Mes turime 329 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1367
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17568
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93598
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Negęstanti kunigo Jono Burbos žvaigždė

2015 m. rugsėjo 12 d. šeštadienis, Nr.67 (1503)

Prieš šimtą metų, 1915 m. rugsėjo 14 d., amžino poilsio Kaltanėnų kapinėse atgulė knygnešys, švietėjas, kunigas kanauninkas Jonas Burba.

Šimtas metų – tai ištisas amžius, bet ir po šimto metų, jau 21-ame amžiuje mes dažnai minime šį žmogų, palikusį tuometinėje Švenčionių apskrityje ryškų pėdsaką, kuris neblėsta laike. Čia labai tiktų kunigo Jono Burbos amžininkės vokiečių rašytojos Izoldos Kurc (1853-1944) žodžiai: „Kas sugeba kiekvienai akimirkai suteikti prasmingą turinį, tas pratęsia savo gyvenimą iki begalybės“. Eina laikas, bet kunigo Jono Burbos per palyginus trumpą gyvenimą nuveikti darbai, kurių vienas svarbiausių – lietuvybės puoselėjimas rusinamame ir lenkinamame krašte – lyg kelrodė žvaigždė, skatinanti mus ir 21-ame amžiuje dažnai prisiminti šį taurų žmogų.

Būsimas kunigas, knygnešys, lietuvybės puoselėtojas gimė 1853 m. birželio 16 d. Čypiškiuose prie Skapiškio (dabartinio Kupiškio r. teritorijoje). Tėvams persikėlus gyventi į Švenčionis (Kupiškio bibliotekos inf.), mokėsi Švenčionių gimnazijoje, po to įstojo į Vilniaus kunigų seminariją, kurią baigė 1878 metais. Dar besimokydamas kunigų seminarijoje jis aktyviai dalyvavo klierikų sambūriuose, už tai 1875 m. vos nebuvo pašalintas iš seminarijos, o ją baigęs buvo paskirtas vikaru į Dysnos (Baltarusija) parapiją. Po poros metų jau kaip klebonas kunigavo Prozorkų (Baltarusija) parapijoje, o iš ten 1882 metais kunigas Jonas Burba buvo paskirtas klebonu į Tverečiaus parapiją. Per penketą metų, praleistų Tverečiaus parapijoje, klebonas Jonas Burba nuveikė daug prasmingų darbų. Vadovaudamas Tverečiaus parapijai jis sudarė sąlygas lietuviškos spaudos platinimui. Kadangi rusų caro valdžios pareigūnas uriadnikas gyveno tolokai, maždaug už 15 kilometrų Mielagėnuose, ir Tverečiuje lankydavosi gana retai, tai lietuviška spauda ilgą laiką buvo platinama beveik netrukdomai, o kai iškildavo sunkumų, tai klebonas Jonas Burba rasdavo, kaip apgauti caro valdininkus. Tverečiaus parapijoje klebonas Jonas Burba energingai kovojo su girtavimu, organizavo daraktorius, o pastebėjęs gabesnius vaikus, įkalbinėjo tėvus leisti vaikus mokytis į Vilnių. Tą jis darė ir vėliau, klebonaudamas kitose parapijose, o pirmoji parapija, kurioje jis pratęsė savo pradėtus darbus, buvo Daugėliškio parapija. Čia tuomet nebuvo net bažnyčios – senajame Daugėliškyje stovėjusi medinė bažnyčia 1886 m. buvo sudegusi, ir nors buvo planuojama statyti mūrinę, caro valdžia leidimo nedavė ir teko statyti medinę. Ir klebonui Jonui Burbai vadovaujant 1889 metais bažnyčia buvo užbaigta ir pašventinta. Ši bažnyčia stovi iki šiol, o apie tai, kad bažnyčios statybai vadovavo kunigas Jonas Burba, byloja atminimo lenta, įmūryta bažnyčios sienoje. Per 15 metų Daugėliškio parapijoje klebonas Jonas Burba ne tik bažnyčią pastatė, bet ir blaivybę propagavo ir lietuvybę puoselėjo, o lietuviškos spaudos platinime jo geriausiu pagalbininku buvo zakristijonas Mykolas Cicėnas. Tokie kunigai kaip Jonas Burba nebuvo mėgstami okupacinių valdžių ir, matyt, ne be tos valdžios pastangų bažnytinė valdžia dažnai keldavo tokius kunigus iš parapijos į parapiją. 15 metų, praleistų Daugėliškyje, buvo ilgiausias laiko tarpas kunigo Jono Burbos kunigystės kelyje. 1903 metais jis perkeliamas į Švenčionis ir čia iki 1909 metų ėjo ne tik klebono, bet ir Švenčionių dekano pareigas. B.Kvyklio enciklopedijoje rašoma, kad kunigas Jonas Burba ir Švenčionyse tęsė ne tik sielovadinę, bet ir švietėjišką savo misiją. Rėmė knygnešius, lietuviškos spaudos platinimą, čia jo pagalbininkais, puoselėjant lietuvybę, buvo vikarai kunigai K.Karvelis, M.Maželis, A.Matevičius. Čia, kaip ir kitose parapijose, pastebėjęs gabius vaikus įkalbinėjo jų tėvus leisti vaikus mokytis. Kaip patį ryškiausią galima pateikti farmacininko, botaniko, profesoriaus Kazimiero Grybausko pavyzdį. Pastebėjęs, kad jaunuolis domisi vaistingaisiais augalais, renka jų herbariumus, rekomendavo vykti į Kijevą pas pažįstamą vaistininką, ko gero, dar ir finansiškai parėmė. Taip Lietuva, o ir mūsų kraštas, sulaukė vieno žymiausių farmacininkų, botanikų, kuris nepamiršo ne tik gimtųjų Dotinėnų, bet dažnai lankydavosi Palūšėje, kur vėliau persikėlė gyventi Kazimiero Grybausko tėvai.

Bet grįžkime prie kunigo Jono Burbos. Jis ne tik rūpinosi lietuviškos spaudos platinimu, bet ir pats rašė, buvo vienas geriausių to laiko pamokslininkų. Jau gerokai vėliau Švenčionių klebonijos palėpėje buvo rasti kunigo Jono Burbos pamokslai, kurie buvo perduoti Mokslų akademijos bibliotekai.

Amžininkai apie kunigą Joną Burbą pasakoja jį buvus ne tik puikų organizatorių, sugebėdavusį išsisukti iš kebliausių situacijų, bet ir mokėjusį šmaikščiai pajuokauti. Tuo metu, kai Jonas Burba buvo Švenčionių dekanas, vis dažniau imta kalbėti apie Švenčionėlių parapijos įkūrimą, ir dekanas Jonas Burba ėmėsi šio reikalo. Jis sugebėjo ne tik Šv. Edvardo parapiją įkurti, bet ir pirmą bažnytėlę 1905-1907 metais pastatė, kuri iki 1959 m. išstovėjo. 1907 metais Vilniaus vyskupas baronas fon der Ropas, palaiminęs Švenčionėlių parapijos įkūrimą, kunigui Jonui Burbai suteikė tais laikais aukščiausią kunigo titulą – garbės kanauninkas. Beje, pats vyskupas užrūstino savo liberaliomis pažiūromis caro valdžią ir buvo ištremtas į Sibirą. Kada tiksliai Švenčionėliuose buvo aukotos pirmosios šv. Mišios sunku pasakyti. Galima daryti prielaidą, kad 1905 birželio mėnesį, nes prieš keletą metų Švenčionėlių klebonui Edmundui Paulioniui viena parapijietė iš Dotinėnų padovanojo paveikslėlį, kuriame užrašyta, kad kunigas Jonas Burba 1905 m. birželio 9 d. iškilmingai atlaikė pirmąsias mišias. Žinoma, tai tik prielaida ir dar vienas kuklus kunigo Jono Burbos darbų ir veiklos įrodymas. Kilus konfliktui tarp lietuvių ir lenkų tikinčiųjų Švenčionių bažnyčioje, tai buvo puiki proga dar kartą iškelti lietuvybės puoselėtoją kunigą, garbės kanauninką Joną Burbą iš Švenčionių į kitą parapiją. 1910-1911 jis kunigavo Nočioje, po to kitose Vilniaus vyskupijos parapijose, o 1913-1914 m. buvo vėl paskirtas į Daugėliškio parapiją klebonu, savo pastatytoje bažnyčioje, bet čia kunigą Joną Burbą pakirto liga ir jis persikėlė pas Kaltanėnuose kunigavusį giminaitį M.Meštikį. 1915 m. rugsėjo 14 dieną kunigas, garbės kanauninkas Jonas Burba mirė, palaidotas ne bažnyčios šventoriuje, o Kaltanėnų kapinėse. Praėjo šimtas metų nuo šio šviesaus žmogaus mirties, bet jo darbai neužmiršti, jo pavardė įrašyta knygnešių sienoje Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, o ir mes, minėdami bažnyčių ir parapijų jubiliejus, vis prisimename kunigą Joną Burbą, kuris buvo ne tik sielų ganytojas, bet ir knygnešys, lietuvybės skleidėjas ir puoselėtojas. Sunku įsivaizduoti, ar nebūtų surusėjusios ar sulenkėjusios tokios lietuviškos parapijos kaip Tverečiaus, Daugėliškio, o ir Švenčionių parapijoje lietuvių ir lenkų parapijiečių santykis butų buvęs kitoks, jei ne tokie kunigai kaip Jonas Burba, kurio gyvenimas ir 21-ame amžiuje gali daugeliui būti pavyzdžiu, kaip reikia mylėti savo tėvynę, savo kalbą.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis