Kiekvieną kartą, kai tenka rašyti apie šimtą metų išgyvenusį žmogų, visada intuityviai pagalvoju, kiek daug per tuos šimtą metų teko patirti žmogui. Juk šiemet šimtą metų švenčiantys gimė Pirmojo pasaulinio karo metais, jau beveik trisdešimties sulaukusius užklupo ir Antrasis pasaulinis karas, jiems teko išgyventi ir pokario nelengvus metus, bet ir žmonės išgyveno visa tai, kūrė šeimas, augino vaikus. Ir čia negali nesutikti su rusų rašytoju, mąstytoju Levu Tolstojumi, kuris rašė: „Kad ir koks būtų, gyvenimas yra gėris, už kurį didesnio nėra“. Ne kartą klausiau šimto metų sulaukusio žmogaus, ar greitai praėjo tie šimtas metų, ir beveik visada sulaukdavau to paties atsakymo – labai greitai. Manau, panašiai atsakytų ir rugsėjo 17 d. šimto metų jubiliejų sutikęs Juozas Pipiras iš Cirkliškio seniūnijos, Naujasalio kaimo, žmonių po senovei vadinamo Novosiolkomis.

Šv. Mišios Švenčionių Visų Šventųjų bažnyčioje už šimtametį Juozą Pipirą buvo aukojamos rugsėjo 19 d., jas aukojo vikaras Marijan Apriško. Nepamiršo savo parapijiečio, išgiedojusio bažnyčios chore per 40 metų, namuose pasveikinti ir parapijos klebonas Medardas Čeponis. O po šv. Mišių gerb. Juozą Pipirą sveikino Cirkliškio seniūnė Valentina Lysenko, Lietuvos aklųjų ir silpnaregių Švenčionių skyriaus pirmininkė Stasė Mažuolienė, bažnyčios choro atstovės. Kadangi po šv. Mišių nenorėjau trukdyti gerb. Juozo Pipiro, apie jo gyvenimą papasakojo dukra Irena.

- Tėvas gimė ir didžiąją savo gyvenimo dalį gyveno ir gyvena Novosiolkų kaime, kurį dabar sulietuvinus vadina Naujasaliu. Šeimoje buvo 8 vaikai – 4 berniukai ir 4 mergaitės. Jis buvo šeštasis vaikas. Šeima buvo didelė ir kaip tėvukas kartais sakydavo, ir valgyti ne visada buvo ką. Jo tėvas, mano senelis, buvo kilęs iš dabartinio Molėtų rajono, o mama – iš Burbų kaimo. Jaunimo kaime ir aplinkiniuose kaimuose buvo daug. Nors ir gyveno vargingai, bet tėvelis turėjo gražių balsą, jį nuo jaunystės visą gyvenimą lydėjo daina.

- Prieš Antrąjį pasaulinį karą gerb. Juozui Pipirui buvo apie 25 metus. Kaip pavyko išgyventi tiek lenkų, tiek rusų kariuomenes?

- Gal padėjo išvengti tų baisumų tai, kad su grupe švenčioniškių bendraamžių sugalvojo pabėgti į Vokietiją uždarbiauti. Per Klaipėdą pateko į Vokietiją. Ten pasiūlė arba į gamyklą, arba pas ūkininkus eiti dirbti. Kadangi buvo kilęs iš kaimo ir mokėjo kaimo darbus, jis pasirinko ūkininkus. Ir visą karą ten ir dirbo. Vokiečiai, kaip darbdaviai, buvo geri. Dirbo pas ūkininkę našlę net keliese. Sugrįžimas buvo nelengvas. Kelias paras važiavo atsigulę ant traukinio vagonų stogų. Tėvas kaip sėkmingai išvažiavo, taip sėkmingai ir sugrįžo, o štai jo jaunesnis brolis, kuris taip pat buvo išvažiavęs, susirgo ir ten svetimoj žemėj amžino poilsio atgulė, - apie tėvo gyvenimą pasakoja dukra Irena.

Sugrįžo Juozas Pipiras į tėvų namus, teko ne tik dirbti, bet ir tėvams padėti, gal todėl ir šeimą sukūrė jau 40 metų turėdamas. Su būsima žmona Marijona iš Pašaminės susipažino, kai ta pas jo seserį mokėsi siūti. Susilaukė dviejų sūnų ir dukros. Vyresnysis sūnus žuvo avarijoje. Kai apsivedė, kurį laiką gyveno nuomojamame name, bet pagaliau išsipildė Juozo Pipiro svajonė, ir jie pasistatė savo namus.

- O kokius darbus teko gerb. Juozui Pipirui dirbti? – klausiu pašnekovės.

- Jaunystėje dirbo Švenčionyse gaisrinėje, po to, kaip jau minėjau, dirbo Vokietijoje, o kai sugrįžo, tai dirbo brigadininku Cirkliškio tarybiniame ūkyje, o vėliau – gyvulininkystės fermose. Tėvelis visą gyvenimą dirbo sunkiai, kaip jis pats kartais sako, „dirbau sunkiai, bet dirbti man nebuvo sunku“. Tėvelis ne tik bažnyčios chore giedojo, bet ir laidotuvėse, o ir šiaip mėgo dainuoti. Ir dabar kartais sako: „Nori, aš tau padainuosiu?“ ir padainuoja puikiausiai. Daina jį lydėjo visą gyvenimą, daina jungė kaimų jaunimą, tad jam sunkiai suprantama, kaip galima gyventi be dainos. Tos kartos žmonės gyveno vargingiau, bet ir džiaugtis mokėjo.

- Ar daug ką iš tų šimto metų atsimena tėvelis?

- Daug, labai daug atsimena. Tik su akimis jau kelinti metai problemos. O šiaip jis visą laiką buvo stiprus, ilgai ir dirbo. Beje, pas mus sekmadienis buvo šventa diena. Nesvarbu, ar šienas džiūsta, ar kiti neatidėliotini darbai laukia, sekmadienį nedirbdavome. Tėvelis su mama eidavo į bažnyčią, kur chore giedojo 40 metų. Ir dabar, kai sugrįžome po jo jubiliejui skirtų šv. Mišių, tėvelis su liūdesiu pasakė, kad, ko gero, paskutinį kartą buvo savo bažnyčioje.

- O jums tėvelis buvo griežtas ar geras?

- Labai geras. Kadangi buvau padykusi, tai dažnai nuo mamos pylos gaudavau, o tėvelis gindavo. Mes su juo labai sutarėme. Jis iš viso labai geras ir mums, ir mamai buvo. Jam visi žmonės buvo geri, gal todėl ir tokį gražų ir ilgą gyvenimą nugyveno. Su šimtuoju gimtadieniu sveikino visi kaimynai, - baigia pasakojimą apie Juozo Pipiro, rugsėjo 17 d. atšventusio 100 metų jubiliejų, gyvenimą jo dukra Irena Turčinskienė. Ir tuose žodžiuose jauti tiek meilės ir pagarbos, o netrukus, lapkričio 16 d., laukia dar viena graži šventė – sukaks 60 metų, kai Juozas Pipiras su savo išrinktąją Marijona atšoko vestuves.

Algis JAKŠTAS