Kiekvienais metais spalio pradžioje minima liūdna holokausto pradžios data. Šiemet sukanka 70 metų, kai okupavę Lietuvą vokiečiai ėmė naikinti šimtmečius Lietuvoje gyvenančius žydų tautybės piliečius. Buvo kuriami žydų getai, vykdomos masinės žudynės. Žydų tautos genocidą II pasaulinio karo metu imta vadinti holokaustu.

Holokausto žiaurumų neišvengė ir Švenčionių krašte gyvenę žydai. 1941 m. spalio pradžioje netoli Švenčionėlių prasidėjo pirmieji žydų tautybės žmonių masiniai žudymai. Per visą holokausto laikotarpį ten buvo sušaudyta apie 8 tūkst. žydų. Švenčionyse, toje vietoje, kur dabar miesto parkas, buvo įkurtas getas. Prieš porą dešimtmečių getui atminti buvo pastatyta menora, kurią sukūrė meno kūrėjas, skulptorius Juozapas Jakštas. Menora – septynšakė žvakidė, ji laikoma vienu svarbiausių judaizmo simbolių, o dabar yra ir Izraelio valstybės simbolis, įtrauktas į valstybės herbą. Menoros simbolis siejamas su Jeruzalės šventyklos auksine žvakide, kurią po Jeruzalės sugriovimo romėnai pagrobė ir ilgą laiką, iki VI amžiaus, laikė Romoje. Vėliau ji buvo sugrąžinta į Jeruzalę. Nepagailėjo laikas ir Švenčionių miesto parko pakraštyje stovėjusios pirmosios menoros, ji ėmė pūti. Ką padarysi – medis yra medis, net ąžuolas dažnai neatlaiko gamtos išbandymų. Artėjant holokausto pradžios 70-mečiui, Švenčionių žydų bendruomenės pirmininkas Moisejus Šapiro pradėjo rūpintis menoros restauravimo reikalais. Menorą atnaujinti, o tikriau – padaryti, ėmėsi meno kūrėjas Juozapas Jakštas. Naująją menorą menininkas padarė dar gražesnę, tobulesnę.

Prie naujosios menoros, skirtos Švenčionių getui atminti, ir prasidėjo spalio 2 d. minėjimas, skirtas holokausto Lietuvoje ir Švenčionių rajone 70-mečiui. Į minėjimą susirinko ne tik žydų tautybės žmonės, bet ir kitų tautybių atstovai. Pradėdamas minėjimą, Švenčionių r. žydų bendruomenės pirmininkas Moisejus Šapiro sakė: „Niekas neužmirštas, niekas nepamiršta“. Iš tiesų negalima pamiršti tokio žvėriško susidorojimo su žmonėmis. Juk žudomi buvo ne tik suaugę stiprūs žmonės, bet ir seneliai, vaikai. Nemažai žydų iš Švenčionių geto buvo išvežti į koncentracijos stovyklas. Savo kalboje Moisejus Šapiro trumpai apžvelgė Švenčionių getų istoriją, Švenčionyse jų buvo du.

Išsamiau apie Švenčionių žydų tragišką likimą papasakojo Nalšios muziejaus istorikė Nadežda Spiridonovienė.

XX amžiaus pirmoje pusėje Švenčionys buvo vienas iš tų miestelių, kur klestėjo žydų bendruomenė. Čia veikė 5 sinagogos, buvo 2 septynmetės mokyklos, kur buvo dėstoma jidiš ir hebrajų ivrito kalbomis. Buvo du saviveiklos dramos teatrai, turėjo 250 vietų salę. Švenčionyse prieš karą buvo 9200 gyventojų, iš jų 3900 buvo žydai. Kas iš viso to beliko? Beveik nieko. O ir žydų bendruomenė buvo faktiškai išnaikinta, o dabar Švenčionių r. gyvenančius žydus, ko gero, ant poros rankų pirštų suskaičiuotum.

Lietuvos žydų bendruomenės vykdomasis direktorius Simonas Gurevičius pasidžiaugė matydamas minėjime ir moksleivius, ir kitų tautybių žmones: „Mes, žydai, tų baisumų niekados nepamiršime, bet svarbu, kad jaunoji karta to nepamirštų, nes tai mūsų senelių ir prosenelių istorija“.

Nemažai prasmingų minčių išsakė ir menoros paminklo autorius, kaip visada emocionaliai kalbėjęs, Juozapas Jakštas, kuris pasidalino prisiminimais iš to laiko, kai prieš 20 metų buvo statoma pirmoji menora getams atminti: „Aš ligi šiol prisimenu tada per atidarymą skambėjusią žydų rabino atliekamą giesmę. Tada po 1990 m. Aukščiausios tarybos priimto įstatymo, įprasminti ir įamžinti holokausto vietas, aš nutariau prisidėti prie to, ir taip atsirado pirmoji menora. Džiaugiuosi, kad tada manimi patikėjo Bliuma Kacc. Gaila, kad pirmoji menora sunyko. Darydamas menoras, pamąstydavau apie valstybės sampratą, negalėjau ir negaliu suprasti, kaip galėjo atsitikti, kad tokiu mastu buvo naikinama žydų tauta, davusi pasauliui Bibliją, išganytoją Kristų, kryžių, kuris pakeitė ir meną visame pasaulyje, atvertė pagoniškąjį meną į krikščioniškąjį. Argi žmogus galėjo prieš tą tautą paleisti žudymo mechanizmą, kokia tai galybė buvo. Ko gero, tą lėmė valstybių abejingumas. Mūsų tautos turi panašią istoriją, daug iškentėjo savo kelyje“.

Apie Švenčionių žydų bendruomenę kalbėjo ir profesorius Dovid Katz, kurio tėvas, poetas, gimęs Švenčionyse. Iš tėvo ir sužinojo apie kelis šimtmečius Švenčionyse gyvenusią žydų bendruomenę. Švenčionys – žydams gerai žinomas miestas. Gerb. profesorius paminėjo ir keletą iškilių asmenybių, gyvenusių Švenčionyse. Viena jų – Bliuma Kacc, kuri buvo tarsi vaikščiojanti enciklopedija. „Šimtus metų kartu gyvenusios tautos puikiai sutarė, ir kiekvienas jūsų, būdami čia, pagerbiate tuos, kurie tapo holokausto aukomis“, - baigdamas sakė prof. Dovid Katz.

Po minėjimo prie naujos menoros, stovinčios buvusio geto vietoje ir skirtos getams ir genocidui atminti, pagerbime dalyvavę žmonės nuvyko prie netoli Švenčionėlių esančio memorialo, kuris stovi toje vietoje, kur holokausto aukomis tapo apie 8 tūkst. žydų. Tokie minėjimai iš tiesų atitinka minėjimo pradžioje Moisejaus Šapiro pasakytus žodžius: „Niekas neužmirštas, niekas nepamiršta“.

Algis JAKŠTAS