Labanoro miestelio vardas daugeliui žmonių asocijuojasi su garsiais atlaidais, skirtais Švč. Mergelės Marijos gimimui, o liaudyje dažniausia Labanorine vadinamais. Dabar atlaidų garsą ir sakralumą dažnai nustelbia pasaulietiškoji šventės dalis – mugė, koncertai, garbių svečių sveikinimai. Beje, tų garbių svečių per tikruosius atlaidus, per šv. Mišias dažniausia nesimato, bet maldininkų ir piligrimų netrūksta.

Matyt, nesuklysiu teigdamas, kad Švč. Mergelės Marijos gimimui skirti atlaidai prasidėjo ne nuo kermošių, vėliau peraugusių į muges, o nuo maldų, skirtų Švč. Mergelės Marijos gimimui. Nors ši diena švenčiama rugsėjo 8 dieną, bet Labanoro bažnyčioje šv. Mišios aukojamos buvo net kelias dienas. Prasidėjo jos rugsėjo 5 d., kai ne tik šv. Mišios buvo aukojamos, bet ir Labanoro dūdos koncerto prieš šv. Mišias buvo galima pasiklausyti, o štai sekmadienį, rugsėjo 6 d., ne tik iškilmingos šv. Mišios, skirtos Švč. Mergelės Marijos gimimui, buvo aukojamos, bet ir kairiojo altoriaus paveikslas, kurį kaip ir pirmuosius sukūrė dailininkė Margarita Čepukienė. Paveikslą pašventino Kaišiadorių vyskupijos kurijos kancleris kunigas Gediminas Tamošiūnas. Paveiksle pavaizduotas Šventasis Jonas Paulius II, bučiuojantis Lietuvos žemę.

Taip per palyginus trumpą laiką po gaisro ir atgimimo visi trys Labanoro bažnyčios altoriai turi paveikslus. Tų paveikslų gal dar ir nebūtų buvę, jei ne Labanoro klebono Jurgio Kazlausko išmintingi sprendimai, jei ne dailininkės Margaritos Čepukienės talentas ir jei ne tokie mecenatai, kaip Keršių šeima, parėmusi dviejų šoninių altorių sukūrimą.

Bet sugrįžkime prie atlaidų. Šv. Mišias aukojo mano jau minėtas kunigas Gediminas Tamošiūnas, jam asistavo monsinjoras Juozapas Čeberiokas ir Labanoro klebonas Jurgis Kazlauskas. Šv. Mišias vainikavo procesija aplink bažnyčią, o po to Labanoro klebonas Jurgis Kazlauskas įteikė atminimo medalius dailininkei Margaritai Čepukienei ir mecenatų Keršių šeimai.

Nebuvo pamiršta ir tikroji Švč. Mergelės Marijos gimimo diena, kuri dar tapatinama ir su Vytauto Didžiojo karūnavimo, ir Padėkos už Lietuvos nepriklausomybės ir laisvės apgynimą diena. Į Labanoro atlaidus atvyko Kaišiadorių vyskupas emeritas Juozas Matulaitis, Molėtų dekanas monsinjoras Kęstutis Kazlauskas, kunigas Mindaugas Grenda. Šv. Mišias aukojo vyskupas Juozas Matulaitis, o jam padėjo jau mano minėti kunigai ir Labanoro klebonas Jurgis Kazlauskas. Gražų pamokslą, skirtą Švč. Mergelės Marijos gimimo dienai, pasakė kunigo Jurgio Kazlausko kurso draugas Rimantas Kaunietis. Po šv. Mišių vyskupas su kunigais pasimeldė prie naujojo altoriaus paveikslo ir parodė popiežiaus Jono Pauliaus II dovanotą kryžių.

Graži atlaidų Labanore tradicija tęsiama ir dvidešimt pirmame amžiuje, o patys atlaidai nepraranda sakralinio šventumo, gražu, kad ir naujoji Labanoro bažnyčia bėgant metams vis gražėja. Žinoma, dar daug ko reikia, reikia normalių grindų, reikia vargonų, bet juk tiek nedaug praėjo laiko nuo bažnyčios atstatymo, o padaryta labai daug. Ir pabaigoje mintys, kurias išsakė Labanoro klebonas Jurgis Kazlauskas, dailininkė Margarita Čepukienė, mecenatas Gediminas Keršys ir vyskupas Juozas Matulaitis.

Dėkodamas už paveikslą dailininkei Margaritai Čepukienei ir mecenatų Keršių šeimai, prieš įteikdamas atminimo medalius, Labanoro klebonas Jurgis Kazlauskas sakė:

- Ačiū šiems žmonėms ir teatlygina jiems Dievas už šį sakralinį darbą. Ačiū ir visiems jums, kurių dėka ši bažnyčia prisikėlė iš pelenų ir kiekvienais metais vis gražėja ir gražės, ir ateities kartoms mes paliksime gražią ir išpuoštą, Marijos garbei skirtą šventovę. Man buvo džiugi Dievo dovana klebonauti tokiu metu ir matyti, kaip ateina menas ateities kartoms. Aš tikrai negalvojau, kad per trumpą laiką visi trys altorių paveikslai bus padaryti, bet kai pradėjau bendrauti su Margarita, pradėjau tikėti, o kai atsirado mecenatai, tikėjimas dar labiau sustiprėjo. Ir dabar galiu pasakyti, kad jaučiu ramumą širdyje, jei ir išvažiuočiau iš Labanoro, svarbiausi bažnyčios atstatymo darbai padaryti ir liks ateities kartoms. O jei dailininkė Margarita nieko daugiau, išskyrus tuos tris nuostabius altorių paveikslus, nebūtų sukūrusi, jos, kaip dailininkės, kūryba būtų įamžinta čia, Labanore, juk čia tiek piligrimų lankosi, čia kiekviena vinis skleidžia šilumą. Jos darbai unikalūs ir unikali vieta Labanoras. Kai tokie dalykai sutampa, gauname nuostabius dalykus. Mano vienas kolega kunigas sakė, kad tokio paveikslo žiūrėti teks važiuoti tik į Labanorą. O paveiksle pavaizduotas nusižeminimas parodo, kad gyvenime mes turime branginti vienas kitą.

Dailininkė Margarita Čepukienė, atsakydama į mano klausimą apie paveikslą, skirtą Šventajam Jonui Pauliui II, sakė:

- Pirmiausia aš dėkoju Dievui, kad jis davė man sveikatos viską padaryti laiku, kaip buvo suplanuota. Noriu padėkoti ir kunigui Jurgiui, kuris man davė pilną kūrybos laisvę, niekados netrukdė ir mokėjo džiaugtis tuo, kas padaryta. Dėkoju gerb. Gediminui už parėmimą, nes jis tikrai stipriai parėmė. Dėkoju ir visiems, kurie prisidėjo prie to, kad šie altorių paveikslai gimtų. Mes Dievo garbei ir Lietuvos kultūrai bendromis jėgomis padarėme gražius kūrinius. O siužetą šiam paveikslui aš sielos gelmėje jau nešiojau seniai, nuo popiežiaus Jono Pauliaus II apsilankymo Lietuvoje, kai gavusi keistą kvietimą nuvykau į popiežiaus susitikimą su meno ir kultūros žmonėmis Šv. Jonų bažnyčioje. Stovėjau ne pirmoje eilėje ir labai nustebau, kai praeidamas popiežius Jonas Paulius II pasilenkė ir palietė ranka mano skruostą. Aš pasižiūrėjau į jo ranką, ji buvo balta, šviečianti, o kai pakėlusi akis pažvelgiau į jo veidą, popiežius nusišypsojo. Ta akimirka man liko ilgam ir pradėjau jausti savotišką įsipareigojimą padaryti kažką, skirtą popiežiui. Kai jis sirgo, man buvo gaila jo kaip žmogaus. Vis kažkaip nesisekė įvykdyti savo sumanymo, ir kai atėjo eilė kurti paveikslą šiam altoriui, aš nusprendžiau, kad tai bus paveikslas, skirtas Šventajam Jonui Pauliui II. Sprendimą įgyvendinti nebuvo lengva. Kodėl Jonas Paulius bučiuoja žemę? Nuolankumas buvo būdingas popiežiui Jonui Pauliui II. Dirbau metus be jokio poilsio, bet man tas darbas buvo malonus. Net ir sirgdama, kai tik galėjau, dirbau. Džiaugiuosi, kad viską užbaigiau laiku. Kuris iš trijų paveikslų man mieliausias? Kaip kūrėjai jie visi brangūs ir visi skirtingi, visus dariau su meile.

Nuo seno kiekvienos tautos gyvenime buvo svarbus mecenatų vaidmuo. Malonu, kad ši tradicija atgimsta. Štai ką į mano klausimą apie finansinę paramą kuriant abu šoninius altorius atsakė mecenatas Gediminas Keršys.

- Mano močiutė Apolonija Katinaitė-Urbelienė gyveno kaimyniniame Utenos rajone ir Labanoro atlaiduose teko lankytis nuo vaikystės. Tie sentimentai išliko iki šiol. Praktiškai ir dabar dalyvaujame Labanorinės atlaiduose beveik kasmet, ir kai per vienus atlaidus klebonas Jurgis kalbėjo apie paramą, išgirdom ir nutarėm prisidėti. Tai buvo mano iniciatyva, kuriai pritarė ir močiutė. Taip parėmėme pirmo šoninio altoriaus kūrimą, o kadangi likome patenkinti galutiniu rezultatu, nutarėme paremti ir kito šoninio altoriaus paveikslo kūrimą.

O užbaigčiau šį savo pasakojimą Kaišiadorių vyskupo emerito Juozo Matulaičio, daug prisidėjusio, kad Labanore būtų atstatyta bažnyčia, žodžiais.

- Jūsų ekscelencija, koks jausmas jus apima, kai matote, kad Labanoro bažnyčia ne tik kaip paukštis feniksas pakilo iš pelenų, bet vis gražėja. Štai jau visi altoriai turi paveikslus.

- Galima tik pasidžiaugti, kad kartu su Švč. Mergelės Marijos švente, kai džiaugiasi visas pasaulis, turėdamas Švč. Mergelės Marijos garbei pašvęstas bažnyčias, ir čia, Labanore, po visų išgyventų nelaimių ir rūpesčių galima garbinti Dievo Motiną Mariją šioje gražioje šventovėje. Tai didis džiaugsmas, už kurį dėkojame Dievui, Dievo Motinos Marijos globai, kad ir toliau globotų ir lydėtų mus visus. Iš tiesų malonu, kad kiekvieną kartą atvykdamas randu ir pamatau kažką naujo. Turite gerą kleboną, kuris jaudinasi, rūpinasi ir visą laiką galvoja, ką čia geresnio, gražesnio įnešti Dievo garbei ir Dievo Motinos Marijos garbei. Galima tik pasidžiaugti, kad šventovė gražėja ir visiems žmonėms atneša džiaugsmą ir dvasinį pasitenkinimą. Kalbant apie rėmėjus, galima tik pasidžiaugti, kad žmonės moka savo gyvenimo gėrybes įprasminti. Juk Dievo garbei paaukota auka ne tik dabar gyvenantiems, bet ir ateities kartoms teiks džiugesį. O tai, kad Labanoras gražėja, matyt, ir yra tas Švč. Marijos užtarimas, kad ji nenorėjo šios stebuklingos vietos palikti be bažnyčios.

Algis JAKŠTAS