Iš ankstyvosios savo vaikystės atsimenu sujudimą namuose, mama ir močiutė puldavo ruoštis, tvarkyti namus, gaminti valgį. Niekas neskubėdavo, viską paruošdavo namie, visa buvo kaimiška, niekas nelėkdavo į parduotuvę, dar nebuvo ir dovanų pirkimo manijos. Suspėdavo pasiruošti vieną vakarą prieš Kūčias, o paskui šventės dieną pabaigdavo viską dėlioti.

Tik Kūčių dieną puošdavom eglutę. Prisimenu žaisliukus, burbulus, kurie išimti iš spintos, nuvalyti vėl taip gražiai blizgėdavo ant eglutės. Siųsdavom ir gaudavom daug šventinių laiškų, vartydavau atvirukus. Tiesiog kalnus atvirukų su tetų ir dėdžių palinkėjimais mūsų šeimai.

Buvo ir Senio Šalčio skulptūrėlė, statydavo prie tos eglės. Su kaimynų mergaite, mano bendraamže, mums būdavo daug džiaugsmo aplink tą eglę suktis, žaisti.

Ypatingas vakaras, nes tik tada, prieš sėsdami vakarienės, kalbėdavo poterius, kalbėdavo, prisimindavo išėjusius. Mirusiam žmogui ant stalo visada būdavo tuščia lėkštė ir įrankiai. Todėl būdavom susikaupę. Nakčiai stalo nenukraustydavom, palikdavom visą maistą vidurnaktį ateisiančioms vėlėms. Tik savo indus suplaudavom.

Kaime tą vakarą būdavo tylu, ramu, lyg ir kiek baugu, mistiška. Niekas be reikalo nešliaužiodavo, neskambindavo. Tiesiog susitaikę sėdėdavom kartu. Nereikėdavo niekur skubėti.

Namiškiai sakydavo, kad tą ypatingą naktį kalba gyvulėliai. Taip niekad ir neteko jų kalbos išgirsti. Tradiciškai prieš šventes apsiveršiuodavo senelių karvė. Vis klausdavau, kaip jis atėjo tokiomis šaltomis dienomis ir naktimis į mūsų tvartą. Močiutė sakydavo, kad tai mums dovana, kad karvė garsiai mūkdama prišaukė jį iš gretimo miškelio. Tokio paaiškinimo man užtekdavo. Jau po švenčių eidavau pasižiūrėti, kaip tas mažas gyvulėlis atrodo.

Prisimenu močiutės „šlyžikus“, kaime kitaip nevadino. Tais laikais moterys kepdavo juos didelėje kaimiškoje krosnyje, parduotuvėse nebuvo. Vis laikydavosi principo, kam pirkti, jei galima pačiam pasigaminti. Atmenu, sukiodavausi virtuvėje, vis stebėdavau, kas ką daro. Močiutė kruopščiai kočiodavo tešlą, pjaustydavo – putlūs ir labai skanūs tie „šlyžikai“.

Traukdavo šieno stiebelius iš po staltiesės, žiūrėdavo kieno ilgesnis, kas ilgiau gyvens. Jau paaugęs lašindavau karštą vašką į šaltą vandenį. Žiūrėdavau, kaip rasdavosi visokios įdomios ir labai keistos figūrėlės.

Anksti ryte veždavo į bažnyčią mieste. Žmonių spūstys, matydavau tik suaugusiųjų nugaras. Bet patikdavo prie prakartėlės. Švieselės, gyvulėliai, samanos ir mažytis Kūdikėlis. Tos Kalėdos vaikystėje kvepėdavo, labai laukdavau. Būdavo kažkaip lyg ir tikroviškiau, tyriau, šviesiau.

Justas JASĖNAS