Rankose laikau Valdemaro Prunskaus surinktą jo tėvo Jono Prunskaus, Lietuvos partizano, kovojusio Tigro rinktinės Kavarsko būryje, istoriją. Istoriją, kuri kaip veidrodis atspindi ne vieno to sudėtingo laikotarpio žmogaus ir jo šeimos gyvenimą.

Jau 1941 metais Jonas Prunskus dalyvavo per Lietuvą nusiritusiame sukilime. Tai buvo viena priežasčių, kai prasidėjus šantažui iš saugumo agento J.Kastecko pusės, Jonas Prunskus 1944 metais iš pradžių pradėjo slapstytis, o po to su keletu apylinkės vyrų susivienijo į partizanų būrį. Jau 1945 metais įvyko keletas susidūrimų su Kaltanėnų stribais. Vieno tokio susišaudymo metu žuvo partizanas Edvardas Veikutis. 1945 metais kovo 11 dieną Jonas Prunskus dalyvavo mūšyje Labanoro girioje (prie Kiauneliškio). Šio mūšio metu Jonas Prunskus buvo sužeistas į koją. 1946 metais jis legalizavosi, bet saugumiečiai ir stribai nepaliko ramybėje, ir Jonas Prunskus, palikęs šeimą, vėl pradėjo slapstytis ir su ginklu kovoti prieš engėjus. Tais pačiais metais prie Palabažio kaimo jis kartu su kitais partizanais pateko stribų pasalon. Susišaudymo metu partizanas Jonas Prunskus buvo sužeistas į petį, bet kartu su kovos draugais perplaukė upę. Šį kartą sužeidimas buvo sunkesnis ir teko gydytis. Besigydydamas slapstėsi pas brolį Juozą Prunskų bei žmonos brolį Adolfą Veikutį. Saugumiečiai darė kratas, ieškojo, bet nesėkmingai. 1946 m. liepos 18 d. Jonas Prunskus buvo rastas nušautas. Kas tai padarė, liko neišaiškinta. Berčiūnų kaimo žmonės buvo įsitikinę, kad tą padarė saugumiečiai. Galbūt taip ir buvo... Jonui Prunskui buvo 33 metai, pats jėgų žydėjimas, našle liko žmona Teofilija, kuri su sūnumi Valdemaru tuo metu jau buvo toli nuo Lietuvos – tremtyje tuometinėje Molotovo srityje, Jusvinsko rajone, Agišovo barakuose. Taip baigėsi pirma šio pasakojimo dalis, o antroje – Valdemaro Prunskaus prisiminimai apie kelionę į tremtį ir ilgą kelią į Lietuvą.

- Tėvą prisimenu kaip per sapną. Atsimenu, kaip vieną kartą sunkų automatą man buvo užkabinęs ant kaklo. Tiek ir išliko mano atmintyje. Juk buvau vos septynerių, kai 1945 m. liepos 17 d. mus išvežė į tremtį. Tai buvo pirmas pokario trėmimas. Atsimenu, kaip paryčiais nelaukti svečiai pasibeldė į mūsų namus Berniūnų kaime ir rusiškai pasakė: „Kelkitės, važiuosite ten, kur baltosios meškos“. Atsimenu, kaip susirinko kaimynai, kurie ir duonos bandė į kelią įduot, bet mama, galvodama, kad mus vis tiek sušaudys, nieko neėmė. Nepavyko man ir tarp kaimo vaikų pasislėpti, stribas Tomka greitai pagavo. Gale kaimo dar partizano Broniaus Šalnos šeimą pakrovė ir mus, dvi šeimas, į Kaltanėnus atvežė, laukė, kol iš kitur atveš. Beje, tuo metu, kai mus krovė į mašinas Berniūnų kaime, tėvas su kitais partizanais gulėjo rugiuose ir sprendė dilemą, ar šaudyti ir mus išvaduoti, bet tada galėjo žūti nekalti žmonės. Taip ir išlydėjo mus į tremtį skaudančia širdimi ir daugiau mūsų nematė, po metų tėvas žuvo, - prisiminimais apie tremties kelią dalinasi Valdemaras Prunskus. – Tas kelias iš Kaltanėnų ėjo į Švenčionėlius, kur susodino į gyvulinius vagonus, grindyse iškirto skyles gamtiniams reikalams, uždarė net ir langelius. Buvo karšta vasara, tvankumas nežmoniškas, neatlaikę to žmonės mirė. Iš pradžių mus vežė į Vilniaus pusę, o po to vėl atgal. Mama parašė laišką ir išmetė per langą, pasisekė, kad kaip tik pervažoje budėjo giminaitė, taip giminės sužinojo, kad mes važiuojame į tremtį. Iki pervažiavome Maskvą, niekas nė karto net vagono neatidarė, net vandens nedavė. Tik pravažiavus Maskvą atidarė langiukus ir žirnių sriubos atnešė. Sriuba buvo juoda juoda ir keli žirniai plaukiojo. Šitą gerai pamenu, kaip ir tai, kad priėjusi rusė moteris ėmė klausinėti, iš kur ir kur veža, bet apsauga tuos ją nutempė.

- Ir kur, Valdemarai, atsikliuvote po ilgos kelionės iš Lietuvos, iš Berniūnų kaimo?

- Dabartinėje Permės srityje (tuo laiku buvo Molotovo), Jusvinsko rajone, Agišovskij barak. Ten gyveno čiuvašai, udmurtai, baškirai, rusų buvo nedaug. Barakai buvo aptverti, teritorija saugoma. Buvo ten visokių gyvių: prūsokų, utėlių, blakių, tik blusų nebuvo, lietuviai jiems „dovanų“ jas atvežė. Žiemą šaltis buvo pašėlęs, nuo 40 iki 60 laipsnių. Mama dirbo miške, kalnų taigoje. Reikalavimai buvo tokie – nenupjausi eglės, negausi maisto. Ir nupjauk tą įšalusią eglę kad nori. Taiga yra taiga. Atsimenu, kaip aplinkui girdėdavome kaukiančius vilkus, net aplink barakus buvo pėdsakų. Kai toks šaltis, net paukščiai neskraidydavo, jei pabando, krenta sušalęs.

- O ką vaikai darydavot?

- Iš pradžių būdavome vieni, o po to vaikų darželį padarė. Maisto gaudavome sriubos vos šlakelį, vienu žodžiu – badaudavome. Buvome įvairių tautų vaikai, bet visi to darželio nemėgome, pasitaikius progai sprukdavome į mišką, o ten uogų buvo visokių. Vieną kartą ten ir mešką avietes šlamščiančią pamatėme. Meškų, kaip ir vilkų, ten buvo pilna. Aš ant širšių pataikiau, taip sukandžiojo, kad net gydė. Susigalvodavome ir kitų pramogų, kad ir ant vagonetkų pasivažinėti. Vieną kartą vos sprandų nenusisukome.

- Valdemarai, o kaip mamos sugalvojo bėgti į Lietuvą? Juk net dabar nelengva būtų iš Permės srities iki Švenčionėlių atkakti.

- Bėgdavo iš ten. Taip ir mamos sugalvojo. Organizavo tą pabėgimą tokia Apolonija. Jos meilužis buvo partizanas, tai ją ir išvežė. Pinigų šiek tiek mama uždirbdavo, džiūvėsių iš Lietuvos atsiųsdavo. Bet pirmas pabėgimas nepasisekė. Ar saugumiečiai nujautė, ar kas išdavė, bet vos tik išėjome iš teritorijos, mus ir susėmė. Šautuvų buožėmis sumušė ir mamą, ir Apoloniją. Pėsčiomis 15 kilometrų nuvarė į Krakaliovą su sargyba. Ir aš, vaikas, per lūžtantį leduką ir purvą klampojau. Mamai grėsė kalėjimas, o man – vaikų namai. Apolonija sugebėjo pabėgti. Kur tik jos neieškojo, o kaip paaiškėjo vėliau, ji gretimame name slėpėsi ir viską matė. Tarp rusų irgi buvo puikių žmonių. Tik iš pradžių į lietuvius su netikrumu žiūrėjo. Juk buvo visokių gandų paskleista, o kai pamatė, kaip dirba, kaip dainuoja, kad esam normalūs žmonės, pradėjo kitaip žiūrėti. Beje, dainuodavo dažniausia patriotines dainas, o sargybiniai gi lietuviškai nesuprato. Tiesa, prieš tėvo žūtį mama susapnavo sapną, kad pametė auksinį vestuvinį žiedą. Atsibudusi verkia, kiti klausinėja, ko ši verkia, o ji sako: „Viskas, mano Jono jau nėra. Sapnavau, kad pamečiau vestuvinį žiedą, radau, bet ne tas...“. Jau vėliau mama ištekėjo už kito. O tada, po kelių dienų gavome laišką, kad tėvas žuvo, - prisiminimais dalinasi Valdemaras Prunskus.

- O kaip baigėsi pirmo pabėgimo istorija?

- Mama apsimetė, kad Apolonija viską suorganizavo. Paleido mus ir įsakė grįžti. Pėsčiomis parėjome į barakus ir pasislėpėme, kad niekas nežinotų. Toks Navikas pataisė mamai batus ir sako: „Prunskien, pakėlei sparnus, tai ir skrisk toliau“. Kadangi ryšio nebuvo, tai niekas ir nežinojo, kur esame. Gavosi vakuumas. Anksti rytą mes vėl išėjome. Man į kelionę Vytukas Nalivaika įdėjo dvi bulves, tai buvo didžiausia dovana. Aš net neįsivaizduoju, kaip mama sugebėjo orientuotis tame svetimame rašte. Kur buvo tas kompasas, rodantis kelią į Lietuvą? Ėjome pakrūmėm, bijodami išeiti į atvirą vietą, net dvi savaites maitinomės džiūvėsiais. Didžiausia mamos baimė buvau aš, kad nepavargčiau bijojo. Aš ir pats stebiuos, iš kur pas mane buvo tų jėgų. Vengdavome kaimų, nakvodavome kur papuola. Taip atėjome iki Slucko, kur buvo upės uostas. Mama spėjo nusipirkti bilietą ir prieš pakeliant tiltelį dar spėjome įšokti į laivą. Čia koridoriuje susitikome bėglę Apoloniją. Taip laivu iki Molotovo (Permės) atplaukėme, o iš ten reikėjo į Maskvą važiuoti. Ten ir daugiau bėglių sutikome. Važiavome prekiniu traukiniu. Vagone važiavo iš kalėjimo paleisti kaliniai, pradėjo kibti prie moterų. Buvo ir konfliktų kilę, įtampa buvo baisi, kol iki Maskvos atvažiavome, o čia dar reikėjo susirasti Baltarusijos stotį. Neįsivaizduoju, kaip ją suradome. Maskvoje mūsų keliai ir su Apolonija išsiskyrė, daugiau apie ją nieko negirdėjau. Stotį susiradome, bet kaip bilietus be dokumentų nusipirkti? Tik per stebuklą mamos naktį dokumentų nepaprašė. Vienai rusei davė pinigų ir paprašė nupirkti bilietus, tai ji dingo. Per stebuklą, kilus triukšmui, mama bilietą nusipirko, bet mūsų nuotykiai dar nesibaigė. Patekome į vieną kupė su rusų karininku, kuris suprato, kas mes tokie. Nors kalbėjomės su mama tik rusiškai, bet jis suprato ir pradėjo klausinėti, man dar davė duonos riekę apteptą sviestu, o mamai ne. Mūsų keliai su juo Vilniuje išsiskyrė. Neįdavė tas karininkas mūsų, o Vilniuje pirmiausia duonos lietuviškos nusipirkome. Taip pasibaigė mūsų kelionė į Lietuvą. Kelionėje mus lydėjo ir saugojo nematoma apvaizda. Juk net kelis kartus galėjome įkliūti, bet to išvengėme, - sako Valdemaras Prunskus.

Sugrįžusios į Lietuvą Teofilijos Prunskienės ir jos sūnaus Valdemaro laukė dar daug išbandymų. Labai jau skani buvo ruginė lietuviška duona. O sugrįžo į gimtinę, į Berniūnus, per patį bulviakasį. Visas kaimas subėgo, džiaugėsi, tik tas džiaugsmas truko neilgai, stribu tarnavęs Valšackas pranešė, kad reikia dingti. Slapstėsi pas gimines. Trejus metus Valdemaras karves ganė. 1949 m. mama vėl atsitiktinai pateko į vežamųjų gretas. Už pabėgimą pasodino į Švenčionių kalėjimą. Laimei, Valdemaro nesurado, jį slėpė giminės. Net sunku įsivaizduoti, kiek jam reikėjo pratūnoti po krosnimi. Kelis kartus tik per stebuklą nerado. Jei būtų radę, su mama, ko gero, vėl į Sibirą būtų iškeliavę. Mokytoja Baušytė parašė laišką Justui Paleckiui – malonės prašymą. Labai jau gražiai parašė ir gavo rezoliuciją paleisti. Tik1952metais paliko Teofiliją Prunskienę, tuo metu jau Martinkėnienę, ramybėje, ramiau galėjo jaustis ir Valdemaras, kuris iki šiol prisimena visus tremtyje ir kelyje į ją ir iš jos patirtus išgyvenimus, kurių tik dalį paliečiau šiame pasakojime, nes tas pasakojimas būtų labai ilgas, kaip ir Teofilijos Prunskienės ir jos sūnaus Valdemaro kelionė iš tolimos Permės srities iki Berniūnų kaimo. Tokių istorijų tuo metu buvo ne viena. Keisti tie lietuviai, kur bebūtų, vis į gimtinę traukė, ten, kur protėvių žemė, kur kvepėjo lietuviška duona. O Teofilija Prunskienė, nors ir patyrė daug sunkumų ir išbandymų, nugyveno gražų ir ilgą gyvenimą, apie kurį su meile prisimena jos sūnus Valdemaras.

Algis JAKŠTAS