Mes turime 339 svečius online
Apsilankymai:
mod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_countermod_vvisit_counter
mod_vvisit_counterŠiandien:1492
mod_vvisit_counterŠią savaitę:17693
mod_vvisit_counterŠį mėnesį:93723
mod_vvisit_counterPaeitą mėn.:120250

Prisimindami žuvusius, prisiekiame išsaugoti laisvę

2015 m. rugpjūčio 26 d. trečiadienis, Nr.62 (1498)

Kas tai yra laisvė? Kiek mes esame laisvi? Kiek aukų paaukota ant laisvės aukuro? Kokia kaina iškovojama tautos, valstybės ar žmogaus laisvė? Tiek daug klausimų, kurių sau, ko gero, nekėlė pokario metu vykusios rezistencinės kovos dalyviai, jie tiesiog jautė savo pareigą, su ginklu rankoje ginti Lietuvą, kurią pavergti bandė tai vienas, tai kitas okupacinis režimas. Prieš 70 metų, kai dar nebuvo nutilusios Antrojo pasaulinio karo kanonados, Labanoro girioje 1945 m. kovo mėnesį įvyko vienas didžiausių Lietuvos partizanų mūsų su kelis kartus gausesniais ir geriau ginkluotais NKVD kariuomenės daliniais. Nelygiame mūšyje žuvo apie 80 Lietuvos partizanų, kurių kūnai buvo nuvežti į netoliese esančią Kiauneliškio geležinkelio stotį, o iš ten siauruku atvežti į Švenčionių geležinkelio stotį ir sumesti į duobę pelkėtoje vietoje netoli Cirkliškio. Ir kiek buvo besistengiama tuos epizodus ištrinti iš žmonių atminties, bet laikas kartais būna bejėgis prieš žmogaus, tautos atmintį, ir atgimimo laikotarpiu toje vietoje, kur buvo palaidoti Labanoro mūšyje žuvę Lietuvos partizanai, Švenčionių Sąjūdžio ir jo pirmininko Juozapo Jakšto iniciatyva buvo įrengtas memorialas, kurį suprojektavo Juozapas ir Valerijonas Jakštai.

Praėjo 70 metų nuo Labanoro mūšio ir 25 metai, kai buvo įrengtas Cirkliškio memorialas, įamžinęs žuvusių partizanų atminimą. Šioms ir dar porai reikšmingų datų – 1939 m. rugpjūčio 23 d. pasirašytam Molotovo-Ribentropo paktui, nulėmusiam Lietuvos, Europos ir pasaulio ateitį, bei prieš 26 metus įvykusiam Baltijos keliui – prisiminti skirtas minėjimas rugpjūčio 23 d. vyko Cirkliškio memoriale.

Minėjimas prasidėjo šv. Mišiomis, kurias aukojo Švenčionių Visų Šventųjų parapijos klebonas, Švenčionių dekanas Medardas Čeponis, o prasidėjo šv. Mišios virpinančia smuiko muzika, apie kurią klebonas pradėdamas šv. Mišias sakė:

- Smuiko stygų muzika užgauna mūsų širdis, kad mes pažadintume savyje atmintį. Atmintis yra mūsų gyvenimo dalis, be praeities prisiminimų ir pagarbos tiems, kurie kūrė valstybę, žuvo už tėvynę, negalime kurti šviesios ateities ir svajoti apie saugų rytojų. Šiandien mus visus subūrė pagarba žuvusiems ir meilė tėvynei, rugpjūčio 23-oji yra ta diena, kurios mes neturėtume užmiršti ir ją prisiminti, kad suvoktume, jog laisvė ir pareiga ginti laisvę, gyventi saugiai nėra dovanotinos vertybės, jas reikia puoselėti, tausoti, gerbti ir susitelkus saugoti, be susitelkimo bet kokie laisvės siekiai pasmerkti žlugti. Taip nepaisant visų pastangų ir aukų nepavyko pokario metais rezistencijos dalyviams apginti Lietuvos laisvės, bet ta kova ir aukos nebuvo beprasmės, tai, apie ką svajojo ir už ką kovojo Lietuvos partizanai, lyg vulkanas išsiveržė Sąjūdžio metais, ir išsvajotoji laisvė buvo iškovota.

Lyg tolimų prieš 70 metų vykusių kovų aidas nuaidėjo savanorių pajėgų 8-osios rinktinės Švenčionių 13-osios kuopos karių saliuto salvės, skirtos žuvusiųjų atminimui.

Apie atmintį, pagarbą, ryžtą, apie 1939 m. rugpjūčio 23 d. ir Juodojo kaspino dieną, apie žuvusius partizanus, Baltijos kelią, prieš padėdamas gėles prie žuvusių partizanų memorialo kalbėjo Švenčionių meras Rimantas Klipčius, o štai istorikas Valdas Striužas, tyrinėjantis pokario rezistencijos kovas, siūlė įamžinti Švenčionių rajono teritorijoje veikusios „Tigro“ rinktinės partizanų atminimą. Reikėtų įamžinti ir „Tigro“ rinktinės vado Žaliaduonio atminimą, jo vardu pavadinant gatvę. Beje, matyt, nedaugelis žino ir šio tauraus žmogaus žūties ir amžino poilsio vietą netoli Kačėniškės piliakalnio. Reikėtų bent rodyklę pastatyti. Kalbėjo gerb. V.Striužas ir apie istorikų atsakomybę ir indėlį narpliojant pokario metų kovas. Meno kūrėjas Juozapas Jakštas, kurio iniciatyva ir buvo įrengtas memorialas žuvusiems Labanoro mūšyje partizanams atminti, prisiminė tolimus 1967 metus, kai atsitiktinai nugirdo apie čia, pelkėje, netoli Cirkliškio, palaidotus Lietuvos partizanus, ir kaip pasikeitus situacijai buvo imtasi žygių memorialui įrengti. Įstrigo ir Juozapo pasakyti žodžiai apie tai, kad mes esame didi tauta.

- Niekados niekur nesakykime, kad mes esame maži, kad esame maža valstybė, nes mes esame dideli! – sakė gerb. Juozapas Jakštas, kuris kartu su broliu Valerijonu prieš 25 metus dėjo visas pastangas, projektavo būsimą memorialą.

Žuvusių partizanų giminių vardu kalbėjo Labanoro mūšyje žuvusio ir Cirkliškio memoriale palaidoto Lietuvos partizano Adolfo Guigos sūnus. Gražiai viso minėjimo metu išsakytas kalbas jungė Lazdinių-Adutiškio folkloro ansamblio sudainuotos Lietuvos partizanų, tarp jų ir Adutiškio krašto partizanų, dainos.

Gerai, kad prisimename tuos, kurie vardan Lietuvos laisvės paaukojo patį brangiausią, ką turi žmogus – gyvybę. Taip, jie galėjo gyventi, bet pasirinko kovos kelią ir žuvo vardan laisvės. Ir mes prisimindami juos tarsi duodame priesaiką daryti viską, kad iškovota laisvė būtų išsaugota.

Algis JAKŠTAS

 
Reklaminis skydelis