Mes turime 74 svečius online

Apsilankymų šiandien:305
Apsilankymų vakar:664
Apsilankymų šį mėn.:10763
Apsilankymų iš viso:1513549

Adventas - dvasinio mokymosi metas

2015 m. gruodžio 2 d. trečiadienis, Nr.90 (1526)

Su Egle Pliopliene - etnologe, Vilniaus etninės veiklos centro įkūrėja ir ilgamete vadove, šiuo metu - viešosios įstaigos „Ugnis ir kaukė“ šeimininke, kalendorinių švenčių iniciatore ir rengėja Vilniaus mieste „Švenčionių kraštas“ kalbasi apie kalendorinių švenčių simboliką baltų kultūroje.

 

- Gerbiama Egle, sakykite prašau, kuo ypatingos, kitokios tradicinės kalendorinės šventės, kuo jos skiriasi nuo kitų kultūros renginių?

-Kalendorines šventes švenčiame todėl, kad taip darė mūsų tėvai, seneliai. Dažniausiai nesigiliname į jų prasmę, tačiau žinome, kad turime sąžiningai atlikti tą ar kitą veiksmą. Sąžinė – savęs žinojimas, t.y. darai todėl, kad esi įsitikinęs, kad taip daryti reikia, o ne dėl to, kad taip daro kiti. Kultūrinis laisvumas – viena, o nuo gimimo elgimasis teisingai – kita.

- Tai kokia gi ta tikroji mūsų kalendorinių švenčių esmė?

- Žmonija nuo seniausių laikų gyveno pagal saulę, ten, kur grynas, šventas vanduo, prie gojų, reikalingų pramisti, prie pelkynų, reikalingų apsiginti. Apgyventa žemė pasirinkta žmonių ne atsitiktinai, bet sąmoningai. Jei esame darnoje su apie mus esančia erdve, ten, kur mums lengva, gera – ta tiesa galėtų būti labiau matoma, girdima, neturi būti keistų draudimų joje būti. Akmenys, ąžuolai, šaltiniai – senosios šventvietės. Mažai kur Europoje tokios vietos išlikę, gresia joms išnykimas ir pas mus. Žodžiai „šventė“ ir „šventas“ turi tą pačią šaknį. Senovės lietuviai, kaip ir kitos tautos, švęsdavo pagal saulės, mėnulio ciklą. Tam ir yra šventės, kad būtume su saule, su mėnuliu, susiderintume su jų ritmu. Lygiadienio metu viso pasaulio žmonės švenčia, nes tas momentas laikomas labai svarbiu. Nusirita karnavalų, didelių žmonių sambūrių bangos. Dvasingieji švenčia ramiau, susikaupime, maldoje, nesvarbu, kokie maldos žodžiai. Pats gyvenimas gali būti malda, jei mes tai suvokiame. Tai nuostaba, gerumas, atsivėrimas – kuo daugiau Dievo atrandame savyje, tuo didesnė Dievo raiška per mus pasauliui.

- Kaip apibrėžtumėte advento-Kalėdų laikotarpį?

- Jei derliaus nuėmimo, paskutinio pėdo šventės apeigos yra padėka, tai einant Vėlinių, Ilgių laiku iki Kalėdų – kitaip. Požeminis pasaulis sako mums „Labas“. Diena trumpėja ir iki Kalėdų visai sutrumpės. Baugu, neramu. Tamsos, įsigilinimo į gelmes, į pačias šaknis laikas. Žmonės, pabaigę lauko darbus, susirenka į vieną vietą ir kažką daro, pvz. rankdarbius, vienas iš kito mokosi. Tai dvasinio mokymosi metas – įvairūs pasakojimai, nutikimai, istorijos. Tai yra žinios perduodamos iš kartos į kartą, sukasi nenutrūkstantis prigimtinės kultūros pažinimo ratas. Net ir būdami vieni šiuo metu mes labiau gilinamės, bandome susivokti gyvenimo apystovose: daugiau skaitome, daugiau laiko žiūrime įdomias televizijos laidas.

Mitologijoje vaizduojama, ką veikia saulė tamsiuoju laiku. Saulė keliauja, leidžiasi po vandeniu už jūrų marių ir vėl pateka. Naktį ji keliauja priešinga kryptimi, laikas tarsi atsisuka atgal, kad galėtume vėl ryte pabusti. Požeminė saulė atsispindi pasakose: mergaitės paskui siūlų kamuolį kelionė į šulinį, kuriame yra kitas pasaulis. Kelionė į šulinį – kelionė į save, savo vidų, savęs pažinimo link Saulė simboliniame lygyje tamsiuoju laiku slypi giliai mumyse, kelias link jos šiuo metu ypač atviras, laisvas.

-O kokie esminiai Kūčių ir Kalėdų momentai?

-Kūčios – labai sena žemdirbių šventė. Kiekvienas Kūčių vakarienės valgis turi simbolinę prasmę – ką suvalgai, tuo tampi. Kiekvienas suvalgytas grūdas mumyse daigina pasaulio medį, kurio skirtingi vardai, skirtingos savybės, nelygu, kokio augalo sėklą nuryjame. Kiekvienas iš jų ir visi bendrai mums teikia ne tik maistinę vertę, bet ir dvasios jėgą, atminkime gražias dainas apie rugelį, linelius! Žmogaus ir augalo santykis buvo ir yra ypatingas: laukų lankymo, sėjos ir javapjūtės, duonos kepimo ir kiti papročiai tą rodo. Visas žmonių maistas nuo senovės buvo įgyjamas mainais. Dainomis, apeigomis pagerbtas javas vešliau augdavo, labiau derėdavo.

Tas pats pasakytina ir apie mėsos valgytojus. Prieš medžioklę vyrai atlikdavo prašymo, maldos ritualus, sutardavo su žvėrių bandos motina dėl medžiojamo gyvulio. Sumedžiojus gyvulį, gentys ne šiaip jį suvalgydavo, o pirmiausiai padėkodavo, kad tų gyvulių patelė atsivestų daugiau jauniklių. Ir tai labai suprantama – malda mes duodame dvasinių jėgų, galios, tuo pačiu neliekame skolingi, įvyksta mainai. Dėl tų abipusių mainų ir buvo darna. Nebuvo „Kiek galiu, tiek imu, nes gaunu pinigų“. Santykiai su gamta buvo „imu tiek, kiek reikia“, tiesa, tarp žmonių nebuvo lygiavos. Jei kuris turėjo daugiau proto, jėgos, tai jam daugiau ir reikėjo, kad galėtų save labiau išskleisti, sumanymus įgyvendinti. Klaida, jei kuris iš gamtos plėšia be saiko. Perteklius nenaudojamas nyksta, o Dievas dėl to pyksta...

Kalėdų naktis – pati ilgiausia naktis. Ji susijusi su Velniu (dievu Velinu), valdančiu vėles, mirusiųjų pasaulį, o kaip tik dėl to – derlingumą. Tai ir dvasia, globojanti menininkus, dvasininkus – dvasinį peną valgančius, jį kitiems dalinančius žmones. Kalėdų naktis – stebuklinga. Gal kaip tik tą naktį pasakose pažadėtas pragarui jaunikaitis išmoksta ypatingų dalykų: aguonos grūdeliais bažnyčios stogą uždengti, Pragaro Kumelę prajodyti – ką tai reiškia? Tai dvasinius pasiekimus žymintys simboliai. Bažnyčios stogas – dangus, savęs dvasinė riba. Aguonos – psichotropinės medžiagos – ribos praplėtimo simbolis (Kūčių stalo aguonpienis ne šiaip paprastas valgis). Aguonomis dengtas bažnyčios stogas pasako, kad tai padaręs žmogus turi žymiai didesnes pažinimo, suvokimo galimybes, jam, matyt, tą naktį tvarte gyvulėliai kalba... Arklys visose kultūrose yra energijos simbolis. Kumelę pasakoje prajodyti reiškia savo norus, geidulius suvaldyti, nukreipti juos tinkama linkme.

Velnias mūsų kultūroje vaizduojamas baisiu, nevaldomu. Apie keistai besielgiantį sakoma: „velnias apsėdo“. Kas daroma? Reikia velnią atpažinti, jo vardą atspėti, t.y. suprasti, kokios mumyse prasiveržė jėgos. Taip atsitinka kiekvienam iš mūsų. Klausiame: ko aš dabar noriu, kas čia mane apsėdo? Tą supratus, imamės veiklos. Iš to gimsta gražūs kūriniai, gyvenimo įvykiai. Matyt todėl Kalėdų naktį atbėga „juodas kudlotas“, „pastato po jievarėliu“, „aukseliu, sidabru apipila“. Aukselis – auksinė, saulės šviesa, sidabras – mėnulio. „Velnias“, „velėna” – tos pačios kilmės žodžiai, reiškiantys tai, kas perpūva, duoda naują derlių. Taigi „juodas kudlotas“ yra potencija, derlingumo dvasia, jėga, įgalinanti mus save realizuoti tiek materialioje, tiek dvasinėje plotmėje.

- Ko palinkėtumėte mūsų laikraščio skaitytojams?

- Nuostabos kiekvieną dieną! Džiaugsmo save atrandant ne tik dideliuose, bet ir mažuose darbuose ir darbeliuose, džiaugsmo, nes esame Dievuje, jo raiškoje, o, svarbiausia, jis yra mumyse, nes visi mes esame Dievo vaikai su didžiule mumyse paslėpta Dievo genetika. Sėkmės Jums ir Laimės!

- Ačiū už pokalbį.

Violeta BALČIŪNIENĖ

 

 
Reklaminis skydelis
Reklaminis skydelis