Propaganda – informacinio karo pagrindas. Tai – psichologinių operacijų specialistų kuriama informacija, kurios tikslas – pakeisti tam tikrų grupių elgseną, t.y., priversti žmones elgtis taip, kaip nori propagandos skleidėjai: balsuoti už tam tikrą partiją, remti ne savo, o svetimą valstybę ir pan.

Lietuva kiek daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus atkūrė nepriklausomybę, išsivadavo iš Sovietų sąjungos gniaužtų. Nors per šį laikotarpį įvyko labai ryškių ir svarbių pokyčių – tapome ES ir NATO nariais, įsivedėme eurą, tačiau iš sovietinės informacinės ir kultūrinės erdvės visuomenei taip lengvai išsivaduoti nepavyksta. Vienas iš Lietuvos saugumo garantų yra narystė ES ir NATO, tačiau postsovietinėje informacinėje erdvėje skleidžiama, kad narystė šiose organizacijose neva varžo mūsų valstybės suverenitetą, išnaudojami ir patriotiškai arba radikaliai nusiteikę asmenys.

Kalbėdami su Vilniaus apskrities Karaliaus Mindaugo šaulių 10-osios rinktinės Švenčionių šaulių 13-osis kuopos nariais ne kartą palietėme ir informacinio saugumo temą. Juk šiandieniame technologijų pasaulyje karas vyksta ir virtualioje erdvėje. Šaulių organizacijos nariai sakė su šia tema taip pat susipažįstantys savo užsiėmimuose, be to, neretai dalyvauja bendruose užsiėmimuose su ukrainiečiais, kurie pasidalina savo skaudžia patirtimi reaguojant į įvykius rytų Ukrainoje ir Kryme ir pastebėtomis naujomis agresijos formomis.

Tačiau eiliniai Lietuvos piliečiai yra mažiau atsparūs informacinėms atakoms, lengviau pasiduoda jų įtakai, sunkiau atsirenka, kur yra kita nuomonė ar tiesiog dezinformacija.

Šia tema kalbamės su Lietuvos kariuomenės Strateginės komunikacijos departamento Planavimo ir analizės specialistu Karoliu ZIKARU.

Informaciniai karai tarp valstybių nuolat vyksta visame pasaulyje. Matyt, jie yra naudingi, jeigu tam negailima nei laiko, nei lėšų?

Kai kurios šalys, kai kada turi savanaudiškų ar net agresyvių tikslų kitose šalyse. Siekiant įgyvendinti savo tikslus užsienyje galima naudoti įvairias priemones, kokias tik leidžia negerų kėslų turinčios šalies resursai.

Siekiant tokių tikslų galimas net ir ginkluotas kitos šalies užpuolimas, tačiau toks būdas yra rizikingas ir sudėtingas. Net kai užpuolama mažesnė valstybė, kaip rodo istorija, tai nebūtinai užtikrina sėkmę agresoriui, be to vykdant atvirą agresiją labai nukenčia šalies agresorės tarptautinis įvaizdis, be viso to karas yra ir ekonomiškai brangus reikalas. Todėl dažnai pasirenkamas kitas, subtilesnis, ne toks pastebimas ir ne toks brangus veikimo kelias. Yra tiesiog bandoma įtvirtinti savo įtaką kitoje valstybėje ir paveikti jos vadovybės sprendimus, kad jie būtų parankūs ne jai pačiai, bet įtaką darančiai valstybei, siekiama formuoti kitos valstybės gyventojų nuotaikas, nuostatas ir net mentalitetą.

Toks įtakojimas nėra labai naujas reiškinys. Per visą žmonijos istoriją tokių dalykų pasitaikydavo. Lyginant su tuo ir kas vyksta dabar galima pastebėti tam tikrus skirtumus. Istoriniais laikais, kai svarbiausius sprendimus priimdavo karaliai, pakakdavo infiltravus į jo aplinką įtakoti valdovo nuomonę ir jį supančios aplinkos atstovų nuostatas. Šiais laikais mes gyvename demokratijos sąlygomis ir visi piliečiai turi teisę dalyvauti renkant savo valdžią, kuri vėliau priima tai šaliai svarbiausius sprendimus. Taigi šiais laikas įtakoti tik politikų nebepakanka, šiandien informacinio įtakojimo taikiniai yra visi piliečiai. Kadangi šiais laikas yra televizija, internetas ir kitos modernios informacijos sklaidos priemonės, ši priešiškų valstybių užduotis yra įgyvendinama, tam įrankių yra daugiau nei reikia.

Lietuva informacines atakas taip pat patiria nuolat. Ar tik iš kaimyninės Rusijos, ar yra ir kitų? Ir kokius pavojus tai kelia?

Daugiausiai interesų ir nedraugiškų kėslų Lietuvoje, kaip ir visoje „postsovietinėje erdvėje“ turi Rusija. Tai yra tam tikra prasme natūralu, nes istoriškai jau 200-300 metų Rusija laiko šį regioną savo įtakos sfera ir vienokiu ar kitokiu būdų nori čia dominuoti. Šiuolaikinio Rusijos politinio elito ideologines nuostatas galima pavadinti imperinės nostalgijos ideologija, aukščiausi tos šalies pareigūnai viešai apgailestauja dėl Sovietų sąjungos žlugimo, dėl ankstesnio Rusijos imperinės didybės praradimo. Neabejotinai, susiklosčius palankiai situacijai, Rusija norėtų vėl valdyti Baltijos šalis. Dėl šios priežasties Rusija yra labai aktyvi Lietuvoje, manau, kad Rusija laukia progos, o iki tol atlieka paruošiamąjį darbą informacinėmis priemonėmis, siekdama sumenkinti mūsų žmonių pilietiškumą, diskredituoti mūsų valstybę, parodyti, kokia galinga yra Rusija ir kad nuo jos nebūtų įmanoma apsiginti, o savo visuomenėje, taip pat informacinėmis priemonėmis formuojamas priešiškumas lietuviams, įtikinėjant , kad lietuviai yra fašistai, nacistai ir pan.

Tai pat gan aktyvi yra ir Baltarusija, tačiau ji daugiausiai dirba Rusijos naudai. Kitos šalys tiesiog neturi Lietuvoje tokių aiškiai išreikštų interesų lyginant su Rusija ir todėl aktyviais įtakojimo veiksmais čia neužsiima.

Didelė emigracija iš Lietuvos, pesimistinės nuotaikos dėl pragyvenimo lygio, o pastaruoju metu ir itin suintensyvėjęs karo pabėgėlių iš Azijos, Afrikos šalių antplūdis ir iš to kylančios socialinės problemos mūsų šalies visuomenėje kursto abejones europinėmis vertybėmis, sudaro sąlygas aktyviau reikštis įvairaus plauko radikalams ir marginalams. Toks bendras fonas tikriausiai neprisideda prie tikėjimo teisingu Lietuvos kelio pasirinkimu kūrimo?

Žinoma, vakarietiška Lietuvos orientacija yra labai svarbi Lietuvos saugumui. Esant dabartinei situacijai buvimas Europos Sąjungoje ir ypač NATO mums teikia dideles saugumo garantijas. Be jokios abejonės, Rusija norėtų, kad mes išstotume iš šių vakarietiškų organizacijų.

Manau, kad reikia įvertinti tai, kad būdami neutralūs mes vargiai galėtumėme užsitikrinti savo saugumą, tai žymiai lengviau padaryti dirbant su sąjungininkais. Galų gale, mes juk ir patys esame Vakarų civilizacijos dalis, todėl mums yra gerokai labiau pakeliui su Vakarais nei su Bizantiškosios Rusijos civilizacijos šalimis.

Tai labai gerai parodo mūsų istorija, kai mes netekome savo valstybingumo (tai įvyko du kartus 1795 ir 1940 m.) mūsų protėviai tuomet labai greitai pajusdavo kaip negera yra gyventi Rusijoje ir tada kovodavo už savo laisvę su ginklu rankose ar tai būtų XIX a. sukilėliai ar XX a. partizanai. Daug geriau būtų buvę, jei to laikmečio politikai nebūtų pasidavę rusų manipuliacijoms ir deramai kariavę dar iki valstybingumo praradimo, nes jau po to ir sukilėliai, ir partizanai, priešo buvo laikomi jau nebe kariais, bet beteisiais banditais.

Yra nuomonė, kad dalis Lietuvos piliečių palaiko agresyvią Rusijos politiką kaimynų atžvilgiu: karas Ukrainoje, Krymo okupacija, nuolatiniai kaimyninių valstybių teritorijos vientisumo pažeidimai. Jūsų nuomone, koks procentas gyventojų teigiamai vertina V.Putino politiką ir kokia vyrauja tendencija – teigiamai ją vertinančių Lietuvoje skaičius didėja ar mažėja?

Demokratiškoje valstybėje kiekvienas gali turėti tokią nuomonę, kokia jam patinka, tačiau siūlyčiau visiems lietuviams, kurie yra Putino gerbėjai, paklausti savęs, ar tokia jų pozicija yra naudinga Lietuvai ar visgi Rusijai. Mes pirmiausiai turim jausti atsakomybę už savo valstybę ir visada atstovauti jos interesams, nes visi mes kaip piliečiai esam atsakingi už savo valstybę, ne tik valdžia. Istorija aiškiai rodo – mums su Rusija yra ne pakeliui. Kai tik leisdavomės apgaunami Rusijos, tai baigdavosi laibai didelėmis nelaimėmis visai lietuvių tautai. Galų gale padorus žmogus visada turėtų stoti į tiesos pusę. Jei nepatingėtume ir pamėgintumėme kritiškai pažvelgti į tą informaciją, kurią pateikia Rusija, patikrintumėme faktus, tikrai nesunkiai pastebėtumėme melą ir manipuliacijas. Rusijos propaganda labiau veikia per emocijas, o ne per protą, todėl loginės kritikos neatlaiko.

Manau, kad Lietuvoje daugelis supranta, kad rusų žiniasklaida meluoja, taip pat mano nuomone, galima pasidžiaugti, kad mūsų šalyje pilietiškumas ir patriotiškumas stiprėja, ypač jaunimo tarpe.

(B.d.)

Irena POŽĖLIENĖ