygomis mokėjo subtiliai perteikti mokiniams Lietuvis istorijos didybę. Zigfridui mokytojos įskiepytas domėjimasis savo tautos šaknimis virto viso gyvenimo aistra ir prasme.

„Kolekcionuoti LDK laikotarpio monetas reikėjo ir nemenkos drąsos. Kolekcininkai sovietiniais laikais ir šiaip nebuvo labai toleruojami, prisiminkite, kaip jie vaizduoti kino filmuose: paveikslai, auksuoti baldai, porcelianas, krištolas – prabanga, o tai reiškia – priešai, buržuazinis reliktas. Galima buvo rinkti sovietinius ženkliukus – visokias leniniadas, kosmonautikos, tautų draugystės temas. Mes, kolekcininkai, visuomet buvome padidinto dėmesio centre“, - prisiminė Z.Jankauskas.

Kolekcininkų klube nariams reikėjo užpildyti specialias anketas: vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, kolekcionavimo objektas. Zigfridas šmaikštavo, kad išauklėtas krikščioniškos moralės principais, sąžiningai parašė tiesą: kolekcionuoju LDK laikotarpio monetas. Buvo kolekcininkų klube bene vienintelis, kuris atvirai deklaravo savo kolekcijos pobūdį. Vyresni ir labiau patyrę kolekcininkai buvo linkę nuslėpti tokius faktus, užmaskuoti juos saugesne tiems laikams forma.

 

Lemtingas įsakas

Apie 1984 metus Z.Jankauskas jau buvo surinkęs vieną geriausių lietuviškos senosios numizmatikos kolekcijų. Tačiau 1982 m. sovietų finansų ministerija išleido įsaką, draudžiantį gyventojams turėti tauriųjų metalų monetas. Nors lietuviškoje kolekcijoje auksinių monetų labai nedaug, jos pagrindą sudaro sidabro monetos. Bet jų vertė – ne taurusis metalas, iš kurio jos pagamintos, o istorinė.

Maždaug tuo metu Zigfridą susirado tariamas režisierius, atvykęs iš Maskvos, prašęs susitikti. Atvykęs į maskviečio paskirtą viešbutį, buvo nuvestas į numerį, kur pajuto grėsmę: paprašęs leidimo paskambinti į namus jo negavo, o ant kito, gerokai pagyvenusio atvykėlio diržo pamatė kabantį didžiulį peilį. „Stvėriau savo monetas ir – pro duris. Apačioje jau laukė operatyviniai darbuotojai, paėmė už

parankių ir įsodino į čia pat laukiančią „Volgą“, - prisiminė kolekcininkas. Kiti šio trilerio dalyviai neva pabėgo, net ir tas garbus ponas, kuriam, pasak Zigfrido, buvę ne mažiau aštuoniasdešimties metų. Dingo kaip į vandenį.

Tardymas iki penkių ryto, kolekcininkas pervežamas į kitą tardymo izoliatorių, pasodinamas į kamerą su recidyvistu, vėl tardomas. Namuose krata, visa kruopščiai sukataloguota Zigfrido monetų kolekcija suverčiama į krūvą ir nufotografuojama, nuotrauka prisegama prie bylos. Joje – tiesiog krūva sidabro, už tauriųjų metalų laikymą laukia griežta bausmė. Devyni mėnesiai pragaro ir gresianti aukščiausia bausmė – mirties nuosprendis.

„Gerai, kad mano bylos ėmėsi puikūs advokatai Kazimieras Motieka ir Algirdas Matuiza. Analogiškos bylos jau buvo kituose sovietų sąjungos miestuose ir kvalifikuojamos kaip valiutinių operacijų pažeidimas. Bylą iš karto ėmė nagrinėti Aukščiausiasis teismas, taip kad apeliacijos mirties nuosprendžio atveju jau nebūtų kam pateikti. Lietuviai advokatai nuvažiavo į Maskvą ir išsiaiškino, kad yra šiame potvarkyje išlyga: kolekcionavimo tikslais galima rinkti monetas ir iš tauriųjų metalų, tačiau jų galima turėti tik po vieną egzempliorių“, - prisiminė kolekcininkas.

 

Visiškai išteisintas

Lemtingo sutapimo dėka, Zigfrido kolekcijoje visų monetų buvo tik po vieną. Nors paprastai kolekcininkai turi monetų fondą keitimuisi su kolegomis ir pas lietuvį buvo tūkstantis monetų, visų jų buvo po vienintelį egzempliorių. Tas Z.Jankauską ir išgelbėjo: praleidęs 280 dienų ir naktų KGB rūsiuose ir Lukiškių kalėjime, kolekcininkas buvo visiškai išteisintas ir atgavo laisvę. Tačiau neatgavo konfiskuotų monetų.

„Čia prasideda visas įdomumas: nors mane išteisino pagal visus inkriminuotus kaltinimus, monetas, kurias buvau atsinešęs į tą lemtingą susitikimą, konfiskavo. Susirašinėjau su sovietų sąjungos prokuratūra, Aukščiausiuoju teismu ir jo kolegija bei plenumais, jų išaiškinimas buvo: priėmus išteisinamąjį nuosprendį, monetos turi būti grąžintos. Vis tiek negražino. Tik atėjus Lietuvos nepriklausomybei jas atgavau“, - pasakojo pašnekovas.

Z.Jankauskas prisipažino, kad bene dešimt metų po šios makabriškos bylos nieko nekolekcionavo, buvo taip iškankintas, kad nuo vaikystės lydėjusi aistra išblėso. Šiuo metu kolekcininkas domisi istoriniais medaliais, atvirutėmis su senojo Vilniaus vaizdais, vyras surinko atviručių kolekciją apie savo tėviškę Švenčionėlius. Kadangi iš jaunystės įprato domėtis retomis ir mažai tyrinėtomis temomis, Zigfridas pasinėręs į Lietuvos auksakalystės istorijos tyrinėjimus. Šmaikštavo, kad kolekcionuoti tai, ką ir kiti kolegos – neįdomu, o ir rungtyniauti su patyrusiais savo srities kolekcionieriais nėra šansų.

„Pasirinkau temą, kuria be amžinatilsį profesoriaus Edmundo Laucevičiaus, niekas rimtai nesidomėjo. Jau esu surinkęs per keturis šimtus lietuviškos auksakalystės eksponatų, juos aprašęs. Lietuvos nacionalinis muziejus, kur yra mano numizmatikos kolekcija, išleido ir šios mano privačios kolekcijos katalogą“, - pasidžiaugė Z. Jankauskas.

Goda AMBRAZAS

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis