Gavę Lietuvos liaudies kultūros centro kvietimą dalyvauti jų naujai kuriamame DVD filme „Lietuvių liaudies vestuvės“, nedvejodami sutikome, suprasdami, kad pasitaikė puiki proga įamžinti šiame filme ir savojo regiono papročius. Filme patrauklia forma bus parodyti patys įdomiausi, patys seniausi vestuvių papročiai iš visų Lietuvos regionų. „Lietuvių liaudies vestuvėse“ buvo numatyti ir trys senoviniai Rytų Aukštaitijai, taip pat ir mūsų, Švenčionių kraštui, būdingi XIX amžiaus siužetai: jaunosios apdovanojimas dalyvaujant meška persirengusiam jaunikiui, vaizdelis, kaip jaunoji šokdina šiaudų kūlį (kad pirmagimis lengvai gimtų) ir piršlio „skandinimas“, tarmiškai „lakinimu“ vadinamas, jaunajai jį išvaduojant. Čia reikėtų paaiškinti, kad piršlio „korimas“, ko gero, visoje Lietuvoje, taip pat ir pas mus, kaip patogesnis vestuvinio vaidinimo variantas paplito nuo Žemaitijos ir tai jau žymiai vėlyvesnis paprotys.

Pagal savojo krašto senų žmonių pasakojimus, dainas ir pagal Antano Bielinio kraštotyros darbą „Veselioja tverečianys“ sukūrėme šių trijų epizodų scenarijus, pradėjome tinkamos sodybos bei vaidinimui reikalingos atributikos paieškas. Tai buvo nelengvas darbas. Gąsdino ir tai, kad ne visi filmavimo dalyviai turi tautinius kostiumus („Dobile“ kostiumas archeologinis, apimantis VI – XII m. e. amžių, o epizodai – XIX a. pabaigos – XX a. pradžios).

Nuspręsta, kad epizodų atlikėjais bus trys folkloro ansambliai: Lazdinių – Adutiškio, Švenčionių „Dobile“ ir Švenčionėlių „Sudota“, taip pat puikūs, gabūs, iš prigimties aktorystės talentą turintys Marijonas Dieninis (svotas), Leonarda Vilčiauskienė (jaunosios motina), Kazimieras Pranskus (jaunosios brolis), Andrius Navickas (vestuvių svečias iš jaunosios pusės), Rimas Ankėnas (jaunasis, persirengęs meška), Žydrė Kalitončikienė (jaunosios sesuo). Džiugino tai, kad nė vienas kultūros darbuotojas, nė vienas folkloro ansamblis neatsisakė dalyvauti šiame projekte.

Parengiamieji darbai, repeticijos užtruko beveik du mėnesius, tautiniais kostiumais iš savo garsiosios kolekcijos mus padabino Lietuvos liaudies kultūros centras. O spalio 9 dieną visi sugužėjome į Adutiškį. Kruopščiai paskutinį kartą viską surepetavę, išpuošę kaimišką gryčią mokytojos, „Dobile“ ansamblio dalyvės Halinos Pauliukėnienės karpiniais, su pakilia nuotaika ėmėme laukti filmavimo grupės, kurią atlydėjo Lietuvos liaudies kultūros centro Papročių sektoriaus vadovė Nijolė Marcinkevičienė. Filmavimo grupės vadovas – žymus režisierius Juozas Javaitis.

Prasidėjo įtemptas, daug laiko ir kantrybės pareikalavęs darbas, tie patys siužetai buvo filmuojami po kelis kartus, stambiu planu, įvairaus apšvietimo sąlygomis. Filmavimas užtruko iki vėlaus vakaro, išalkome, iš nuovargio virtome nuo kojų, bet buvome puikios nuotaikos – skambėjo pokštai, režisieriaus pagyrimai. J.Javaitis turi nuostabų talentą bendrauti, pakelti dvasią, pralinksminti, sumažinti filmavimo metu neišvengiamą įtampą. Jis puikus žmogus, mokantis šiltai bendrauti, sukurti gerą kūrybinę atmosferą, išmano savo darbą, yra reiklus ir sau, ir kitiems. Ne kartą skambėjo jo „Netikiu! Pasakyk įtikinamiau, kad patikėčiau“. Tačiau daugiausia iš jo išgirdome nuoširdžių pagyrų švenčioniškiams kultūros darbuotojams ir ansamblio dalyviams. Režisieriaus nuomone, su mumis dirbti jam buvo lengva.

Po filmavimo laukė smagi vakaronė Adutiškio klube, kur mus visus – ir filmavimo grupę, ir ansamblių dalyvius išskėstomis rankomis pasitiko vaišingasis Adutiškio seniūnas Arūnas Pirštelis. Jis, tikras Adutiškio krašto patriotas, pasidžiaugė, kad filmavimas vyko būtent jo miestelyje. Muzikantai buvo savi, o geros nuotaikos ir suneštinių vaišių irgi nestigo - nors buvome pavargę, bet džiaugėmės, kad puikiai viskas pavyko!

Nuoširdžiai dėkojame visiems, mums pagelbėjusiems: Lazdinių – Adutiškio folkloro ansamblio vadovei Palmirai Krivickienei už geranoriškus patarimus ir konsultacijas, Algiui Stasiūnui, ne tik suteikusiam galimybę filmuotis jo senovinėje autentiškoje sodyboje, bet ir pasirūpinusiam, kad jo namuose mums būtų šilta ir jauku, auksarankiam meistrui tautodailininkui Zigmui Kliševičiui, ne kartą etnokultūriniuose reikaluose pagelbėjusiam, o šįkart pagaminusiam ir mums padovanojusiam taip vaidinimui reikalingą senovinę tam tikros formos medinę taurelę. Labai ačiū Čepukėnų kaimo gyventojai poniai Juzefai Garlavičienei, papasakojusiai įdomų senovinį vestuvinio jaunosios dovanojimo siužetą su jaunuoju, meška persirengusiu, kuris tapo vienu iš trijų mūsų vaidinamų filmo siužetų, ir paskolinusiai mums taip reikalingų daiktų – senovinių audinių, drobės rietimą, vilnų kuodelį ir kt. Ačiū Lietuvos liaudies kultūros centro Tautodailės skyriui, paskolinusiam filmavimui aukštaitiškų tautinių kostiumų kolekciją (pasvajokime, o gal ir mes praturtėsime ir panašius kada nors įsigysime...).

Dėkojame Adutiškio seniūnui Arūnui Piršteliui, svetingai ir draugiškai mus priėmusiam ir viso filmavimo bei vakaronės metu su mumis buvusiam.

Nuoširdžiai džiaugiamės, kad semantiškai prasmingi, į vestuvinio graudulio ir šviesaus humoro bei linksmybės rūbą įvilkti Švenčionių krašto papročiai bus įamžinti filme „Lietuvių liaudies vestuvės“. Tai bus puiki medžiaga edukacinei bei kitokiai pažintinei veiklai.

Violeta BALČIŪNIENĖ
Nalšios muziejaus Etninės veiklos skyriaus vedėja