Mes turime 306 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:5966
mod_vvisit_counterŠią savaitę:19826
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:92183
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Apie 1991 m. sausio įvykius pasakojo jų dalyviai

2015 m. sausio 13 d., trečiadienis, Nr.3 (1536)

Praėjo ketvirtis amžiaus nuo įsimintinų 1991-ųjų sausio įvykių, kai buvo sprendžiamas nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos laisvės likimas. Daug kas pasikeitė per tuos 25 metus, Lietuva tapo pilnateise pasaulio valstybe. Esame ES ir NATO nariai. Viso to galėjo ir nebūti, jei 1991-ųjų sausio įvykių metu nebūtų sustabdyta karinė agresija, jei nebūtų apginta laisvė.

Devynioliktojo amžiaus pabaigoje gyvenęs amerikiečių rašytojas F.Noris apie laisvę rašė: „Laisvė neduodama tam, kuris jos tik prašo. Laisvė ne dievų dovana. Ji tautos kūdikis, gimęs kovos įkarštyje, mirtinose kančiose, ji aplaistyta krauju, ji dvelkia parako dūmais“. Šie žodžiai labai tinka Lietuvos iškovotai laisvei apibūdinti. Juk buvo visko: ir emocijų pliūpsnių, ir mirties dvelksmo, ir parako dūmų, laisvė aplaistyta žuvusių ir sužeistų krauju. Gal kaip tik todėl, vardan žuvusių atminimo, mes dar labiau turime branginti tai, kas iškovota. Per tuos 25 metus Anapilin iškeliavo ir daug daug žmonių, gynusių Aukščiausios Tarybos pastatą, stovėjusių prie televizijos bokšto ar prie kitų svarbių objektų. Absoliuti jų dauguma buvo beginkliai, tik Aukščiausios Tarybos pastato gynėjai turėjo šiokių tokių ginklų.

Per Lietuvą jau pradėjo ristis minėjimų, skirtų 1991-ųjų sausio įvykių 25-mečiui, banga. Švenčionių rajone vienas pirmųjų renginių, skirtų šiai įsimintinai datai paminėti, įvyko sausio 11 d. Nalšios muziejuje. Į susitikimą su prieš ketvirtį amžiaus Aukščiausios Tarybos rūmus gynusiais Algirdu Jasiulioniu, Algimantu Juknevičiumi ir Jonu Veršekiu Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnazijos ir Švenčionių progimnazijos moksleivius pakvietė Nalšios muziejaus istorikė Nadežda Spiridonovienė. Dar prieš susitikimo pradžią pakalbinau gerb. Algirdą Jasiulionį ir paprašiau jo prisiminti prieš ketvirtį amžiaus buvusius įvykius.

- Tas laikas nuo įsimintinų 1991-ųjų sausio įvykių pralėkė labai greitai. Vis prisimenu tuos įvykius. Matyt, kitaip ir būti negali. Aš dar prieš tuos įvykius jau tarnavau krašto apsaugos sistemoje, o tą mano apsisprendimą lėmė tai, kad mano tėvas buvo smetoninės armijos karininkas. Tad laisvės troškimo dvasia visą laiką buvo jaučiama mūsų namuose. Sausio įvykių metu aš kaip ir daugelis tada jaučiau pareigą tėvynei ir buvau pasiruošęs ginti Lietuvos laisvę. Jei sovietų kariai būtų užėmę Aukščiausios Tarybos pastatą, aš kaip kariškis, krašto apsaugos departamento darbuotojas, tikrai malonės nebūčiau sulaukęs, bet tomis akimirkomis apie savo likimą kažkaip nebuvo kada galvoti, turėjome vieną tikslą – apginti Lietuvos laisvę. Beje, Aukščiausios Tarybos pagrindinės gynybos funkcijos buvo priskirtos tuomet jau sukurtai pasienio tarnybai. Švenčionių rajone veikė trys pasienio postai ir tų postų pasieniečiai važiavo pamainomis saugoti Aukščiausios Tarybos, dabar Seimo, pastato. Lemtingiausias momentas, kai buvo užimtas televizijos pastatas, televizijos bokštas ir, pagal šiokios tokios žvalgybos duomenis, trečias turėjo būti Aukščiausios Tarybos rūmai, kadangi puolimo nebuvo, pajutome, kad įtampa pradeda slūgti. Žinoma, ne visos svajonės, apie kurias tada kalbėjome, įgyvendintos, bet svarbiausia – laisvę turime. O pagrindiniai veiksniai, sustabdę agresiją, manau, buvo gyvoji žmonių siena aplink Aukščiausios Tarybos pastatus ir viešumas. Buvo daug žurnalistų, kurie nušvietė tų dienų įvykius. „Alfos“ būrio smogikai be didelio vargo būtų užėmę pastatą, bet būtų buvę daug aukų, nes niekas nesiruošė trauktis, - sako gerb. Algirdas Jasiulionis.

- Prieš 25 metus Lietuvos tautos ryžtas ir pasiaukojimas, žmonių drąsa ir noras išlikti laisviems nugalėjo. Laikas bėgo, nenugrimzdo į užmarštį kraupūs vaizdai, apgijo dvasinės ir fizinės žaizdos, į amžinybę iškeliavo nemažai tų įvykių dalyvių. Jų atminimą kviečiu pagerbti tylos minute, - pradėdama renginį kalbėjo Nalšios muziejaus istorikė Nadežda Spiridonovienė.

Pirmasis prisiminimais apie prieš 25 metus vykusius lemtingus įvykius dalinosi mano jau kalbintas Algirdas Jasiulionis, kuris smulkiau papasakojo apie tuomet organizuotą Aukščiausios Tarybos rūmų gynybą, švenčioniškiams skirtą barą.

Jau daugiau nei 25 metus pasienio tarnyboje dirbančiam Algimantui Juknevičiui kartu su susitikime dalyvavusiu Jonu Veršekiu, kuris tuomet taipogi buvo Lietuvos pasienietis, teko ne epizodiškai, o ilgą laiką dalyvauti saugant Lietuvos Aukščiausios Tarybos rūmus.

- Prasidėjus neramumams dar prieš lemtingąją sausio 13-ąją mes jau važiavome į Vilnių saugoti Aukščiausios Tarybos pastato. Sausio 11 d. prasidėjo priesaikos priėmimas. Buvo tokių, kurie atsisakė duoti priesaiką. Aš priesaiką priėmiau 1991 m. sausio 12 d. Įtampa buvo jaučiama didžiulė ir, kaip vėliau buvo kalbama, mirties šmėkla buvo jaučiama. Ruošėmės gynybai tuo, ką turėjome, nes ginklų beveik nebuvo, - apie prieš 25 metus vykusius įvykius pasakojo Algimantas Juknevičius, kuris po renginio sakė, kad bent didžioji dalis svajonių, apie kurias buvo kalbama prieš ketvirtį amžiaus, išsipildė. Turime svarbiausia – laisvę. Jis, tremtinių vaikas, net nedvejodamas išėjo tarnauti į pasienį, nors vienintelis ginklas tada tebuvo savadarbė guminė lazda. Kažkiek apmaudu, kad kartais knygas apie tuos įvykius rašo tie, kurie įvykius stebėjo iš tolo.

Trumpai prisiminimais pasidalino ir Jonas Veršekys. Į susitikimą atvykęs vicemeras Kęstutis Trapikas taip pat prisiminė prieš ketvirtį amžiaus vykusius lemtingus įvykius. Jam su gausiu būriu švenčioniškių 1991 m. sausio įvykių dienomis teko stovėti aikštėje prie Aukščiausios Tarybos rūmų ir būti pasiruošusiems būti ta pirmąja linija, gyvąja siena, kurią būtų tekę įveikti agresoriams.

- Žmonės buvo pasiruošę mirti, bet laisvę apginti, - sakė vicemeras Kęstutis Trapikas.

Apie 1991 m. sausio įvykių įtaką pasirenkant kariškio profesiją kalbėjo krašto apsaugos savanorių pajėgų 8-os rinktinės 808 pėstininkų kuopos vadas kapitonas Tomas Sasnauskas.

O užbaigti šį pasakojimą norėčiau Nalšios muziejaus istorikės Nadeždos Spiridonovienės žodžiais: „Tamsiosios jėgos pergalės nepasiekė. Kruvini įvykiai sutvirtino žmonių ryžtą, įkvėpė kovai, suteikė jėgų. Šiandien mename įvykius, kurie neturi pasikartoti. Tikiu, kad tauta bus gyva tol, kol jos vaikai savo širdyse nešios meilės Tėvynei kibirkštį“.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis